NDT premjera - "Bamba"

Adolfas Večerskis

Lietuvos nacionalinis dramos teatras 63-ąjį sezoną pradės spalio 4 d. premjera - Jeano Anouilh`o "Bamba". Kalbamės su spektaklio režisieriumi Adolfu Večerskiu.

Kas lėmė pjesės pasirinkimą - autorius ar kūrinio tema?

Ir tai, ir tai. Dabartinei dramaturgijai labiausia stinga "riebaus" teksto, be kurio nėra ir problematikos. "Bamba" parašyta 1981 m., bet atrodo, kad kalbama apie šią dieną, kai visi įsitikinę, jog kažkas jiems turi kažką atnešti, juos išlaikyti ir visa kita. Be to, čia yra menininko problema. Sakyčiau, tai - žiauri komedija, nes juokingumas čia kyla iš situacijos beviltiškumo ir vienatvės, kurioje atsiduria kūrėjai.

Svarbiausia - susvetimėjimas ir egoizmas perkeliami nuo savęs į kitą asmenį. Pirma pjesės frazė: "Tu - egoistas". Laisvės suvokimas apibrėžiamas savo laisvės suvokimu, nesvarbu, kad pažeidžiamos kitų laisvės.

"Bamboje" tarytum parodote savo santykį į kūrėją, į meno šerdį. Ar tai priklauso nuo patirties?

Šioje pjesėje šmaikštumas skaudus, visai ne humoristinis. Jeaną Anouilh`į mes žinome iš to periodo, kai jis buvo prancūzų numylėtinis ir rašė savo gražiuosius kūrinius. Ir nesidomėjome tuo periodu, kai jis susipyko su de Gaule`iu ir buvo priverstas išvykti iš šalies. Tuo metu į tas "gražiąsias" pjeses, kurias mes ir dabar vertiname, dramaturgas žiūrėjo skeptiškai. Jo gyvenime atsirado kitokių spalvų. Optimizmo čia nedaug, daugiau realizmo ir fatalizmo.

Kaip rinkotės aktorius?

"Bamba" - komedija su skausmu. Ir jei aktorius neturi šios sampratos, jam bus neįdomu. Spektaklyje dalyvauja labai talentingi ir geriausi Nacionalinio dramos teatro aktoriai.

Kokį įsivaizduojate šiandienos teatrą?

Negaliu pasakyti, koks teatras turėtų būti, bet suvokiu, kad visuomenė susiskaidžiusi į grupeles. Tad privalau žinoti, kam skirtas spektaklis. Visas lietuvių teatras siejamas su viena kryptimi. Nėra teatrų įvairovės. Tai pats didžiausias trūkumas.

Teatras apima labai daug, o lietuvių teatro vienodumas sako, kad esame labai turtinga tauta ir galime patenkinti visų režisierių norus, neklausdami, ar to nori žiūrovai.

O kaip atsitiko su "Europiečiais"? Geras spektaklis, tačiau dalis žiūrovų jo nesupranta?

Tai ir trupės, ir mūsų intelekto, pačios kultūrinės terpės, į kurią mes sunkiai įsileidžiame kažką naują, problemos. Manau, kad po kelerių metų "Europiečiai" iškils. Pas mus viskas ateina pavėluotai. Ir nieko nepadarysi. Suprantu - mūsų tauta pati talentingiausia, bet yra ir kitas pasaulis. Nenorim suvokti, kad esam tik maža pasaulio dalis. Buvo žmonių, kurie po "Europiečių" sakė: "Man per sunki tokia dramaturgija, bet ten kažkas yra". Tai jutimais suvoktas dalykas. O tai, kas užkoduota pjesėje, reikalauja iš žiūrovo specialaus pasiruošimo. Yra ir vaidybos problemų.

Jaunoji karta ir apie Anouilh`į sakė: "Bamba" - sena pjesė, 1981 metai... Bet pasidomėkim, kurių metų mūsų pačių mentalitetas? Mes išpažįstam demokratiją, laisvę, bet tai tik žodžiai, o ne žmogaus būsena. Laisvė yra būsena. Mes neturim laisvės suvokimo. Laukiam Godo.

Ką galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinį Europos teatrą ir LNDT jo kontekste?

Konkurencijos sąlygomis dirbti sunkiau, bet kartu geriau, nes dabar ir mus jau kviečia į tam tikras programas. Europoje kasmet skelbiamos programos, temos. Pavyzdžiui, kitais metais Europos konvencijos tema - "Pabėgėliai". Jiems aktualu. O mes nei pastatymų tokių turim, nei dramaturgijos. Tokiuose bendruose projektuose dalyvauti negalime. Apie tai, kas bus, reikia domėtis ne iš vakaro, o prieš porą metų, nes tos programos sudarinėjamos ilgam laikui. Visi finansavimai irgi kryptingi. Europos fondai be partnerių neįmanomi. Be to, mes neskiriam pinigų profesinio meistriškumo programoms. Pas mus nėra stovyklų, kuriose dalyvautų, tarkim, apie teatrą rašantys žmonės. Reikia nepamiršti, kad svarbiausi žiūrovai yra tėvynėje. Festivaliai - specifinis dalykas. Į juos susirenka profesionalai. Tai ne komerciniai turai, skirti paprastam žiūrovui. Teatras susidvejina, ir kyla klausimas, ar išvykęs teatras atlieka pareigą savo tautai. Eksperimentuoti gali tik už savo pinigus, o tai stabdo kūrybinį procesą. Esmė - ne teatras, o pati kultūrinė politika. Jokia reforma, jokie įstatymai teatro nesukurs. Kam lemta mirti, tas mirs, kas turi išliekamąją vertę, tas liks.

Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė