Mitas kaip spektaklis

Scena iš spektaklio

Po pirmųjų premjerų Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje, naujausias Oskaro Koršunovo spektaklis "Oidipas karalius" pagal Sofoklio tragediją pagaliau rodomas ir Vilniuje. Spektaklis jau susilaukė įvairių užsienio kolegų recenzijų, būti įvertintas ir aptartas. Ypač jo vizualusis ir draminis aspektas, vadintas siurrealistiniu košmaru su neslūgstančia įtampa, gelmine jungtimi - šokiu ir muzika, gluminančia niūriais vaizdais ir nuskaidrinančia dinamika ir žaismingumu.

Anot režisieriaus, spektaklis per gastroles ir po jų gerokai keitėsi, galima sakyti, rodytas Lietuvoje skiriasi nuo to, kurį matė užsienio žiūrovai ir koprodiuseriai. "Sakyčiau, kad gastrolėms nebuvom pasiruošę taip gerai, kaip premjerai Vilniuje. Ir tai ne laiko stokos, o susitikimo su žiūrovais ir tam tikrais vertinimais klausimas. Spektaklis savo struktūra ir scenine partitūra yra labai sudėtingas; suvaldyti jį labai sunku. Manyčiau, kad pačios kūrybiškiausios repeticijos vyko dabar, po gastrolių, kai tapo aišku, ką reikia taisyti, ką pabrėžti. Todėl spektaklis, rodomas Vilniuje, atrodo labiau išbaigtas ir vientisas. Tiesa, nenorėčiau sakyti, kad iki galo, nes to teatre pasiekti beveik neįmanoma, bet vis dėlto."

Sofoklio tragedija Koršunovui - ne atsitiktinis, o kryptingas ir atsakingas pasirinkimas po šiuolaikinės dramaturgijos pastatymų. Ir ankstesniuose, ir šiame darbe režisierius norėjo atskleisti dalykus, apie kuriuos galvojama, bet nutylima. Ir atskleisti kiek kitokia, nei buvo įprasta, forma.

"Kartą stebėdamas žaidimų aikštelėje žaidžiančius vaikus supratau, kad jie kuria tobulą teatrą. Galvodamas apie kūrybą, dažnai prisimenu savo vaikystės žaidimus. Vaikystės žaidimuose glūdi kūrybos esmė. Žaisdamas vaikas kuria patį save, jis sukuria jo valiai pavaldžias aplinkybes. Tik žaisdamas vaikas įgyja savąją laisvę, kurios šiaip jau negali turėti, kadangi nuolatos priklauso nuo jam svetimo suaugusiųjų pasaulio. Žaidimų aikštelėje jis sukuria savo tapatybę ir savo likimą. Tolesnis jo gyvenimas - tai tie patys pasikartojantys žaidimų siužetai. Gyvendamas jis nuolat atranda tai, ką sykį jau buvo atradęs žaisdamas, ir nuolat praranda tai, ko žaidimuose nesugebėjo atrasti. Čia būtų galima prisiminti Friedricho Nietzsche`s žodžius, kad vyro branda yra vaiko žaidimas... Suaugęs vyras žaidimų aiktelėje - tobulas menininko paveikslas arba politiko karikatūra... Esama keisto ryšio tarp valdžios ir infantilumo. Galbūt tai nevykęs žaidimas "į karą"?.. Linksma ir graudi vizija: suaugusieji vaikų žaidimo aikštelėje. Vizija, galima tik beprotnamyje arba skaistykloje. Arba teatre... Oidipas, suaugęs vyras, žaidžiantis kaip vaikas, man atrodo, yra tiksliausias įvaizdis to, kuris gimė būti prakeiktu vaiku..."

Taip režisierius apibūdina spektaklio sumanymo koncepciją ir pabrėžia, jog "kuo labiau mūsų visuomenė tampa vakarietiška, tuo labiau ji orientuojasi į sėkmę ir gerovę, o gerovės ir karjeros siekimas virsta vieninteliu tikslu ir vienintele religija". "Esant tokiai situacijai, - sako režisierius, - ir tokiai visuomenei, tragedijos sąvoka tampa užribinė, arba apskritai nebeegzistuoja. Kuo labiau visuomenė galvoja apie tokį socialinį klimatą, kuriame visiems turi būti gerai ir jaustis blogai tiesiog nepadoru, tuo aktualesnė darosi tokia tragedija kaip "Oidipas karalius". Kaip tik tai ir norėjome pasakyti žiūrovams savo spektakliu. Mums buvo svarbu tai, kaip mitų schemos egzistuoja šiandienos gyvenime. O kad jos egzistuoja, aš neabejoju; pasikeitė aplinka, drabužiai, bet mitų esmė nepasikeitė - ji glūdi mūsų vaikystėje ir mūsų likimuose, mūsų karjerose, sėkmėse ir praradimuose. Visuomenė šiandien, kaip ir anksčiau, ieško savo nelaimių atpirkimo ožių ir juos baudžia; visuomenei nesvarbu, ar tos aukos yra kaltos, ar ne, ar jos baudžiamos motyvuotai, ar ne. Visuomenė, gyvenanti pagal tam tikrą prievartinę mąstymo sistemą, kurioje dominuoja vienas - sėkmės - modelis, tik ir ieško vis naujų aukų. Šiuo požiūriu Oidipas yra auka. Todėl mums buvo svarbu ieškoti ir rasti pastarųjų mitologemų atitikmenis nūdienoje, mūsų pačių aplinkoje ir mus supančių žmonių psichologijoje, jų charakteriuose. Neatsitiktinai ir spektaklis yra būtent tokios formos, tokių raiškos priemonių ir tokios kalbos."

"Oidipas karalius", jau įvertintas už savo novatorišką klasikinės tragedijos realizavimą, iš tikrųjų jai labai artimas. Ir nors režisierius sako stengęsis perskaityti kūrinį šiuolaikiškai, sukurti ir pateikti žiūrovams iš šiandienos pozicijų suprantamus ženklus, spektaklio atmosfera alsuoja tragedija. Pirmųjų susitikimų su aktoriais metu, prieš repeticijas, režisierius pabrėžė du svarbius dalykus - tai žmogiškoji tragedija ir likimo tragedija: niekada negalime būti tikri dėl savo likimo, o juo labiau dėl geros jo baigties. Mes bijome savo lemties, kuri iki galo lieka nepažini.

"Skaitant "Oidipą karalių" atrodo, kad susiduri su tiesiog labai įdomiu tekstu; drama labai panaši į šiuolaikinį detektyvą; pati jos fabula sukonstruota taip, kad atitinka pačios šiuolaikiškiausios dramos siužeto konstravimo principus: miglota situacija, žudiko klausimas ir jo paieška, įtampa, kurią sukelia nežinomybė, įtarinėjimai, alibi, netikėta pabaiga ir t.t. Šiuo metu Lietuvoje populiarus toks teatras, kuriame neįmanoma identifikuoti konkrečios vietos ir laiko - yra patogu nesirinkti jokio konkretaus laiko. Savo spektaklyje norėtume eiti kitu keliu - mūsų dabartinio pasaulio objektai galėtų koegzistuoti šalia antikos realijų. Norėtume nebijoti esamojo laiko. Norėtume pradėti nuo realiai mus supančio pasaulio, kuriuo galėtų būti, tarkim, vaikiška žaidimų aikštelė, kasdien matoma penkiaaukščio namo kieme. Norėtume artėti prie mito pradėdami mūsų gyvenimo laiku, atrasti mitą tarp mus supančių daiktų ir žmonių. Pastatymo principas, kurio reikalauja neužmiršti pats Sofoklio veikalas, galėtų būti pavadintas netikėtumu. Jei mums pavyktų pastatyti tokį spektaklį, kurio pradžia radikaliai priešinga pabaigai, tai būtų geras sofoklišką dvasią atitinkantis ženklas", - kalbėjo režisierius aktoriams.

Spektaklis, kuriame gausu gerai atpažįstamų ir paklūstančių sociokritinėms interpretacijoms nūdienos ženklų, kuriame vienas po kito žiūrovus užklumpa vizualūs ir akustiniai netikėtumai, išties laikosi antikinės tragedijos pastatymų principų: įvykių gausa ir tankumas, herojui oponuoja korifėjas, ypač aktyvus choras, neatsisakyta kaukių. Čia kaip niekur kitur gali nujausti ir staiga prasiveržiantį dioniziškąjį ne tiek žmogaus, kiek paties teatro pradą, ir tą pirmapradę modeliuojančią jėgą, kuri, anot Herakleito, tarsi "berniukas žaisdamas dėlioja vienur kitur akmenukų ir smėlio krūveles, o paskui jas sugriauna; tada stato kitas, ir taip be galo..."

Atėnietis, matydamas į choro klausimus atsakinėjantį herojų, spektaklyje ir per spektaklį išgyvendavo savo problemas, ir choras čia būdavo tarpininkas tarp scenos ir žiūrovų, darydavo įtaką žiūrovų nuostatoms. To paties savo spektaklyje siekia ir Koršunovas, rinkdamasis tokį herojų ir jam priešpriešindamas tokį chorą, kurie būtų ir atpažįstami, ir veiktų žiūrovus.

Taigi naujausia "Oidipo karaliaus" versija mūsų scenoje - mitas kaip tragedija, o tragedija - kaip spektaklis.

R. V.