Pirmasis

Erdvės gamyba

Skulptūros paroda Mykolo Žilinsko dailės galerijoje

Laima Kreivytė

iliustracija
Robertas Antinis. "Pirštų galimybės". 2002 m.
A. Baltėno nuotr.

Kaune veikia viena iš įdomiausių pastarojo meto skulptūros parodų "Apie gamybą". Paroda įdomi ne pribloškiančiomis naujovėmis, o beveik akademine "technologiškosios" lietuvių skulptūros analize. Projekto kuratorė Elona Lubytė pakvietė šešis gerai žinomus skulptorius - Eleną Ur- baitis, Ramūną Alminą, Robertą Antinį, Petrą Mazūrą, Mindaugą Navaką ir Vladą Urbanavičių - savo darbais padiskutuoti (greičiau - parodyti), kaip keičiasi skulptūros ir technologijos santykis jų kūryboje.

Ar aktualu apie tai kalbėti? Manau, kad taip. Ir ne tik dėl meninių priežasčių. Gyvenant vartotojų visuomenėje neišvengiamai kyla meno funkcionalumo ir darbo proceso racionali- zavimo klausimai. O erdvės formavimas (netgi gamyba, pasak Henri Lefebvr’o) visada yra politiškas, nes kuriama ne tik fizinė, bet ir socialinė bei intelektualinė aplinka.

Konceptualioms operacijoms itin palanki ir Mindaugo Navako suformuota parodos ekspozicija. Skulptorius puikiai išnaudojo lenktą galerijos erdvę - vos įėjęs atsiduri priešais ryškiaspalves Almino kapsules, šiuolaikinę Urbaitis šviesos strypų refleksiją (strypai eksponuojami kitame salės kampe). Ant išgaubtos sienos - Antinio degto molio "pirštų kambarėliai", ant įgaubtos priešais - Navako silikoniniai "kabikai". Vidury oriai stovi Urbanavičiaus "Kolona" ir "Gaubtas", tolėliau - sudėtingas Mazūro įrenginys su augalu. Salės gale - dvi Antinio kėdės.

Paroda ir joje dalyvaujantys autoriai tarsi tęsia seniai pradėtą pokalbį. Šio "gamybinio susirinkimo" priešistorė siekia 8-ojo dešimtmečio pabaigą, kai tuometinė jaunųjų skulptorių karta (Mazūras, Navakas, Urbanavičius ir kiti) pradėjo aktyviai domėtis skirtingomis medžiagomis bei technologijomis ir savo kūrybinius sumanymus įgyvendinti patys. 1980 m. straipsnyje "Medžiagos dialektika" Navakas naują skulptoriaus tipą pavadino skulptoriumi technologu. Autorius teigė, kad technologija lemia skulptūros meninę išraišką: "Paprastai einama dviem keliais: arba išryškinamos skulptūros medžiagos savybės, arba aktyviai paneigiamos".

Po dvidešimties metų daug kas pasikeitė - Mazūras derina ne bronzines ir akmenines, o gyvas ir negyvas formas, Navakas "pučia gumą" ir fotografuoja kates, - tačiau nepakito aktyvus skulptorių santykis su medžiaga ir proceso konceptualizavimas. Navakas gal smarkiausiai iš visų ryškina medžiagos savybes, išdidindamas jas iki begalybės - jo industrinis apetitas augo nuo betono, surūdijusios geležies lakštų, plieno iki nuodingo šiferio, kol atradęs silikoną skulptorius buvo pavergtas minkštų formų - vėl pučiamų ir ryškinamų iki komiškos didybės. Dabar čia kaba "Mėlynas" ir "Raudonas" iš silikono ir porolono, kartu su tokia pat "Girlianda".

Antinis, priešingai - visaip medžiagą neigia ir iš jos vaduojasi bėgdamas nuo materialumo į konceptualias akcijas ir instaliacijas. Medžiagas jis derina paradokso principu (stiklas ir vata), ieškodamas ne išraiškos tikrumo, o šiurkščioje medžiagų sankirtoje atsirandančių kultūrinių reikšmių. Skulptorius intuityviai bando "apčiuopti" procesą, sustabdyti plaštakos judesį molio masėje, kad atsivėrusios kiaurymės čia pat sugautų smalsaus žiūrovo ranką. "Galima liesti" - parašyta prie molinių formų, kurios čia pat apgyvendinamos lankytojų pirštų. "Galima sėsti" - siūlo dvi mėlyna medžiaga aptrauktos medinės kėdės, nes tik atsisėdęs suprasi, kad čia ne šiaip kėdžių pora, o "moteriškė" ir "vyriškis".

iliustracija

Svarbiausias pasikeitimas skulptorių darbuose - išryškėjęs laiko vektorius. Objektai skleidžiasi ne tik erdvėje, bet ir laike - Mazūro svertai laisto citrinmedį, Almino kolbose vyksta cheminės reakcijos, taktiliški Antinio darbai vis iš naujo patiriami žiūrovų. Šviesa, judesys, kintančios ir laikinos medžiagos, instaliacinis darbų pobūdis - visa tai rodo, kad nebeliko griežtos ribos tarp medžiagos "tiesos" ir jos paneigimo, trapumo ir stabilumo, gyvosios gamtos ir technologijos. Opozicijų logiką ir hierarchinę tvarką pakeitė hibridiškos kultūros formos. Tarp šviesos ir tamsos įsiterpę ankstyviausi parodos objektai - Elenos Urbaitis neoniniai strypai - dabar stebi įvairiaspalvių Almino chemikalų difuziją:

"3,2 mm storio stiklo kapsulė - skaičiai, atomai, molekulės, junginiai, reakcijos, formulės - pasakiškas spalvų pasaulis, nuostabūs kristalai, milijoninės derinių galimybės - paslaptis, baimė, pavojaus nuojauta, susižavėjimas - technika, gręžimas, pjovimas, visiškas neišmanymas, sprogs-nesprogs? - chemiko Dariaus Jasaičio konsultacijos - chemijos bazė, sandėliai, katakombos: tamsa, balos, neaiškios kilmės lašai, keistas rūkas, klaiki smarvė, pažaliavę pirštai - gamta, kvapios gėlės, jūra, saulėlydis - tos pačios medžiagos rinkinys, nuodai - 37 cheminių junginių sluoksniai, procesas vis dėlto vyksta - kapsulė." (R. Alminas)

Alminas kuria uždarą, bet talpią sistemą, kurios sąveikos rezultatų negalime numanyti. Stiklinė kolba sugestijuoja šiuolaikinės architektūros pamėgtas perregimas konstrukcijas, kuriose "cirkuliuoja" viešai apžiūrimi, bet neprieinami žmonės. Mazūras, priešingai - konstruoja atvirą sistemą, kurioje dalyvauja ne tik žmogus ir augalas, bet ir gamtos stichija: specialus veidrodis seka saulės judėjimą, kad medis visada būtų apšviestas. "Totalus valdymas" žavi tobulu racionalumu ir baugina visiška "natūralumo" kontrolės perspektyva. Kita vertus, technikai diktuoja augalas - menininkas ne kopijuoja, bet puoselėja gamtos formas, kurios duoda pačius tikriausius vaisius.

Natūralios formos ir racionalios konstrukcijos jungtis gražiai atsiskleidžia Vlado Urbanavičiaus "Kolonoje" - čia irgi slypi atvirkštinės transformacijos momentas. Mat betoninė kolona savo liemenį įgavo iš dviejų skardinių statinių, o kapitelį - iš išsišakojusio medžio kamieno. Taip viena iš seniausių architektūrinių formų tarsi sugrįžta į savo pradžią, kol medinių kolonų dar nebuvo pakeitusios akmeninės. "Kolona" išlaiko akmeniniams Urbanavičiaus darbams būdingą harmoningą masių santykį ir subtilų silueto piešinį, nors skulptorius, regis, pasikliovė vien rastų daiktų padiktuota faktūra ir masteliu: "Metams bėgant, ribos tarp kūrybos ir gyvenimo išsitrina - jaučiu, kad mano darbų turinys vis labiau sugeria gaivų aplinkos formų ir medžiagų tikrumą, vis mažiau vietos palikdamas mano rankai".

Belieka pridurti, kad parodos "Apie gamybą" technologijoms nenusileidžia Navako sukurtas katalogo maketas su schemomis ir instrukcijomis.