Dailė

Kur POST ARS palieka pėdsaką?

Gediminas Gasparavičius

iliustracija
Akcija Kaune, kurios metu buvo paskelbtas POST ARS manifestas. 1990 m.

Daugiau kaip dešimtmetį gyvuojanti Kauno menininkų grupė POST ARS jau įspaudė žymę naujajame lietuvių mene, tačiau iki šiol kartkartėmis kyla diskusijų tiek dėl jų vietos tarp įvairių srovių ir meno reiškinių, tiek dėl pačių kūrybos principų bei jų priimtinumo. Alekso Andriuškevičiaus, Česlovo Lukensko ir Roberto Antinio sukurtos instaliacijos, akcijos, performansai ir žemės meno projektai dar neretai vadinami naujosiomis meno formomis, XX a. pradžios terminu "avangardas" arba įdedami į gana liberaliai suprantamą postmodernizmo erdvę. O kartais jų darbai apskritai netelpa į jokias teorines kategorijas, jie tiesiog smagiai lietuviškai apibarami. Kad ir kaip būtų, postarsininkų kūryba verčia reaguoti.

Bet iš tikrųjų, ar tik pačios meno formos skatina žiūrovą nelikti abejingą? Žvelgiant į menininkų grupę, turinčią netrumpą istoriją, beveik visada kyla nenumaldomas noras ją kažkaip klasifikuoti, sudėti į patogią lentyną, kad aiškiai galėtum pasakyti, kokia šito meno vieta ir kaip su juo elgtis. Tačiau postarsininkų naudojamų meno formų istorinė genezė tiktai drumsčia vandenį ir tikrai neatrodo patogus būdas žvelgti į šios grupės kūrybą. Akcijos, hepeningai, instaliacijos - Vakaruose visa tai jau gana sena, maždaug 7-asis dešimtmetis. Avangardas apskritai yra istoriškai apribota modernistinė sąvoka. Dar lieka postmodernizmas. Tačiau ar tai, ką daro šie trys menininkai, išties yra vien tik postmodernistinių idėjų sklaida? Sakyčiau, kad POST ARS grupės darbai ir meninė laikysena labai aiškiai išreiškia ir modernistinius motyvus. Juk ne veltui kartais jų veikla įvardijama kaip neodadaistinė. Dabar gal reiktų prisiminti, kaip viskas prasidėjo.

Lietuvos meno publika dar gerai prisimena POST ARS premjerą Lietuvos dailės scenoje. 1990 m. vasario 17 d. LDS Kauno skyriaus galerijoje buvo atidaryta A. Andriuškevičiaus, Č. Lukensko ir R. Antinio paroda, pavadinta "Kauno menininkų instaliacijos". Parodoje buvo eksponuojama R. Antinio instaliacija "Epitafija", demonstruojanti suplokštintą žmogaus figūrą, A. Andriuškevičiaus "Radiatorius", kurį sudarė prie horizontalių strypų prikalti juodos duonos kepalai, bei Č. Lukensko "Persižvaigždžiavimas" - penkiakampės žvaigždės, kai kurios pagamintos sudėliojant kiaulių galvas ant nuožulnios plokštumos, kitos - iš įvairių konstrukcinių medžiagų ir audinių. Ši paroda užima ypatingą vietą nepriklausomos Lietuvos meno raidoje. Ne vien dėl to, kad tai buvo pirmoji POST ARS grupės paroda ir kad čia pirmą kartą Lietuvoje oficialiai pavartotas "instaliacijos" terminas. Šis provokuojantis meninis projektas sukėlė ir precedento neturintį socialinį atgarsį: kai kurie LDS Kauno skyriaus nariai atvirai protestavo prieš, anot jų, "meno šarlatanus". Buvo parašytas ir iškabintas atsišaukimas, išreiškiantis nesutikimą, kad tokie dalykai būtų eksponuojami meno galerijose, bei teigiantis, kad tai - apskritai ne menas. Tokią reakciją į naujai pasirodžiusias meno formas iš dalies galima suprasti: tai, kas įvyko 1990 m. vasarį Kaune, parodė ne tik neįprastas išraiškos priemones, bet ir apeliavo į tai, kad menas gali veikti aplinką kompleksiškai. Lankytojui ne tik buvo pateikti nauji matymo ir plastinės pajautos būdai, bet ir keliamas klausimas apie jo savivoką, kultūrines vertybes bei platformą, ant kurios šios vertybės laikosi. Šitoks menas, peržengiantis estetinio objekto ribas bei keliantis klausimus apie žiūrovo socialinę, kultūrinę ir etinę savimonę, Lietuvoje iki tol neegzistavo.

Po šios rezonansinės parodos, kuri buvo uždaryta nepraėjus savaitei nuo jos atidarymo, POST ARS grupė tų pačių metų birželį surengė Kauno architektų namų galerijoje bei Vilniaus gatvėje vieną pirmųjų Lietuvoje meninių akcijų, per kurios atidarymą buvo paskelbtas POST ARS manifestas.

Tų pačių metų spalio 20 d. POST ARS surengė savo mastais ir sudėtingumu iki šiol nepranoktą akciją "Zatyšiai". Jonavos rajone, Zatyšių žvyro karjere buvo paraleliai atliekami trys veiksmai. A. Andriuškevičiaus zonoje geometrinėmis popieriaus formomis buvo žymimas karjero dugnas, tuo tarsi įvedant tvarkos elementą ir "sukultūrinant" struktūrinių lygmenų ir hierarchijos neturintį žvyro ir smėlio paviršių. Dalis R. Antinio vadovaujamos dalyvių grupės gulėjo po brezento gabalais, tuo tarpu kiti pylė ant jų šlapią žvyrą. Čia žmogus tapo pėdsaku, praeitimi, savo paties žyme. Atgimimo ir atsinaujinimo metamorfozę kuriantis veiksmas atliktas Č. Lukensko zonoje - kaip kokonai suvynioti žmonės tiesiogine žodžio prasme buvo susodinti į žemę. Išsidėstę tolygiai, ant karjero atbrailos stovėjo kelios dešimtys kitų dalyvių ir pūtė švilpukus bei kitus paprastus muzikos instrumentus, sudarydami kiek banguojantį garsinį foną veiksmo dalyviams. Šis etapinis grupės projektas pademonstravo, kad meninė akcija gali žengti daug toliau negu tik žaidybiniai ar vaidybiniai elementai, gali turėti savo idėjinę struktūrą bei aktyviai įtraukti ne tik menininkų bendruomenę, bet ir visus norinčius. "Zatyšiai" pademonstravo naujųjų meno formų demokratiškumo galimybes, kuriančias alternatyvą meno kūrybos izoliacijai. Akcija buvo plačiai apžvelgta spaudoje, jos fragmentai demonstruoti per televiziją.

Tai buvo POST ARS pradžia. Per kitus 12 metų grupė sukūrė keletą dešimčių meninių įvykių (o kaip kitaip galima apibrėžti tą visą saviraiškų įvairovę?). Nemažai jų buvo "eksportuota" už Lietuvos ribų. Ryžtingai ir su kontroversijomis įžengusi į Lietuvos meno sceną, POST ARS grupė po 1990 m. jau daugmaž nužymėjo savo kompetencijos teritoriją. Tai - kažkiek provokuojančios akcijos, konceptualizmo prieskonį turintys žemės meno projektai, į kultūrinį ir egzistencinį jautrumą apeliuojantys objektai ir instaliacijos. Šiandien, po daugiau kaip dešimt metų, POST ARS ir toliau sutraukia nemažą žiūrovų (ir dalyvių) būrį į savo akcijas ("TransMISSION", Varšuva, 2001 m.), ir toliau kai kurie jų veiksmai vertinami kaip meno chuliganų ar kultūros niekintojų (Č. Lukensko "Išmestas žmogus", Kauno Vienybės aikštė, 1999 m.).

iliustracija
Robertas Antinis. Akcija "Dengianti plokštuma II". 1990 m. Zatyšiai, Jonavos rajonas
G. Zinkevičiaus nuotr.

Kiekviena akcija, hepeningas ar vyksmo meno projektas turi pradžią ir pabaigą, daugelis instaliacijų išnyksta pasibaigus parodai, gamtoje vykdyti projektai pritampa prie natūros virsmų ir procesų. Atrodytų, toks menas egzistuoja tik fotodokumentuose ir filmuotoje medžiagoje. Įvykdžius net ir įspūdingų apimčių ir užmojų darbus, materialaus šio meno pavidalo dažnai nelieka. Tačiau toks menas, radikaliai prieštaraujantis monumento idėjai, išlieka kaip mentalinis pėdsakas, įsiskverbęs į žiūrovų ir dalyvių mąstymą, likęs jų atmintyje. Kaip vieną iš meno tikslų galima būtų įvardinti impulso, keičiančio patį žiūrovą bei skatinančio gilesnę jo savimonę, siekimą. Panašu, kad POST ARS stengiasi artėti prie šio tikslo tiesiu keliu, dažnai nestodama tarpinėse materialios išraiškos stotelėse.

Čia norisi prisiminti Jeano Luco Nancy posakį, kad tai, iš ko menas yra daromas/gaminamas, nėra pats menas. ("What art is made of is not what art is"). Menas slypi meno materijos tarpuose ir perskyrimuose, meno sintaksėje. Anot Nancy, menas egzistuoja tik kaip pėdsakas, kuris, nors ir turėdamas aiškią materialią išraišką, tarsi stengiasi pabėgti iš dabartinės būties, o kartu ir iš savo materialumo. Laikas, kai pėdsakas buvo paliktas, grimzta į praeitį, tačiau pėdsako reikšmė nurodo į ateitį. (Sekant pėdsakais, galima surasti tą, kuris juos paliko.) Regis, panašiai elgiasi ir POST ARS. Jų meninių projektų materialumas yra arba sunkiai apčiuopimas ir efemeriškas, arba jų projektai tiek perkraunami viskuo, kad darosi nebeįmanoma tikėti, jog šie materialūs daviniai patys yra meno objektai. O tikriausiai būtų ir didelė klaida tuo tikėti.

1994 m. Kauno Paveikslų galerijoje POST ARS, vokiečių menininkė Mercedes Englehart bei prancūzų grupė "Bruni & Barbarit" surengė instaliaciją "Įsipainiojimas. Plitimas. Pakitimas". Visa apatinė salė buvo pripildyta augančios floros, dūlėjančių, aprūdijusių konstrukcijų, kitų erdvę užpildančių elementų. Viskas atrodė tarsi odė entropijai. Ši instaliacija - tai savotiška refleksija į materijos bei jos tarpusavio ryšių prisodrintą egzistenciją, kai tvarkos siekti netikslinga, nes kiekvienas papildomas judesys ar daiktas tik dar labiau supančioja ir susiaurina būties erdvę. Atrodė, kad komplikuota ir chaotiška instaliacijos erdvė yra nukreipta prieš žmogaus judėjimą ir prieš jo kūną - ji tarsi siekia palikti deformacijos pėdsaką. Savo materijos pertekliumi kažkuo buvo panaši ir 1999 m. toje pat galerijoje surengta POST ARS retrospektyvinė paroda instaliacija "Kamufliažai". Struktūriniu instaliacijos pagrindu tapo sumuštinis, suteptas iš POST ARS grupės dešimties metų produkcijos, susluoksniuotos į keturis lygmenis. Šiame materijos hiperarchyve žiūrovai galėjo aptikti ir atpažinti buvusių POST ARS parodų, akcijų ir instaliacijų komponentus, juos paliesti ir apžiūrėti. 1998 m. Liublijanoje vykusiame festivalyje "Kūnas ir Rytai" trys grupės nariai pristatė keletą akcijų, susijusių su kūno, kaip fizinio ir socialinio veiksnio, idėja. Č. Lukensko "Išmestas žmogus" sugestijuoja nykstančią ribą tarp žmogaus, kaip visuomenės ir kultūros vieneto, ir kūno, trūnijančio tos pačios visuomenės atliekose, šiukšlynuose ir dykynėse, balansuojančio ant slenksčio, skiriančio buvimą nuo sunykimo. Ši akcija - daugiaetapis projektas. Paskutinieji fotodokumentai eksponuoti parodoje "Nekaltas gyvenimas".

POST ARS nariai iš dalies elgiasi kaip tapytojai, paliekantys žymę (pėdsaką?) ant paviršiaus. Tik šiuo atveju dažai yra ne tradiciniai pigmentai, o kultūrinių konvencijų substratas. Jomis tapant, kai kurios išsiverčia išvirkščia puse, kai kurios susitraukia ir susiraito, o tuo tarpu kitos neproporcingai ištįsta. Į mus formuojančią kultūrą, į mūsų pačių identitetą žvelgiama tarsi per padidinamąjį stiklą, kurio centre formos išryškėja, o kraštuose - keistai deformuojasi. Šia prasme POST ARS nariai elgiasi kaip kultūros analitikai.

Dažnai egzistuoja skirtumas tarp to, ką žodžiai ar vizualiniai pavidalai sako, ir to, ką jie daro. Šis skirtumas yra įsiterpęs tarp pareiškimo ir iš jo atsirandančio rezultato. Arba dar kitaip: iš žodžių ir kitų išraiškų dažnai formuojami dalykai, kurie keičia mūsų veiksmus, elgseną, ir yra suvokiami veikiau kaip aktyvūs daiktai, o ne kaip išnykstantys pareiškimai. Manau, šį skirtumą reikėtų įžvelgti ir POST ARS išraiškų įvairovėje. Tai, ką POST ARS sako, dažnai yra lengva provokacija, sugestija, akibrokštas, netikėtumas, lyg ir nuostata prieš kultūrą, išlikimą ar net prieš meną. Tačiau tai, ką jie iš tikrųjų daro, yra meninės klausos lavinimas, tradicinių meno formų savirefleksijos gilinimas - ženklo įspaudimas į mūsų kultūrinį (lietuvišką ar posovietinį?) identitetą.