Žarijų žarstymas

Tomas Sakalauskas. Žiūrėjimas į ugnį. Vilnius, "Baltos lankos", 2002, 422 p.

"Baltos lankos" išleido Tomo Sakalausko biografinę knygą "Žiūrėjimas į ugnį" apie fluxus įkūrėjo Jurgio Mačiūno gyvenimą. Knygų "Šventės mansardose", "Ketvirtoji dimensija", "Išmintingųjų puota" autorius ir anksčiau rašė apie lietuvių dailę veikusius menininkus, tad ir naujasis veikalas nėra netikėtumas.

Knygos pasirodymas džiugina. Pagaliau žmogaus, turėjusio nemažą įtaką meno raidai, gyvenimas iš sakytinės tradicijos ir žodinių prisiminimų virto rašytiniu šaltiniu. (Tiesa, J. Mačiūno biografija pirmą kartą šmėstelėjo Jono Meko knygoje "Trys draugai".) "Žiūrėjimas į ugnį" visų pirma - gausios medžiagos apie J. Mačiūną rinkinys, ateityje galėsiantis ir turėsiantis užkirsti kelią užmarščiai.

Knyga pradedama lemtinguoju J. Mačiūno tėvų Leokadijos Matulionienės ir Aleksandro Mačiūno susitikimu ir baigiama viską fatališkai užsklendžiančia J. Mačiūno mirtimi bei jo pelenų išbarstymu Long Ailendo mariose. Visa, kas įvyksta tarp šių dviejų esminių taškų, ir yra herojaus gyvenimas, sutelpantis aštuoniolikoje knygos skyrių. Tiksliau, juose itin detaliai aprašomi ne visi (1931-1978), bet paskutiniai aštuoniolika J. Mačiūno biografijos metų. Po skyrių vieneriems metams.

Knygos viršelis pažymėtas kvadratiniu įspaudu "Jurgio Mačiūno, fluxus kūrėjo, gyvenimas". Taigi atsiversdamas šią knygą kaip tik tai ir tikiuosi rasiąs: laukiu istorijos apie fluxus kūrėją ir jo veiklą. Bet T. Sakalausko vizija gerokai skiriasi nuo manosios. Rašytojas nutolsta nuo Mačiūno kaip kūrėjo ir labai atidžiai įsižiūri į Mačiūno kaip sūnaus biografiją. Didžiausią knygos dalį užima Leokadijos Mačiūnienės dienoraščiai, palikę nedaug vietos pačiam J. Mačiūnui. Dienoraščiai, beje, įdomūs. Juose skaitytojui atsiskleidžia vaikiškos, o paskui ir suaugusio J. Mačiūno ligos, piniginiai rūpesčiai "įtempti" arba "atsipalaidavę" tarpusavio santykiai.

J. Mačiūnu rūpinasi ne tik jo artimieji, bet ir knygos autorius. Tad išoriškai monumentali knyga skaitytojui grasina geroka sentimentalumo doze. Pažinti savo herojų T. Sakalauskui, atrodo, geriausiai padėjo ugnies įvaizdis: "Buvimas su ugnimi visada padeda. Ji padėjo praverti tamsos vartus ir į Jurgio Mačiūno gyvenimą." Šis J. Mačiūno gyvenimą reprezentuojantis gamtos fenomenas gausiai pasitelkiamas knygos skyriams žymėti: "1961. Ugnis prisikelia", "1963. Ugnis bubnoja", "1974. Ugnis juokiasi" ir t.t. Vėliau iš jos belieka tik žarijos ir pelenai. Tačiau T. Sakalauskas jaučia, jog, aprašant žmogaus gyvenimą vien metaforomis, gali atsirasti painiavos, taigi knygoje papildomai pateikiami ir artimiausių J. Mačiūno draugų atsiminimai bei svarstymai, fluxus festivalių, objektų ir įvykių aprašymai, dailininkų ir menotyrininkų įžvalgos, paties Jurgio laiškai motinai, broliams Mekams ar Niujorko teisingumo departamentui.

Didelės apimties knyga galop nupiešia J. Mačiūno paveikslą. Skaityti ją lengva. Kadangi ji sulipdyta iš atskirų skirtingiems žmonėms priskirtinų tekstų gabalėlių ir lopinėlių, tarpusavyje susijusių ne naratyvo, priežasčių ir padarinių, bet chronologiniais ryšiais, skaitytojas galės pats nuspręsti, kokią dalį reikia perskaityti stropiai ir su užsidegimu, o ką praleisti. Galima pamečiui rankioti žinias apie J. Mačiūno kūrybą - konceptualųjį meną, hepeningus, performansus, dizainą, naująją muziką, pavyzdžiui, "Trio kopėčioms, purvui ir akmenukams", leidybą, festivalius ir fluxus kulinariją - "sumuštinius nuo nemigos" arba "pastipusių vabzdžių kiaušinius". Galima turtinti savąsias geografijos žinias nagrinėjant Džindžerio salos, kurią norėjo pirkti J. Mačiūnas, brėžinius ir aprašus arba jo sukurtą plaukimo aplink pasaulį burlaiviu planą. Įmanoma aptikti ir šiek tiek teisinių žinių, bent jau sužinoti, kam gali praversti gorilos kaukė ir kaip parašyti laišką teisingumo departamentui.

Dar vienas informacijos šaltinis - po knygą pasklidusios nespalvotos fotografijos: "Jurgis prie lėktuvo", "Jurgis Mačiūnas su akiniais...", "Jurgis Mačiūnas ir Yoko Ono...", "Jurgis Mačiūnas moko Joną Meką šypsotis", "Jurgis Mačiūnas su gorilos kauke slapstosi nuo policininkų" ir t.t. Vaizdai, suprantama, įtikina mus įvykių realumu bei rašytiniam J. Mačiūno paveikslui suteikia vizualinę dimensiją.

Nors T. Sakalauskas savo herojaus biografiją nagrinėja įvairiais aspektais, dažniausiai menininkas knygos autoriaus vizijoje iškyla kaip romantizuotas mitinis antžmogis. Kartais ši rimtis priverčia sutrikti, nes įsivaizduodamas J. Mačiūną naiviai (?) lauki biografijos-pokšto ar bent jau kelių fliuksiškų linksmybių. Kaip ir žada šis lotyniškos kilmės žodis, reiškiantis tekėjimą, nestabilumą, netvirtumą bei vidurius laisvinančius vaistus. Nors, žinoma, linksmiausia tai, jog autorius savo užduotį įvykdė: biografija parašyta ir išspausdinta.

Šarūnas Monkevičius