Televizija nekvepia

"Ne teismas teis tave, pedofile"

Prieš gerus metus vienoje įstaigoje pasitaikė įlipti į liftą su vadinamąja televizijos žvaigžde. Įspūdžio nepamirštu iki šiol - vos pamatęs tą šou vedėją savo televizoriaus ekrane, pradedu uostyti aplink, mat tą atmintiną rytą žvaigždė skleidė aromatus, labiau primenančius visą dieną laukuose praleidusį traktorininką. Taigi galite apkaltinti mane asmeniškumu, nes ir to pono vedamos laidos man atrodo nevalyvos.

Aišku, televizija nekvepia, bet nevalyvumas nevalyvumui nelygus. Marijonas Mikutavičius vesdamas šou "Vasaros žvaigždė" sudaro visai nepasirengusio laidai vedėjo įspūdį. Primityvūs, ties nešvankybės riba balansuojantys juokeliai ar gestai labiau tiktų alaus barui. Matyt, vedėjas tokiu elgesiu su studijos viešniomis bando kompensuoti vidinio artistizmo ir elementaraus susidomėjimo laidos tema stoką. Juk bet kuris labiau patyręs ir plastiškesnis šou vedėjas surastų kiekvienai merginai tinkantį toną, nereikėtų ir tokio tipo laidų ramentų - užkadrinio juoko.

Žinau, mieli skaitytojai, kad tuoj išgirsiu jūsų argumentą: "Pasižiūrėk, Ūbi, į tas žvaigždes. Ar jos plastiškos, ar artistiškos, ar protingos?" Tikrai ne visos, bet jos jaunos ir nori nustebinti pasaulį. Tegu tik jo pakraštį (ar centrą). Ir pono Mikutavičiaus darbas - padėti joms tai padaryti. Dabar viskas aukštyn kojom - pasaulį nustebinti nori pats vedėjas. Iš tikrųjų - juk tai jis jaučiasi vasaros žvaigždė. Ir nežinai, ar iš to juoktis, ar tik užjausti.

A propos, apie merginas. Iš įvairių Lietuvos pakampių atvykusios į Lapes pranešti tautai apie save, jos yra pats tikriausias vienos tylios revoliucijos liudijimas. Seksualinė revoliucija į Lietuvą pavėlavo kelis dešimtmečius, todėl ir jos rezultatai kartais atrodo tokie fantasmagoriški. Tačiau ko norėti, jei seksualiniu auklėjimu ir moteriškumo idealų formavimu pas mus užsiima įvairūs "Stiliai", "Cosmopolitan" ir Mikutavičius. Teks susitaikyti su tuo, kas yra. Tačiau pamatęs ne vieną "Vasaros žvaigždę", nedrįsčiau teigti, kad tos merginos beviltiškos. Tai kas, kad jos prastai juda, neskoningai rengiasi, vulgariai kalba, yra nelabai užsilavinusios ir erotiškos. Lietuva - ne kilmingų mergelių pensionas. Dešimt laukinio kapitalizmo metų subrandino naują kartą, kuriai gali tik pavydėti aktyvumo, apsukrumo bei noro prasisiekti. Kuo mažiau aplink jas bus narciziškų žvaigždūnų, tuo geriau. Su likusiais, manau, jos susidoros be jokio vargo. Gal net supras, kad sostinės žiniasklaidos numylėtinis norėjo iš jų tik pasišaipyti. Kad ir kaip būtų, tos merginos man taip pat yra pakitusios tikrovės liudijimas. Kol kas nemačiau nė vieno lietuvių dokumentinio filmo apie vietinės grožio ir šou "industrijos" užkulisius, bet manau, kad tai nebūtų tuščiai praleistas laikas.

Šią vasarą LRT nepašykštėjo dokumentikos. Ateinantį trečiadienį (24 d. 22 val.) - dar vienas susitikimas su lenkų dokumentika. Šįkart - net du filmai: Athenos Sawidis "Ne teismas teis tave, pedofile" ir Marcino Koszałkos "Tokį gražų sūnų pagimdžiau". Pirmasis filmas - apie pragarą, kuris kalėjime laukia nuteistųjų už pedofiliją, mat kaliniai tokių nekenčia labiausiai. Recidyvistai patys tampa teisėjais. Filme jų elgesys gana dviprasmiškai atspindi mūsų - tų, kurie jaučiasi teisūs ir teisingi, - elgesį. Nusikaltėliai gal todėl taip nekenčia pedofilų, kad jie - primityvios, ribotos būtybės - labiau įkūnija senuosius tabu, o ne sąmoningai priimtus moralės dėsnius?

Filmas "Tokį gražų sūnų pagimdžiau" iškart Lenkijoje sukėlė kontroversijas, mat režisierius labai atvirai nufilmavo savo šeimą. Jis net pavadino filmą "ataka prieš visuotinį melą", nes buvo apkaltintas viešai išskalbęs šeimos skalbinius, stebėjęs savo tėvus pro rakto skylutę. Pasak režisieriaus, "Dogmą" primenantis filmo stilius tik dar labiau pabrėžia, kad svarbiausia yra jausmai.

Kita vertus, filmas sukelia daug klausimų apie dokumentikos ribas. Ko gero, jis gali sužadinti ir pasidygėjimą režisieriumi, atvirai pardavinėjančiu savo šeimos gyvenimą. "Viskas parduodama", - beveik prieš keturiasdešimt metų teigė Andrzejus Wajda. Įdomu, kaip jo filmas atrodytų, jei būtų sukurtas dabar.

"Šaunusis septynetas"

Suprantu, kad laikas liautis moralizavus ir trumpai pristatyti kitus filmus. Ir vėl visai neblogų filmų siūlo LNK (tiesa, ne vieną ir pakartojimą). 21 d. 19 val. šokolado ir sidro namų gerbėjams - Lasse`s Halströmo filmas "Tema pokalbiui" (1995). Puikiai Sveno Nykvisto nufilmuotas, pagal Callie Khouri ("Telma ir Luiza") scenarijų sukurtas filmas prabyla apie neištikimybę ir nepriklausomybę. Julia Roberts čia vaidina Greis - motiną, žmoną, dukterį ir šeimos vadybininkę, išsigandusią, kad ją pradeda apimti gyvenimo inercija. Kartu su Roberts filme vaidina Dennisas Quaidas, Robertas Duvallis, Gena Rowlands, Kyra Sedgwich.

Legendinę Geną Rowlands pamatysime per LNK tą patį vakarą (21 d. 21.05) ir sūnaus Nicko Cassaveteso filme "Nuskinti žvaigždes" (1996). Čia ji vaidina turtingą moterį, kurios netenkina viskuo aprūpintas gyvenimas po vyro mirties. Mildred nori pakeisti savo gyvenimą, ir, pasirodo, niekad nevėlu tai padaryti.

Šis filmas - Nicko Cassaveteso kaip scenaristo ir režisieriaus debiutas - kurtas Prancūzijoje, kur vis dar gyvas Johno Cassaveteso kultas. Beje, epizodinį vaidmenį suvaidino net Gerard`as Depardieu.

Į Prancūziją nukels ir LNK "Snobo naktis" - 25 d. 22.35 ištvermingieji arba kenčiantys nemigą galės pasižiūrėti Franciso Vebero komediją "Žaisminga vakarienė" (1998). Filmo herojus su draugais žaidžia gana mizantropiškus žaidimus. Jie kviečiasi vakarieniauti kvailius, kad galėtų iš jų pasityčioti. Šįkart auką suvaidino Jacques`as Villeret, jo partneris - Thierry L`hermite`as.

"Snobo kinas" (22 d. 20.05) kartoja froidistinį Jeremy Leveno filmą "Don Žuanas de Marko" (1995), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Marlonas Brando ir Johnny Deppas - dvi viena kitos vertos šventosios pabaisos.

TV4 programoje siūlyčiau nepražiopsoti Johno Sturgeso 1960 m. vesterno "Šaunusis septynetas" (20 d. 12.10). Akiros Kurosawos "Septynių samurajų" siužetą Holivudo veteranas perkėlė į Meksikos dykynes ir karštynes. Tai vienas garsiausių ir vaizdingiausių vesternų, bet kartu ir savotiškas to meto publikos lūkesčių etalonas.

19 d. 21 val. TV4 pakartos lyrišką Roberto Redfordo filmą "Tekanti upė" (1992), nukeliantį į 1910-ųjų Montaną, beveik mistišką laiką prie metaforiškos upės krantų. Tai pasakojimas apie meškerioti pamėgusius brolius. Tad kyla grėsmė, kad prarysite ir papildomą kabliuką, ypač tie, kam žvejyba atrodo beprasmiškas laiko gaišimas. Filme vaidina Bradas Pittas, Tomas Skerittas, Brenda Blethyn, už kadro Normano Macleano tekstą skaito Robertas Redfordas.

Vieną gražiausių ir liūdniausių filmų apie dramatiškus gyvenimo atradimus ir praradimus parodys TV3. Tai 1987 m. Gillian Armstrong sukurtas "Potvynis" (25 d. 22.20). Jo herojė - nevykėlė dainininkė Lili (visada nepakartojama Judy Davis) - kažkur Australijos užkampyje sutinka kadaise pamestą paauglę dukterį Elę. Režisierė koncentruojasi ties trimis moterimis - Lili, Ele ir ją išauginusia močiute Adele, kuri maldauja Lili, kad ši neišsiduotų, kas yra. Kiekviena iš jų - teisi.

Vaikystės ar paauglystės dramos - mėgstama kino tema. Sekmadienį (21 d. 21.10) LRT parodys vieną paskutinių garsios danų režisierės Astrid Henning-Jensen filmų - 1986 m. sukurtą "Mano vaikystės gatvę". Tai pasakojimas apie keturiolikmetę Esterą, gyvenančią Kopenhagos darbininkų kvartale, jos pirmuosius žingsnius į suaugusiųjų pasaulį. Saldžių filmų apie vaikus gerbėjams "Mano vaikystės gatvė" gali pasirodyti niūri, bet, mano galva, filmas siejasi ir su skandinaviškojo romano, ir su kino tradicija. Kita vertus, juk būtent Astrid Henning-Jensen buvo viena skandinavų vaikų kino pradininkių. Profesionali aktorė, vėliau - režisieriaus asistentė, pirmąjį dokumentinį filmą ji sukūrė 1947 m., o nuo 1949-ųjų nuolat kūrė filmus apie vaikus, paauglius, jų problemas.

Jūsų - Jonas Ūbis