Saviveikla architektūroje

Almos Skersytės diplominis darbas "Saviveikla architektūroje" iškelia dvi šiuolaikinei visuomenei aktualias problemas - erdvės konstravimo ir stebėjimo, iš kurių išsišakoja daugybė mažesnių. Tai privačios ir viešos, fizinės ir virtualios, pagaliau kasdieninės ir institucinės meno erdvės santykiai. Struktūriškai išskaidžius į su- dedamąsias dalis, A. Skersytės kūrinys primintų detektyvo arba potencialaus plėšiko rinkinį: tai dvi spalvotos šiuolaikinio buto nuotraukos, filmuotas jo interjero vaizdas (40 min.) ir architektūriniai buto bei galerijos planai. Mums, kaip detektyvams, iš karto aišku, kad svarbu ne tik tai, kas matoma, bet ir kas už viso to slypi. Tai buto ir galerijos erdvė, tiksliau - vieno interjero transliacija į kitą.

Darbo atspirties taškas - savarankiškai transformuotas interjeras. Standartinio planavimo butą šeimininkas pertvarkė pagal savo skonį: išgriovė sienas, pastatė laiptus etc. Kaip paukštis kūnu suformuoja lizdą, taip šis šeimininkas pritaikė erdvę savo poreikiams ir pripildė ją prabangių daiktų, liudijančių gerovę ir pagarbą tradicijai. Čia yra ir (namų) židinys, ir šveicariškas sieninis laikrodis, ir graikiška vaza, ir paveikslas su Šv. Onos bažnyčia, ir nespalvotas tėvo portretas, ir gėlės ant servetėle dengto stalo. Centre stovi šiuolaikinės šeimos altorius - televizorius. Stebinti kameros akis užfiksavo prašmatniai išlenktas kėdes ir minkštą sofą-lovą bei sraigtinius laiptus, kurių rankena padaryta iš kalėjimo plieno (pasak šeimininko). Tačiau autorė, skirtingai nei šeimininkas, nefetišizuoja daiktų ir aplinkos. Statiška kamera nesimėgauja interjero detalėmis, negundo žvilgsnio gražiais rakursais ir apšvietimu, nemasina stambiais planais. Ji tiesiog stebi - kaip bet kuri eilinė prekybos centro stebėjimo kamera. Autorė nekuria filmo, nerežisuoja, nemontuoja kadro - tos 40 min. žymi filmavimo trukmę, realų laiką. Tai tarsi tiesioginis eteris, tik jame veikia ne žmogus, o erdvė. Tiesa, kartą kadre pasirodo šeimininkė, iš virtuvės atnešusi indus į spintelę. Tačiau abejingai kamerai šis pasirodymas nedaro jokio įspūdžio.

Erdvę užpildo garsas: bėgantis čiaupo vanduo, indų barškėjimas - buitinis triukšmas, sumišęs su gatvės garsais. Taip interjeras tampa ne tik perregimas, atviras stebinčiai kamerai, bet ir perskrodžiamas išorės garsų - privatumas visiškai išverčiamas į išorę. Garsas, kaip erdvės jungiamoji medžiaga, ir galeriją pripildo neįkyraus namų ir transporto triukšmo.

A. Skersytės darbas fiksuoja virsmo momentą, kai mūsų aplinka ir kūnai tampa ne tik (ir gal ne tiek) unikalios patirties vieta, kiek komunikacijos grandinės nareliais, transliacijos dalimi. Kai, pasak Jeano Baudrillard`o, tobulas naujosios eros televizinis vaizdinys mūsų kūnus ir pasaulį paverčia kontroliuojančiu ekranu. Teko skaityti, kad žmogus visada gyveno totalaus stebėjimo situacijoje - tik naujaisiais laikais visaregę Dievo akį pakeitė stebėjimo kameros. Ši problema - viena iš aktualiausių šiuolaikinės kultūros temų, būdinga tiek masiniams reiškiniams (realybės šou, "robinzonai"), tiek rimtesnei kūrybai (filmai "Trumeno šou", "Panikos kambarys" etc). A. Skersytei pavyko užčiuopti šį privačios erdvės nyksmo bei virtualėjimo momentą, susiejant jį su aktualia meno ir gyvenimo suartėjimo tendencija. Taip šeimininko architektūrinė saviveikla, perkelta į galerijos erdvę, virto "Saviveikla architektūroje" - tiesiog mūsų akyse atsirandančiu naujoviško interjero fantomu. Panašus fantomas dabar klonuojamas visai ne virtualioje ir net ne meno erdvėje, o Gedimino kalno papėdėje. O kai suriję (kol kas vis dar) gyvą kultūrą Valdovų rūmai nušvis "autentiška" amžių gūduma, Alma Skersytė galės sukurti antrąją "Saviveiklos architektūroje" dalį. Lietuvos reprezentacijai.