Dailė

Moteris tapyboje - lietuvių vyrų akimis

Paroda "Moteris tapyboje" Savicko paveikslų galerijoje

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Aleksandras Vozbinas. "Šįryt mane aplankė malonumas". 2002 m.
R. Tarabildos nuotrauka

Savicko galerijoje eksponuojama paroda sudaryta iš paveikslų, kuriuose vaizduojama moteris. Regis, tema aiški ir pozicija atvira - dalyvauja septyniolika autorių, iš kurių tik keturios - moterys. Taigi temos variacijų nemažai, bet jos stebėtinai ikonografiškos. Tapysenos įvairovė ir gausa siūlo tik dvi žiūrėjimo į moterį galimybes: aukštinantį ir žeminantį (apie moterų tapybą reikėtų kalbėti atskirai).

Tirštai puošni ekspozicija pasakoja daugybę tariamų "pakilimo" ir "nuopuolio" istorijų. Keturiuose A. Savicko bajorių portretuose, išrikiuotuose garbingiausioje patalpos vietoje (prie koklinio židinio), moteris pakylėja ne tik titulas, bet ir jo verta laikysena. J. Daniliausko drobių nuogos gražuolės pratęsia susapnuotų ir nepasiekiamų deivių ikonografiją. S. Kruopio smėlynų gyventoja - sufantazuotas beasmenis moters formų vaizdinys. A. Bagdžiaus išdykusios koketės kilstelimos tiesiogine prasme: jos tvyro abstrakčiame ryškių raudonų atspalvių fone, įsitvėrusios sūpuoklių ar dviratuko. Nors šelmių figūrėles prilaiko net dangaus kūnai, regis, žavesį jos suvokia kaip demonstratyvų kvailumą.

R. Bičiūno žvilgsnis į moterį mažiau savavališkas ir nuoširdesnis - ji daugiaveidė, ištirpusi aplinkoje. Tačiau peršasi mintis, jog tokio vaizdinio kilmė - meilė formų žaismui. A. Vozbinas ir R. Sližys - atvirkščiai, moterį mato ne kaip patogumo dėlei nugenėtą idealą ar rafinuotą žaisliuką, o kaip gamtinių skysčių pripampusį ir ertmėmis grasinantį kūną, kuris, nepaisant keliamo šleikštulio, pasižymi keista trauka. A. Vozbino paveikslo "Šįryt mane aplankė malonumas" (2002) drobėje išsikerojęs kūnas - išsunktas, suglebęs - gąsdina viso ko baigtimi, o potėpių atsainumas primena norą nustumti nemalonų atsiminimą. "Malonume" (1999) ir R. Sližio "Portrete" (2002) moters veidas artimas medūzos vaizdiniui, nors ir be būdingų atributų. Pirmajame apie prototipą kalba teptuko "sužalota" oda ir kyščiojantis liežuvis, o antrajame - buka agresija, sklindanti iš nuskustos galvelės išdidžios laikysenos ir tų plėšrių ertmių, kurios paprastai vadinamos akimis, burna. Šių autorių žvilgsnis tiesiog prievartauja stebimą kūną.

iliustracija
Augustinas Savickas. Bajorių portretai "Geltonas dangus", 2000 m., "Tarp žiedų", 2002 m., "Gražuolė", 2002 m., "Dvi moterys", 2002 m.
R. Tarabildos nuotrauka

R. Savickas atidarymo metu užsiminė, kad nepavyko rasti jaunosios kartos menininkų, tapančių moteris. Ko gero, tai dėsninga - moters samprata akivaizdžiai pakitusi, tačiau dar neįgavusi aiškios formos. Galima pridurti, jog moterys daugiausia tapomos jaunosios kartos moterų. K. Gudonytės-Dūdienės eksponuojamame "Autoportrete" (2002) linksmo veidelio piešinys nereikšmingas, veikiau tai tik gilių potėpių praturtinimas. A. Kulikauskaitės-Rastauskienės drobėse išdidinti kūno fragmentai: rankos ar lūpos daugiau papasakoja apie portretuojamąją nei vyriškų žvilgsnių "pričiuptos" pilnos figūros. J. Skėrytė "Geltoname miraže" (2002) moterį traktuoja vyrišku požiūriu - tamsaus gymio moters veidas ir rytietiškų motyvų audeklas objektą paverčia svetimu, kitokiu, todėl vertu smalsaus stebėjimo. G. Pintukaitės "Žydėjimas" (2001), regis, diskutuoja su visomis parodoje pateiktomis moters versijomis. Senstelėjusi klasikinių bruožų moteris braunasi pro baltą šydą (voratinkliai, o gal laikas), fone - ryškūs, aiškių formų žiedai. Žydėjimas ir nykimas, jų santykis laiko atžvilgiu, norai ir reikalavimai - taip ir pasijunti, kaip ta moteris tarp voratinklių (?), besibraunanti tarp vyrų siūlomų moters suvokimo klišių.