Orientyras - profesionalumas

Jonas Tankevičius, Darius Dikšaitis, Saulius Lipčius ir Aloyzas Grižas (jį koncerte pakeitė Gediminas Dačinskas)

Puikiai žinoma, jog Kristupo vasaros festivalio meno vadovas Donatas Katkus daugelį metų griežė Vilniaus kvartete. Tad nenuostabu, kad festivalių programose nuolat jaučiamas ypatingas dėmesys kvarteto žanrui.

Kita vertus, kvartetų pasirodymai Kristupo vasaros sezono metu tampa tarsi savotiškais festivalinių programų brandos egzaminais - juk, kaip žinia, tikro kvartetinio muzikavimo siela ir kūnas - būtent atlikėjų branda visais interpretacijos atžvilgiais.

Šįmet šio žanro atstovas festivalyje - Čiurlionio styginių kvartetas. Žvilgterkime į jo koncertą liepos 11 d. Taikomosios dailės muziejuje.

Programa - pabrėžtinai tradicinė: J. Haydno Kvartetas G-dur, op. 54, Nr. 1, S. Prokofjevo Kvartetas F-dur, op. 92, Nr. 2, A. Dvoržako Kvartetas d-moll, op. 34. Tokią muziką klausytojai ypač mėgsta. Salėje - anšlagas.

Vos atlikėjai išėjo į sceną - staigmena. Susirgus Aloyzui Grižui, koncertą ryžosi gelbėti prieš kelias dienas iš Vokietijos, Darmštadto simfoninio orkestro, atostogų sugrįžęs altininkas Gediminas Dačinskas. Šalia jo tą vakarą griežė tikrieji kvarteto nariai: Jonas Tankevičius (pirmasis smuikas), Darius Dikšaitis (antrasis smuikas), Saulius Lipčius (violončelė). Įsiklausykime atidžiau - juk žinome, kas tai yra, kai tris dienas iki koncerto kvartete įvyksta tokia permaina.

Čiurlionio kvartetas visad žavi savo išpuoselėtu profesionalumu. Juo labiausiai galima sublizgėti griežiant klasiką. J. Haydnas - parankus autorius, ir kvartetistai atsiveria.

Lengvą, grakščią, subtilią interpretaciją palaiko pirmojo smuiko ir violončelės arka. Smuikas - virtuoziškas, nenustygstantis, kartais viesulu lekiantis. Violončelė - arčiau žemės, keturios stygos - marmuro kolonos - remiasi logika ir patirtimi. Paskutinė dalis (Presto) - tikras stilo concertante, žėrintys pasažai džiugina ausį ir kelia pasigėrėjimą.

S. Prokofjevo Kvartetas - vakaro ašis. Nepaprasto ryškumo muzika ir adekvatus jai atlikimas. Muzikantai pabrėžia stiliaus dominantes: vaizdingumą, paradoksalumą, kaleidoskopinę nuotaikų kaitą. Groteskas, misterioso, energingas maršas, ironija šlubčiojanti polka... Persmelkiantį violončelės lyrizmą vis bando permušti "petruškiškos" intonacijos ir ritmika.

Muzikinės A. Dvoržako vizijos perkelia į melancholiškų ir maištingų jausmų ir svajų pasaulį. Opusas - vasariškas. Skaidri ir akvareliška 1-oji dalis, po jos - lengvu humoru žaidžiantis Alla polka. Allegretto scherzando. Lėtoji dalis - kaitri, sustingusi "popietė", kurios tingulį nuveja finalo Poco allegro. Harmoningai išdėstyta kompozicinė dramaturgija, kruopščiai nupieštos detalės.

Čiurlionio kvartetas nuosekliai laikosi savo prioriteto - profesionalumo par excellence, kuris jaučiamas ir girdimas tiek kiekvienam ansamblio nariui individualiai griežiant, tiek bendrame kolektyvo skambesy. Šios tvirtos kvarteto nuostatos nepažeidė pakeista sudėtis, greičiau atvirkščiai - tik pabrėžė.

Klausytojai nori dar gėrėtis neeilinio ansamblio grojimu. Bisui - sąmojingas "Nakties serenados" ir škotų liaudies dainų (ir dainuškų) hibridas. Publika tiesiog tirpsta. Paskutinis taškas - netikėtas (nors partitūroje neabejotinai įrašytas) S. Lipčiaus šūksnis "O, ye-e-e!" - užkaitina salę iki virimo temperatūros.

Puikų vakarą festivalio lankytojams padovanojusių kvartetistų ilgai nepaleidžia aplodismentai...