Kinas

Schemos ir žmonės

XXIV tarptautiniame Maskvos kino festivalyje

Živilė Pipinytė

iliustracija
"Čechovo motyvai"

Porą metų nebuvus festivalyje nustebino spaudos centro darbas: lengvai prieinama įvairiausia informacija, išsamūs net šalutinių sekcijų katalogai, beveik nevėluojančios spaudos konferencijos, paslaugiai bilietus į peržiūras kino teatruose parenkančios merginos. Anksčiau Maskvos festivaliui tai buvo nebūdinga. Nesikeitė ir programa - jei parašyta, kad filmas bus, vadinasi, jis tikrai bus. Festivalio rengėjai daug ko pasimokė iš puikiai sustyguoto ir demokratiško Berlyno festivalio, o iškilmes su vakariniais kostiumais ir raudonu kilimu ą la Cannes paliko gana komiškoms atidarymo ir uždarymo cere- monijoms, kurioms vadovavo Nikita Michalkovas.

Nepristigo ir žvaigždžių. Atsiimti K. Stanislavskio prizo bei pristatyti Istvano Szabo "Skirtingų nuomonių" ("Taking Sides") į Maskvą atvyko Harvey Keitelis, į pabaigą atskrido ir Holly Hunter, Jacqueline Bisset, režisieriai Bobas Rafelsonas, Atomas Egoyanas, naujausią savo filmą "Nušvitimas" pristatė kultiniu Rusijoje laikomas Jeanas Marcas Barras. Festivalis nesulaukė tik vieno laikraščio žadėtos Juliette Binoche. Tačiau Maskvos publika garbina savo žvaigždes - reikėjo girdėti, kokias ovacijas ji sukėlė Konstantinui Chabenskiui, beje, iš tikrųjų reta charizma apdovanotam gabiam aktoriui. Žvaigždė Rusijoje ir Ingeborga Dapkūnaitė. Festivalio dienraštyje buvo kruopščiai aprašinėjami vakarėliai, kuriuose ji dalyvavo, bei juose dėvėti aktorės tualetai, net keli garsūs kritikai negailėjo komplimentų jos vaidmeniui konkurse rodytame Romano Prygunovo filme "Kraujo vienatvė". Tiesą sakant, jau seniai nemačiau tokio atvirai kvailo ir pižoniško filmo. Neva trileris apie mokslininkę farmakologę, kurios mylintis vyras dingsta, kad metodiškai ir žiauriai žudytų jaunas moteris, - mat jų natūrali mirtis išduotų žmoną sukūrus ne vaistus, o nuodą, - labai greitai pavirsta spalvingų prabangaus gyvenimo paveikslėlių albumu sniego padengtos Maskvos fone. Šalti negyvi interjerai, brangūs drabužiai ir automobiliai dar labiau pabrėžia to, kas vyksta ekrane, niekingumą. Iš esmės aktoriams vaidinti nėra ko - nei charakterių, bei dramos, nei intrigos. Todėl Dapkūnaitės herojė ir blaškosi po brangias parduotuves, sėdi su drauge restoranuose, o jaunas, iš aktorių šeimos kilęs, iki tol klipus ir televizijos reklamą kūręs režisierius atvirai grožisi savo herojės siluetu ir žavia šypsena. Kitas klausimas, kodėl tai priimtina aktorei ir kam jai viso to reikia.

Beje, rusų kritikų žiuri, skelbdama savo verdiktą, atkreipė dėmesį, kad tokio lygio filmų konkurse rodyti nevalia.

Tačiau kitas konkursinis rusų filmas - populiariojo Aleksandro Rogožkino "Gegutė" - tapo ir kritikų, ir žiūrovų simpatijų lyderiu (filmas pelnė FIPRESCI, žiūrovų prizus). Nacionalinės medžioklės bei žūklės ypatumų specialistas ir šįkart sukūrė žavią, linksmą bei išmintingą parabolę apie skirtingus mentalitetus.

Filmas nukelia į 1944-uosius. Kažkur ties Rusijos ir Suomijos siena samių moters (Anni Kristinausso) trobelėje susitinka jaunas suomių snaiperis (Willie Haapsalo gavo prizą už geriausią vyro vaidmenį), dezertyravęs iš savo posto, ir rusas (Viktoras Byčkovas), kurį savų lėktuvų antskrydis išgelbėjo nuo "Smeršo" tardymo ir neišvengiamo nuosprendžio. Moteris rūpinasi jais abiem. Rogožkinas žaidžia iškart keliais stereotipais - kaip viena tauta įsivaizduoja kitą ir kaip jos įsivaizduoja save. Filme jaunas, inteligentiškas suomis daug "teigiamesnis" nei bukokas ir iki kaulų smegenų ideologizuotas rusas. Jie sunkiai randa bendrą kalbą, be to, visi trys personažai kalba savo kalba ir tik žiūrovui lemta suprasti, ką jie iš tikrųjų turi galvoje. Pati žaviausia filme - samė Gegutė, jau ketverius metus neturėjusi vyro ir iš pradžių nemokanti paaiškinti savo svečiams, ko iš jų nori. Ją Rogožkinas tarsi sutapatina su motinos gamtos išmintimi.

Filmas žavus, profesionalus, bet... pernelyg paprastas, todėl antrasis pagal svarbą festivalio prizas - "Sidabrinis šv. Georgijus" už režisūrą - man pasirodė smarkiai pritemptas. Vienintelė verta to prizo buvo Kira Muratova, gavusi tik rusų kritikų prizą, bet didžiosios festivalio žiuri likusi nepastebėta. Kita vertus, tai gal ir nestebina, nes "Čechovo motyvai" - sudėtingas, net, sakyčiau, ištvermės reika- laujantis filmas, įrodantis, kad 1934 m. gimusios režisierės galvoje knibžda sumanymų, kuriuos palyginus su jaunųjų Jankovskio ir Prygunovo kino įsivaizdavimu pastarieji atrodytų sukriošę marazmatikai. Ko gero, Muratovos kino jaunystės paslaptis, - nesibaigiantis įpratimo (kine jis toks pats baisus, kaip ir gyvenime) griovimas ir nesitaikstymas su tuo, kas nori skelbtis gyvenimu, realybe ar psichologine tiesa. Muratova apnuogina visų mūsų įsivaizdavimus, o šįkart pasikėsina (padedama Antono Čechovo) į savotiškus tabu - šeimą ir santuokos paslaptį.

Pasakojimas apie gausios šeimos konfliktą įrėmina didžiąją filmo dalį trunkančias kito Čechovo herojaus sutuoktuves, per kurias pasirodo nusižudžiusi ankstesnioji jaunikio mylimoji.

Iš pradžių Muratova tarsi parodo, kuo viskas baigiasi: šeimyninį pragarą, demagogą tėvą, jį niekinančius vaikus, nesibaigiančias rietenas, isteriją, kasdienius neapykantos spektaklius, vykstančius po to, kai šeima, sukalbėjusi maldą, sėda vakarieniauti "išmintingais" užrašais, išaustais ant rankšluosčių, papuoštame kambaryje. Atrodo, kad patenki į realų laiką - net mažylis visai natūraliai, tarsi negirdėdamas barnių, knapsi ir vis atsibunda, kovodamas su miegu savo aukštoje kėdėje prie stalo.

Realaus laiko įspūdį palieka ir jungtuvių ceremonija nuošalioje kaimo cerkvėje. Nors Muratova nepateikia jokių konkrečių laiko požymių (ypač kostiumai sąmoningai eklektiški), vyksmą nuspalvina naujųjų laikų dvasia - čia aiškiai susirinko naujieji rusai (ukrainiečiai), kad pademonstruotų savo statusą ir save. Tarp aktorių organiškai įsipina tikri maldininkai - net sunku patikėti, kad visą jungtuvių ceremoniją veda ne tikri "tėveliai", o Jurijus Šlykovas ir Sergejus Bechterevas. Viskas susipina, įgyja groteskiškas formas, iškilmingas ritualas tik padeda atskleisti žmogaus prigimties menkumą. "Čechovo motyvai" - nelabai kinematografiškas pavadinimas, tačiau šįkart Muratova tarsi praskleidžia ir dalelę savęs - juk Čechovo intonacija ją lydi nuo pirmųjų filmų, kad ir noras užfiksuoti žmonių pastangų gyventi oriai, patirti tikrą laimę ir meilę niekingumą, parodyti gyvenimo erozijos sukėlėją - buitį, apskritai žmogaus menkumą. Nespalvoti, kartais tarsi senuose filmuose apšviesti kadrai taip pat prabyla apie laiko eroziją.

"Čechovo motyvų" herojai nuolat alpsta, juos ištinka isterija, traukuliai, pykčio priepuoliai, jie maniakiškai kartoja tas pačias frazes. Tai tarsi reakcija į visiškai žmogui nepaklūstantį ir nepritaikytą pasaulį, egzistuojantį atskirai, tuščiai ir neišvengiamai.

Muratova niekad nekomentuoja savo filmų. Šių dienų savireklamos puotoje tai atrodo neįtikėtinas asketizmo aktas. Tačiau, kita vertus, ji viską pasako būtent filmais.

Ko gero, toks rusų sielos įvaizdis, kokį matome "Čechovo motyvuose", buvo nepriimtinas žiuri, Didįjį prizą - "Auksinį šv. Georgijų" atidavusiai tvarkingai, subtiliai, bet pernelyg gražiai Levo Tolstojaus "Prisikėlimo" ekranizacijai. Tiesą sakant, iš maištingųjų brolių Taviani tikėjausi dras- tiškesnio kūrinio. Žinoma, filmą paveikė ir televizijos estetika. Manau, kad niekas neabejoja, jog šis "Prisikėlimas" - sutrumpinta miniserialo versija.

Tačiau konkursinėje programoje vis dėlto dominavo įvairiausios erotinės kolizijos, tiesa, kartais pateiktos kaip sunkiasvoriai apmąstymai apie tėvynės likimą. Tuo itin pasižymėjo konkursinis graikų filmas - Vangelio Serdario "Septintoji meilės saulė".

Istoriją, 3-iojo dešimtmečio pradžioje įvykusią graikų karininko šeimoje, režisierius traktuoja simboliškai. Karininkas tiesiog išprievartauja iš kaimo atvykusią jauną tarnaitę (suprask, Graikiją), tikėdamasis, kad ji pastos, nes frigidiška aristokratė žmona vaikų turėti negali. Tačiau kai karininkas išvyksta į frontą (kariauti su turkais dėl Anatolijos), tarnaitė sugula su savo šeimininke, kuri visaip ją lepina. Tapęs invalidu karininkas grįžta namo ir atiduoda tarnaitę į žmonas paprastam kareiviui. Filmas apie sudėtingą Graikijos laikotarpį, pateiktas kaip erotinė drama, smarkiai prailgsta ir atrodo labai pretenzingas dėl visų tų pseudoistorinių poteksčių.

"Sidabriniu šv. Georgijumi" už geriausią moters vaidmenį apdovanota jaunutė japonė Mikako Ichikawa režisieriaus Hiroshi Ando filme "Žydrynė" sukūrė išties sudėtingą paveikslą. Jos herojė paskutiniais mokslo metais įsimyli savo naują bendraklasę, kuri metams buvo pašalinta iš mokyklos dėl nederamo elgesio - ryšio su vedusiu vyru, aborto ir bandymo nusižudyti. Filmas labai subtiliai kalba apie gimstantį jausmą, kuriam bus nelemta išsipildyti. Merginų keliai išsiskirs, tačiau kiekviena jų ims kitaip žiūrėti ir į save, ir į savo gyvenimą. Todėl "Žydrynė" - pirmiausia jausmų brendimo drama, subtiliai atskleidžianti ir Rytų mentalitetą, kasdienes gyvenimo normas. Pastaraisiais metais įvairiuose festivaliuose teko matyti daug įdomių ir visiškai skirtingų jaunų japonų režisierių filmų apie mokyklinio amžiaus jaunuolius. "Žydrynė" iš jų išsiskiria sugebėjimu poetiškai atskleisti pirmosios meilės dramą.

Tokią pat dramą, tik jau visiškai kitokiomis aplinkybėmis, išgyvena specialiuoju žiuri prizu apdovanoto debiutuojančio Irano režisieriaus Vahido Mousaiano filmo "Žemės šauks- mas" herojė - turtingo valstiečio dukra, įsimylinti neturtingą piemenį. "Žemės šauksmas", be abejo, naudojasi aplink Irano kiną susikūrusia aura, tačiau ypatingu originalumu vis dėlto nepasižymi.

Šiemet festivalio konkursas tarsi svyravo tarp jaunų autorių, dažnai debiutantų, ir senų pripažintų meistrų. Deja, labiausiai nuvylė pastarieji (išskyrus Muratovą). Bobo Rafelsono "Namas turkų gatvėje" perkėlė Dashielo Hammeto juodąjį romaną į mūsų dienas, nors iš pradžių režisierius lyg ir bando stilizuoti ą la film noir. Deja, pasakojimas apie gerą policininką (Samuel L. Jackson), atsitiktinai patekusį pas apiplėšimą planuojančius nusikaltėlius, labiau primena kasdien per televiziją matomus amerikiečių filmus. Įdomiausia filme man pasirodė Milla Jovovich, kuri gana sėkmingai stengiasi panėšėti į 5-ojo dešimtmečio vamp.

Krzysztofo Zanussi "Papildymas" atrodo negyvas, tarsi suklijuotas iš ankstesnio režisieriaus filmo "Gyvenimas kaip lytiniu keliu plintanti mirtina liga" nuokarpų ir atliekų, pamokslas anksčiau Zanussi filmuose skaudžiai skambėjusių apmąstymų apie gyvenimo pasirinkimą tema. Tačiau šįkart Zanussi taip supaprastina ir konfliktus, ir personažus, kad matome tik nuogą schemą. Ji gali imponuoti pseudofilosofinius pasvarstymus kine vertinantiems žiūrovams, bet dažniausiai verčia ilgėtis gyvų personažų iš kūno ir kraujo. Tokių nepristigo šalutinėse festivalio programose. Tačiau apie juos - kitą kartą.

B.d.