Dailė

Tarp virtuvės ir dirbtuvės

Dalios Antanaitienės paroda "Vartų" galerijoje

Kristina Stančienė

iliustracija

"Vartų" galerijoje šiuo metu veikia kelios skirtingų autorių kūrybos parodos. Eglės Babilaitės-Sitas bei Ievos Babilaitės ekspozicijoje - įspūdžiai, parsivežti iš tolimosios Laplandijos. Eksponuojami Vitalio Čepkausko skulptūriniai objektai ir asambliažai, juvelyrikos darbai, kuriuos autorius derino prie drabužių dizainerės Sonatos Bylaitės sukurtų modelių. Taip pat - nelabai pas mus žinomos lietuvių kilmės menininkės iš Australijos Dalios Antanaitienės paroda "Esu moteris".

"Ši paroda yra atpasakojimas, gyvenimo įvertinimas, remiantis moters akiračiu", - aiškina pati Dalia. Ekspozicijos visumą iš tikrųjų labiau tiktų apibūdinti ne estetinėmis, o etinėmis ir socialinėmis kategorijomis. Parodoje matome erdvinius skulptūrinius objektus, kompozicijas iš lino. D. Antanaitienė renkasi nuosaikią, modernizmui būdingą meninę išraišką, iš esmės nepasižyminčią ypatingu plastikos originalumu, sensacingais atradimais. Įdomesnės atrodo formų potekstės, mėginimas dailės kalba apibūdinti moters menininkės statusą, patvirtinti jos kūrybinių galių gyvybingumą, trivialius moters gyvenimo atributus paversti meno objektais. Menininkė savo darbais kalba apie esminį skirtumą tarp kuriančio vyro ir kūrėjos moters - juk pirmajam nuo neatmenamų laikų leidžiama visapusiškai atsidėti kūrybai ar kitoms pareigoms, tuo tarpu moters veikla už namų ir šeimos ribų "legalizuota" palyginti neseniai ir tebėra susaistyta "moteriškų" prievolių.

Regis, kurianti, vadovaujanti moteris šiandien tampa visuotinai įprastu reiškiniu. Tačiau socialinių vaidmenų niveliacija menininkei atrodo problemiška, ji sakosi jaučianti poreikį pateisinti pasirinktą profesiją, nes kasdienės moters pareigos nuolat atitraukia nuo meninės kūrybos. D. Antanaitienės pozicija įdomi - tai ne feministiškas nusistatymas prieš "šeimyninį" moters suvaržymą. Žmonos, motinos priedermės dailininkei atrodo vertos daugiau nei atsainus ar niekinantis požiūris. Intymus, asmeninis moters gyvenimas vaizduojamas banaliais, buitį ir pastangas gražiai atrodyti primenančiais daiktais - lūpų dažai, baltinių segtukai. Hipertrofuota lūpdažio tūtelė triumfališkai iškeliama ant postamento, ištapyto grakščių, aukštakulniais apsiavusių moters kojų atvaizdais. Paslaugiai ištiestos rankos ("Taikyk įtikti") laiko į šovinių apkabą panašų įvairiausių spalvų lūpdažių vėrinį. Ironizuojamos anonimiškos herojės pastangos būti gražiai (grožis, išorinis patrauklumas - svarbiausias moters ginklas). Populiarių žurnalų, kitų masinės informacijos priemonių įvaizdžiai gali tapti kūrybinio įkvėpimo penu. Sunku ne- pajusti menininkės žavėjimosi didvyriškomis "dailiosios lyties" pastangomis suderinti daugybę skirtingų vaidmenų.

Nūdienos moters vaidmenys apmąstomi ir kompozicijoje "Apranga". Autorės idėja paprasta - eksponuojamos trys skirtingo modelio lininės suknelės, pažymėtos tam tikrais aiškiai įskaitomais simboliais. Kiekviena jų turi ir atskirą pavadinimą. "Padaryti įspūdį" papuošta raudonai dažytomis lūpomis, "Puoselėti" - baltinių segtukais, "Išnešioti" - švelniai juosmenį apglėbiančiomis rankomis, simbolizuojančiomis motinystę. Tai tarsi apžiūrai iškabinti populiariausi moteriški vaidmenys, neatsiejami nuo moteriškumo supratimo.

D. Antanaitienė laikosi nuomonės, jog menas ir literatūra nuo seno atspindi moters asmeninio ir intymaus gyvenimo nuvertinimą. Tuo tarpu jos pačios kūryba tokią nuostatą neigia. Autorė nuoširdžiai klausia savęs, kas yra moteriška kūryba, ar ji išvis gali egzistuoti, prisipažįsta nuolat laviruojanti tarp namų, šeimos ir dirbtuvės. Regis, pastangos rasti atsakymą, kompromisą tarp dirbtuvės ir virtuvės, tampa menininkės asmenybės savastimi, neatskiriama jos kūrybos dalimi.