Viešosios knygos dešimtadienis

M. Šnipo nuotr.

Žinomi ir nežinomi Vilniaus, Lietuvos ir pasaulio autoriai, praeiviai ir prašalaičiai, miesto vaikai ir seneliai bei senutės, Vilnius, 2002.

Idėja sukurti knygą, į kurią galėtų rašyti kas tik nori ir ką tik nori, man ir skulptoriui Mindaugui Šnipui kilo inspiruota kelių elementarių pastebėjimų. Pirmasis - užrašai, kuriuos rytais atrandi ant savo namo sienos, pvz., "Karas irgi yra terorizmas" arba "Natūraliems kailiams - ne". Akivaizdu, kad visuomenėje yra susibūrusios kaži kokios žmonių grupės, kurias vienija tam tikros idėjos, tačiau šios grupės neturi kitos erdvės - tik senamiesčio sienas savo idėjų ir minčių raiškai. Gal čia kalta ir žiniasklaida, kuri stūmė stūmė ir ilgainiui išstūmė iš savo puslapių laiškų skyrius - erdvę reikštis "gatvės žmonėms". Sociologinės tarnybos pagal užsakymus tyrinėja politikų, institucijų reitingus, tačiau neteko matyti tyrimų, kurie signalizuotų apie tai, ką kai kurios visuomenės grupės yra linkusios nutylėti. Tad projektas "Viešoji knyga" ir buvo orientuotas į "Nutylėtas tikroves". Jį parėmė Atviros Lietuvos fondas.

Knyga jau švenčia savo dešimtadienį, o joje ir aplink ją vyksta visai įdomus gyvenimas. Retsykiais stebiu žmones, kurie eina pro šalį, stabteli, išsitraukia (arba ne) rašymo priemonę... Sustoja turistų delegacijos, drąsesnieji pasirašo ar palieka kokį nors ženklą apie savo šalį, apie save, kad jie čia buvo: lenkai, rusai, švedai, danai, vokiečiai, prancūzai, suomiai, anglosaksai, ispanai, italai ir tie, kurių rašmenų nesuprantu. Pastebėjau, kad gidai, vesdami pro knygą turistų grupes, paaiškina, kas tai per daiktas ir kaip su juo dera elgtis. Vienas kitas ką nors užrašo, pvz., "From Poland with love", "Je t`aime Lietuva" ir pan. Iš medžiagos, kuri knygoje susikaupė per dešimtį dienų, galima būtų daryti ir šiokias tokias prognozes, ir apgraibomis mėginti sustruktūrinti šią anoniminę kūrybą. Ji tokia marga, kad neįmanoma tokiame trumpame straipsnyje aptarti visų temų. Taigi pasirenku kitą principą - sakyčiau, iš daugelio tekstų ryškėja kelios dominuojančios nuostatos:

1) pozityvus ir sentimentalus požiūris į pasaulį,

2) negatyvus,

3) savitaiga,

4) graffiti ženklai, kurių semantiką suvokia gal tik uždaros tą meną propaguojančios grupės.

Dažniausiai pasitaikantys pirmojo skyriaus tekstai yra skirstytini dar į keletą grupių: eilėraščiai (labiau mėginimai parašyti poetinį tekstą - jų nėra daug), meilės prisipažinimai (kiekybiškai jų daugiausia), Vilniaus ir kitų miestų, Tėvynės pagarbinimai (gana nemažai). Pvz.: "Būkim laimingi, nors ir kaip bebūtų sunku tai padaryti", "Tokią knygą ant kiekvieno Vilniaus kampo", "Kitą pavasarį padovanok man pienių daug! Nors pienės - ir piktžolės, tačiau gražios", "Čia budi geras ūsuotas pareigūnas", "Radviliškis COOL", "Vilnius - jėga", "Linkime visiems daug laimės ir meilės" ir atsakymas "Bus meilė - bus ir laimė", "Beden tot, u kogo estj toljko dengi". Pafilosofavimai apie gyvenimą: "Žinok, kad pasaulyje / Esi kažkas ir kažkam / Esi visas pasaulis", "Gyvenimas tai melas, o tiesa kažkur anapus...", "Atminkit amžiams - mes mirsim visi!",

Toks trumpas lyg kelnės

Gyvenimas mūsų

Vis smunka ir smunka žemyn

Daug vargo ir triūso reikia patirti

Betraukiant tas kelnes aukštyn,

"Myliu mamą, myliu tėtį ir alų", "Labai myliu aš kaliošus","Visi sako, kad Lietuvoje gyvenimas liūdnas ir niūrus... Tačiau iš tiesų trūksta meilės. Aš taip norėčiau susirasti normalų vaikiną, kuris negriautų į lovą, o būtų nors šiek tiek protingesnis. Šūdas mūsų vaikinų mentalitetas. Apgailėtinas. Cha."

Labai įdomus, patraukiantis dėmesį dalykas, kad knygoje užsimezgė gyva diskusija tarp narkotikus propaguojančio ir kategoriškai prieš narkotikus nusistačiusio jaunimo. Vieni net kviečia kiekvieną dieną 7 val. vakaro prie knygos įsigyti anfetamino tablečių, nuo kurių galima smagiai paskrajoti, kiti nurodo klubus, kur neverta lankytis, nes tai esą narkomanų landynės. Suprantama, knygoje daugiausia meilės prisipažinimų Ievoms, Ingoms, Mantams ir kitoms malonioms personoms.

Apie negatyvų požiūrį: nors politinių užrašų ir nedaug, vis dėlto reikia paminėti kai kuriuos iš jų. Per dešimtį dienų atsirado 3 antisemitinio turinio užrašai. Du rašyti viena ranka tušinuku naktį, kai jau buvo pavogti visi keturi knygos flomasteriai. Lietuvių garbei turiu pasakyti, kad kažkoks nežinomas pilietis pamėgino užtušuoti mūsų tautai gėdą darančius antisemitinius užrašus. Vis dėlto, jei iš kokių 500 tekstų atsirado tik trys tokio pobūdžio, vadinasi, po truputį kultūringėjam, daromės tolerantiškesni. Beje, daug daugiau negatyvių užrašų yra apie Kauną. Čia, matyt, pasidarbavo krepšinio fanai, kurių galvose yra tik viena mintis - "Lietuvos rytas" ar Kauno "Žalgiris". Atviraudamas pasakysiu, kad šiek tiek esame išsigandę "Žalgirio" fanų - atvažiuos brigada ir suspardys mūsų "Viešknygę". Sporto tema beveik nedominavo, neskaitant vieno orakulo, kuris tiesiai šviesiai rėžė - "Pasaulio futbolo čempionato finale laimės BRAZILAI". Kitas nupaišė vokiečių komandos lyderio M. Klose`s karikatūrą. Gana daug neigiamų atsiliepimų apie mūsų "mentus". Matyt, viena iš priežasčių ta, kad jie yra pagrindiniai draudėjai viešose vietose gerti alų, o jaunimui tai visai ne prie širdies.

Trečioji, sąlygiškai pavadinta "savitaigos" užrašų grupė galėtų būti nusakyta vienu kitos kalbos sakiniu: "Zdesj byl Vasia". Tokių užrašų pilnas pasaulis.

Kol kas dar sunku pasakyti, bet, man atrodo, mezgasi ir dialogas tarp skirtingas religines nuostatas išpažįstančių grupuočių. Turiu galvoje porą satanistinių ženklų ir gal Naujojo Testamento išpažinėjų labai korektiškų atsakymų.

Atskirai reikėtų kalbėti apie keiksmus, erotinius ir pornografinius piešinėlius, bet man dabar apie tai visai nesinori šnekėti. Tad žiūrėsime, į ką pavirs "Viešoji mūsų visuomenės knyga". Tik nereikia baimintis - mes joje matome patys save. Eikite ir rašykite!

Šiandien apie vidudienį ateinu prie knygos pasistudijuoti, kas po nakties atsirado naujo. Du vaikai flomasteriais paišo piešinukus, o iš Stiklių gatvės atkrypuoja trys pagyvenusios moteriškės su anų laikų "rankinukais". Sustoja, paskaito, viena išsitraukia rašiklį - jau kažką rašys, o kita pašiurpusi klausia: "Kaip tu gali rašyt tarp šitų šlykštynių?". Moteriškė atgal įsideda rankinėn tušinuką. O nesuprato minties.

Su visais reikia mokytis gyventi ir sugyventi. Nutylėtos tikrovės ilgainiui virsta kompleksais, nepagydomomis ligomis ar vėžiu.

Liudvikas Jakimavičius