Šokio eksperimentai

Andriaus Kurieniaus spektaklio "Plyšio valanda" eskizas M. Raškovskio nuotr.

Antrasis "Vilniaus šokio spaustuvės" savaitgalis buvo gerokai blankesnis už pirmąjį. Ir ne dėl to, kad jame dominavo Lietuvos kūrėjai ir atlikėjai (pora šmėstelėjusių užsieniečių liko šešėlyje), o dėl daugelio spektaklių eskiziškumo. Išbaigti pasirodė tik du - LMA studentų Modesto Pachalkos ir Editos Stundytės sukurta trumpa, bet labai energinga ir raiški kompozicija "Pasikalbėjimai", kurią atliko Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivės (gal bent šioms būsimoms balerinoms šiuolaikinio šokio stilius nebus toks svetimas, koks jis yra visai dabartinei baleto trupei), ir Andriaus Pulkauninko fizinio-vizualinio teatro spektaklis "kliudyk.lt".

Pastarasis jau rodytas "Naujajame Baltijos šokyje `02". Tikėjausi, kad perkeltas iš teatro scenos į Raudonosios salės griuvenas jis įgis bent kiek daugiau gyvybės, tačiau epizodų kratinys ir liko kratiniu, nuobodus vartymasis geležinėje konstrukcijoje neįgijo daugiau prasmės, emocijos pasirodė visai "plastmasinės", ir tik vulgarumas suskambėjo visu savo "grožiu". Kodėl visa tai siejama su J. Biliūno "Kliudžiau" - taip ir liko mįslė.

Kiti spektakliai oficialiai buvo pristatyti kaip eskizai. "Vilniaus šokio spaustuvė" - patogi vieta eksperimentuoti, išbandyti save žiūrovų akivaizdoje, pažvelgti į savo kūrinį tarsi iš šalies. Eskizus sunku vertinti, nes tai dar neišbaigta spektaklio forma, kartais tik pradinė mintis, užuomina, o galutinis rezultatas labai jau efemeriškas. Tačiau kartais eskizo forma yra patogi pridengti savo kūrybinį bejėgiškumą, ir tuomet tie kūriniai niekuomet neišlipa iš "eskizų albumo".

Kauno šokio teatro "Aura" projektas "re-gi-ne-re-gi" pratęsė jau anksčiau su neįgaliaisiais ir pagyvenusiais žmonėmis pradėtą socialinę trupės programą. Projekto autoriai - trupės vadovė Birutė Letukaitė ir skulptorius Robertas Antinis santūriai pabandė panardinti žiūrovus į neregio pasaulį. Salę kartais užgriūvanti tamsa leido suprasti, kaip jaučiasi dienos šviesos nematantis žmogus; šokėjai, juodais golgolo (aklųjų žaidimas skambančiu kamuoliu) akiniais atsitvėrę nuo pasaulio, neryžtingais judesiais bandė praplėsti juos supančią erdvę. Tarp jų dvi baltai apsirengusios aklosios judėjo gerokai tvirčiau. Bet spektaklio idėja greitai buvo išsemta, ėmė kartotis tos pačios linijos, elementai, po truputį keliantys nuobodulį. Vargu ar šis projektas kada nors virs visateisiu spektakliu, tačiau bandymas labai įdomus - tiek kūrėjams, tiek ir atlikėjams.

Kito kauniečio - Andriaus Kurieniaus - spektaklio "Plyšio valanda" eskizas teatrui "Terra bella" privertė šiek tiek sunerimti net ir "Vilniaus šokio spaustuvės" rengėją - Lietuvos šokio informacijos centrą. Nespėjęs parengti žadėto spektaklio, režisierius choreografas netikėtai pateikė visai kitą. Tačiau ir šis darbas vadintinas tik eskizu, sukurtu šiuolaikinio jaunimo popkultūros pagrindu. Internetas jiems - puiki vieta anonimiškai atskleisti egoistiškiausias, vulgariausias ar net ir visai tuščias savo sielos kerteles - jie patys tai vadina maištu prieš įsigalėjusią rutiną. Spektaklyje gan gausu judėjimo, kai kur jis iš tiesų tampa raiškos priemone, tačiau dažniausiai - betiksliu pauzių užpildymu. Kad gali puikiai šokti, "Terra bella" aktoriai įrodė "Baltaragio malūne". Tačiau "Plyšio valandoje", regis, jau buvo pamiršę savo patyrimą ir judėjo gan nevėkšliškai. Tai tikrai buvo tik šokio eskizas. O pats spektaklis (kai jau įgis tikslesnę formą) tikrai gali patraukti jaunimo dėmesį jiems artimomis problemomis.

Režisieriaus J. Vaitkaus kurso studentas Albertas Vidžiūnas pabandė suvaldyti sudėtingą S. Gedos "Jotvingių mišių" tekstą. Tai buvo pats tikriausias eskizas, nedrąsūs prisilietimai pieštuku prie popieriaus, ir kur jie nuves (ar apskritai nuves?) - dar visai neaišku. Viena yra tikra: kikenanti Beprotėlė (Goda Laurinavičiūtė), Šunsnukis (A. Vidžiūnas) ir lietuviškus žodžius sunkiai ištariantis, bet su pasimėgavimu angliškai besikeikiantis (ar tai irgi iš S. Gedos?) Svečias (David Channon) tikrai nešoko, tad kodėl šis projektas buvo įtrauktas į "Vilniaus šokio spaustuvės" repertuarą, liko neaišku.

Labai eskiziškas buvo ir tango trupės "Percanta" spektaklis "El hijo del tango". Trupės vadovas Juanas Eduardas Gimenezas ir spektaklio (matyt, būsimo) režisierius Paulius Budraitis kelis įdomius tango šokius gan nevykusiai "paskanino" keistoku hiphopo ir ritminio šokio deriniu pagal "Beastie Boys" muziką, šokėjus pavertė personažais (Angelas, Prostitutė, Karalius, Karalienė), kurių tarpusavio santykiai visiškai neaiškūs, nes užpakalius graibo visi visiems, ir štai jums - spektaklis. Aistra, tango šokio elementai, intriga ir siužetas taip pat buvo tik eskiziški. Bet ateityje tai galėtų tapti visai įdomia atsvara A. Cholinos "Tango in Fa", nes šiame spektaklyje galime matyti ne tik sterilųjį šokių salės tango, bet ir "žalią" gatvės šokį.

Vienu iš paskutinių "Vilniaus šokio spaustuvės" akcentų tapo dvi savaites vykusių praktinių šokio seminarų dalyvių improvizuotos kompozicijos. Matant labai skirtingą šokėjų pasirengimą (nuo paauglių iki šokio profesionalų), neverta rimtai vertinti pačių pasirodymų. Tačiau beveik visos Vakaruose populiarios vasaros šokio mokyklos, sutraukiančios šimtus šokėjų iš viso pasaulio, išaugo iš tokių seminarų. Turint omenyje varganą šiuolaikinio šokio atlikėjų rengimą (tiksliau - jo nebuvimą), šie seminarai - tai puikus laiptelis ugdant būsimus kūrėjus, atlikėjus, vertintojus.