Muzika kaip gėlė

Al Jarreau M. Raškovskio nuotr.

"Laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme", - bylojo klausytojų žvilgsniai birželio 29 d. susirinkus į Vilniaus koncertų ir sporto rūmus pasiklausyti Alo Jarreau grupės. Jau tapo įprasta, kad į paskutinį Vilniaus festivalio koncertą kviečiamos džiazo legendos, tad šiųmetį festivalį ir vainikavo garsusis Alas Jarreau su savo ansambliu.

A. Jarreau - vokalistas, kartu su B. McFerrinu laikomas vienu žymiausių šiuolaikinių scat dainininkų. Vilniuje atlikdamas kūrinius, laviruojančius nuo džiazroko iki fusion ir popmuzikos, jis pateikė plačią savo muzikinių sugebėjimų skalę.

Jau pirmajame 1975 m. savo albume "We Got By..." A. Jarreau pasuko nuo bop prie fusion bei soul muzikos. "Nuo pat pirmojo savo albumo aš siekiau būti popmuzikos, ritmenbliuzo bei džiazo atlikėjas", - taip apie savo kūrybines nuostatas kalbėjo daug klasikinės muzikos klausantis (kartais jai net eiles rašantis) vokalistas. Fortūna jam buvo palanki - A. Jarreau pelnė net penkis "Grammy" prizus kaip popmuzikos, ritmenbliuzo bei džiazo vokalistas.

Tokią muzikinių spalvų paletę iš anksto žadėjo ir Vilniaus festivalio scenoje išdėstyti instrumentai: gitara (Rossas Boltonas), bosas (Chrisas Walkeris), dvi klavišinių instrumentų rikiuotės (Larry Williamsas bei Joe Turano, grojantis ir saksofonu), mušamųjų baterija (Jota Morellic), gausi perkusinių instrumentų grupė (Arno Lucas). Prie jų prisijungė pri- tariamasis vokalas (Debbie Davis). Vilniaus koncerte skambėjo ansamblio sukurtos kompozicijos iš 2000 m. albumo "Tomorrow Today", būsimo albumo kūrinys, nuspalvintas įspūdžių iš Pietų Afrikos, bei džiazo evergreen kompozicijos "Oais: Spain", "Take Five" ir kt. Programos pagrindą sudarė džiazrokas, persmelktas populistinių vėjų ir saldokų melodijų.

Nepaisant garbaus 62 metų amžiaus, A. Jarreau jaunatviškai įšoko į sceną ir iškart "užvedė" lauktą šventę. Įsiminė jo atliekamų kūrinių pristatymas, kurį solistas apipindavo pašmaikštavimais bei įdomiomis is- torijomis. (Gal čia padėjo psichologo išsilavinimas?) Net ir pasakodamas A. Jarreau čia pat gali "pereiti" į dainavimą ir atvirkščiai. Sunku pasakyti, ką jis daugiau darė ir per spaudos konferenciją - kalbėjo ar dainavo. Tokį atlikėjo bruožą puikiai iliustravo muzikinė miniatiūra (trečioji koncerto kompozicija), kurioje jis dėkojo festivaliui už kvietimą atvykti.

Koncerto metu A. Jarreau išlieka neginčytina žvaigžde. Prisiminus panašios stilistikos saksofonininko Davido Sanborno koncertą 2000 m. Kaune, galima palyginti: pastarasis leidžia atsiskleisti visų muzikantų galimybėms - jiems suteikiama erdvė soluoti, pareikšti savo idėjas. Susidaro įspūdis, kad A. Jarreau muzikantai sukuria meistrišką grupės groove arba subtiliai akompanuoja vokalistui, tačiau retai kada išgirsime tikrus jų solo. Vokalistas savo kolegas įkvepia, įkaitina ir jiems vadovauja.

Išgaudamas nosinį garsą, pasitelkdamas platų balso diapazoną, A. Jarreau demonstravo didelę melodinę laisvę. Nevengdamas didelių melodinių šuolių, jis imitavo įvairius instrumentus, kokie tik jam šaudavo į galvą. Čia jis vaizduoja saksofoną, čia klavišinius, čia perkusinius, čia bosinę gitarą. Kartais išgauna nemuzikinius garsus, perteikdamas kad ir traukinio judėjimą. Kai kuriuose kūriniuose vokalistas tarsi persikūnydavo į kelis personažus, imituodamas juos aukštais ir žemais garsais.

Negaliu nepaminėti ir puikaus mušamųjų dueto. Būgnininkas J. Morelli puikiai "laikė" visą muzikos stuburą. Būgnus apstatęs gausybe lėkščių vis savaip nuspalvindavo kiekvieną svarbesnį momentą ar frazę. Seniai teko bematyti ir tokią energiją, ir kūrybingumą!

Neką prastesnis buvo ir perkusininkas A. Lucas, vis stebinęs savo išmone ir subtiliu skoniu. Jis paryškindavo aiškų ir tvirtą J. Morelli ritmą ypatingomis spalvomis. Sunku nesižavėti jo valdomais marakasais, švilpuku ar metaliniais barškalais bei - nebijau pasikartoti - išradingumu. O ir pats jis scenoje nuolatos judėjo, striksėjo, šokinėjo kaip gyvsidabris.

Ansamblio saksofonininkas labiau buvo linkęs "prisirišti" prie aiškios melodijos ją varijuodamas nei pasiryžti pokyčiams, labiau įsiklausyti į visos grupės skambesį, įsikomponuoti, bet ne išsiskirti.

Klavišiniai tapo muzikos harmonijos įkūnytoju. Daugiau naudodamas vadinamąją lock-hand ("surištų rankų") techniką nei plėtodamas gražias linijas, L. Williamsas padėjo išryškinti grupės skambesio spalvas. O pritarianti vokalistė praturtino A. Jarreau vokalą aukštais garsais.

Ketvirtus metus grojanti grupė savo kuriamą muziką nuolatos atnaujina. "Ši muzika kiekvieną kartą šviežia, kaip gėlė", - taip savo koncertus komentavo A. Jarreau.