Pagautas laikas

Audrius Puipa. "Tėvo maudymas". 1991 m.

Laikas bėga taip greitai, bet kai kurie meno magai sugeba jį tarsi pagauti, užkonservuoti sąlyginėje plokštumoje - popieriaus lape, suteikti šiam efemerui materialią nebaigtumo tam tikroje erdvėje galimybę. Laiką savo gyvuose paveiksluose pavyko pagauti ir Audriui Puipai (1960-1997).

Menininkas sukūrė unikalų žanrą, tikrai ne paprastą buitinį realizmą, o neatskiriamai vizualumą ir verbalumą sulydžiusį eterį, kur veikia savi dėsniai, kur, be daugiamatės erdvės, jos persisluoksniavimų, įvairiaspalvių personažų sambūrių, papasakotų ir nutylėtų istorijų, kartais visai realių, o kartais ir nuklystančių mitologijos link, egzistuoja nors ir menama, bet fiziškai juntama dimensija - laikas.

A. Puipai kažkokiu būdu pavyko į paveikslo erdvę įsivilioti tik kinematografui pavaldų paveikumą, galimybę atgaivinti statišką kadrą, kaitalioti planus, rakursus, sukurti akiai neįprastas daikto, erdvės, žmogaus vaizdavimo perspektyvas... ir tuo pat metu papasakoti ne vieną ir ne dvi istorijas, priversti viename "pasaulyje" susitikti ir realius personažus, ir sumažintus iš dvasių pasaulio atklydusius chtoniškus veikėjus, o kartais už "blogą elgesį" tiesiog "autoriaus akyse sumažėjusius" visuomenės pakraščių gyventojus.

Tiek vaizduodamas savo draugus menininkus, bohemos atstovus, tiek laikinai kaimynais tapusius Šešuolių kaimo gyventojus, stulbinamai "gyvą" namą Kalvarijų gatvėje menininkas kūrė tarsi savotišką papročių, kasdienybės, buities, minčių ir aistrų enciklopediją, kartais prifantazuodamas, primontuodamas daug papildomų detalių, pridėdamas visą saują prieskonių, įterpdamas atplaišų iš spalvotų žurnalų, tai pagražindamas detales, tai tyčia suvulgarindamas ir "supurvindamas" vieną ar kitą elementą.

A. Puipos darbai tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti esą vien dokumentalūs natūros filmavimai, "tradicinės kultūros aprašymai". Iš tiesų autorius mistifikavo kasdienę realybę, bet tai darė taip jautriai, su tokiu talentu, kad natūra "šiapus" ir "anapus" susilieja į vientisą vaizdinių tumulą, ir net patys mistifikacijomis sukurti "paveikslai paveiksluose" tampa antrąja, trečiąja, visiškai įtikinančia realybe.

Nors A. Puipos darbuose nestinga komiškų istorijų, grotesko, šaržo, subtilios ironijos, visuose juose jaučiu ir nostalgiją dar esančiai, bet negrįžtamai dūlančiai ar tiesiog besikeičiančiai dabarčiai ir tos dabarties buičiai... Ta nostalgija man primena rudens soduose tvyrantį salsvą obuolių krituolių kvapą, nykstantį buvusios vasaros priminimą.

A. Puipos darbuose slypi ir kiek proziškesnių, bet taip pat labai įdomių klodų, - tai sociologinių ir psichologinių modelių (kaimiško, plebėjiško, miestietiško) analizė, konstatuojanti, per daug neteisianti ir nepeikianti, tiesiog sociali metafizika, išvedanti paralelę: buitis-būtis.

Kultūrinių paribių personažai - girtuokliai, duobkasiai, milicininkai, įkyrūs kaimynai - taip pat buities-būties dalis. Visos A. Puipos paveiksluose įvykusios (ir tebevykstančios!) istorijos kartu yra autentiškos ir universalios. A. Puipa jautė, suprato aplinkinius "pasaulius", susitapatindavo su jais ir kartu išlikdavo tarsi nematomu pieštuko ir teptuko "metraštininku", kuriam popieriaus lape pavyko užkonservuoti laiką su šnabždesiais, žodžiais paraštėse, kvapais, juntamu daugiamačiu "šiapus" ir "anapus" pasauliu.