Baletas pagal klubinę muziką?

M. Raškovskio nuotr.

Jau esame įpratinti, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras sezoną baigia premjera. Šįmet teatras su Vilniaus žiūrovais atsisveikino baletu "Acid City" (anglų k. - rūgšties miestas). Premjera, o juolab spektaklio, sukurto pagal mūsų kompozitoriaus muziką, visada laukiama, tikimasi naujo menininkų žodžio. Deja, kol kas žiūrovai nėra išlepinti nacionalinių pastatymų. 1996 m. Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko A. Rekašiaus "Medėjos" (choreografė A. Cholina) premjera, o 1997 m. parodytas J. Smorigino baletas "Dafnis ir Chlojė" - iki šiol paskutinis lietuvių choreografo darbas šiame teatre.

Baletui "Acid City" muziką Vilniaus festivalio užsakymu parašė kompozitorius Mindaugas Urbaitis, ją į šokio apdarą "įvilko" choreografas Krzysztofas Pastoras. Spektaklį apipavidalino scenografas Adomas Jacovskis, kostiumus kūrė dailininkė Aleksandra Jacovskytė. Beje, Vilniaus žiūrovams K. Pastoras pažįstamas iš vienaveiksmių baletų "Karmen" ir "Vasarvidžio nakties sapnas". Lenkų kilmės choreografas laikomas vienu dinamiškiausių, kūrybingiausių Europos šiuolaikinio šokio statytojų. Daugiausia jis dirba su Nyderlandų nacionalinio baleto trupe. Keturiuose jo spektakliuose solo partijas šoko Rūta Jezerskytė. K. Pastoras yra pelnęs prestižinius Varnos baleto konkurso, "Philip Morris", "Benois de la Danse" apdovanojimus. Minimalistinės muzikos kūrėjas M. Urbaitis simfoniniam orkestrui (šiuo atveju Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestrui, diriguojamam Martyno Staškaus) pritaikė tai, ką Europos ir JAV šokių muzikos klubuose kūrė turntable meistrai. Įkvėptas ne konkrečios temos ar teksto, bet abstraktaus klubinės muzikos stiliaus kompozitorius, panašiai kaip I. Sravinskis, sukūrė 5-10 minučių trukmės scenas, sujungtas į tam tikras grupes. M. Urbaitis šį kūrinį įvardijo kaip poezijos rinkinį, nesiejamą dramaturginės gijos. Jis teigė muzika siekęs išreikšti judesį, dinamiką, kūnų ir siluetų mirgėjimą kaip kompiuterio ekrane, pateikti šiuolaikinio baleto versiją.

"Acid City" nereiktų ieškoti bendros draminės idėjos. Jos nėra. Tokio tikslo kompozitorius ir nesiekė. "Šiuo atveju aš nesusijęs su tekstais, literatūra, o veikiau su abstrakčia, klubine, urbanistine idėja." Čia nėra ir įprastų personažų, konfliktų, aistrų. "Acid City" - greičiau XXI a. miesto istorija, jo atmosfera, perteikta muzikos garsais. Tiesa, kaip paaiškėjo iš pokalbio su K. Pastoru, jis baletą šiek tiek "susiužetino". Įsiklausydamas į muziką, įsivaizdavo, kad pirmoji dalis - tai skveras, antroji dalis - šiuolaikinio miesto tempas, trečioji - tiesiog gatvė ir paskutinė - intymumas. Kaip ir klasikiniame balete, scenos buvo sudėliotos iš solo partijų, duetų, trejetukų, ketvertukų ir masinių scenų. Tarsi gyvi pokalbiai judesiu, gestu, šypsena, žvilgsniais susipindavo pavienių šokėjų balsai, monologai, dialogai. Besiužetis spektaklis muzikos ir šokio sinteze žadino vaizduotę kurti savąją miesto gyvenimo versiją, ieškoti savosios tiesos. Bet toks spektaklis atima iš recenzentų duoną. Jeigu nėra turinio, personažų, gyvenimo dramų, neparašysi, pvz., kaip atlikėjai įgyvendino (arba ne) statytojo sumanymus.

K. Pastoro prisipažinimu, viena jo pamėgtų temų - mirtis. Apie ją jis kalba savo spektakliuose ("Šviesoje ir šešėlyje", "Kurtas Vailis"). Iš tiesų, Vakarų Europoje (gal ne tik joje?) gyvenama taip, lyg mirtis neegzistuotų. Ekonomikos, medicinos pažanga, demokratija užtikrina sotų, ilgą gyvenimą, smurtinės mirtys - retos. Kitokią vietą mirtis užima Rytų Europos, ypač Rusijos, žmonių sąmonėje - tam įtaką padarė misticizmo tradicija ir stalininis teroras. Bet kurią akimirką ir jauno, ir seno gyvybės siūlas galėjo būti nutrauktas smurtininkų. Taip sakant, mirtis alsavo į pakaušį. Apskritai meninėje tradicijoje gyvenimo ir mirties problematika buvo daugelio kūrinių varomoji jėga. To nepasakysi apie "Acid City", kur mirtį simbolizuoja nebent vyraujanti juoda spalva. Bet ji savaime dinamizmo nesuteikė. Nebent ją papildė vienišumo, baimės atmosfera mieste. Galbūt mirtį simbolizavo trečdalį scenos užėmęs angaras, kuris, kaip mirtis, finale pasislinko į priekį. Spektaklyje galima buvo įžvelgti punktyrinę kasdieniškų prašalaičių susitikimų liniją. Atsirado nonkonformistai, kurie, būdami, kaip ir kiti, silpni, bando vienas kitą palaikyti, nepaklusti jėgai, ieško tikrų, šiltų, žmogiškų santykių (Živilės Baikštytės ir Eduardo Smalakio duetai).

Živilė Baikštytė ir Edvardas Smalakys M. Raškovskio nuotr.

Solistei Ž. Baikštytei buvo pavaldi šiuolaikinio šokio leksika, ji savitai kūrė savo vaidmenį - panėšėjo į maištingąją Karmen, protestuojančią prieš visuomenės, gyvenimo normas, nesitaikstančią, stiprią savo silpnumu. Kaip visuose šiuolaikinio žanro spektakliuose, puikiai šoko R. Kudžmaitė, išraiškingumu, gyvybingumu išsiskyrė Aurelijus Daraškevičius, Žavinta Butvilienė, Vitalijus Vološinas. Buvo justi baleto trupės pastangos įvykdyti choreografo reikalavimus, tačiau jai pritrūko tobulo sinchroniškumo. Šokėjai uoliai stengėsi atlikti neįprastas šokio figūras, o tai slopino natūralią šokio organiką, išbaigtumą, neleido laisvai, nevaržomai jaustis scenoje.

Prieš premjerą M. Urbaitis kalbėjo nesistebėsiąs kontroversiška publikos reakcija. Ir neapsiriko. Kompozitorius Šarūnas Nakas baleto aliuzijas į klubinę muziką laiko labiau simbolinėmis, nes jas užgožia simfoninė stichija su popindustrine muzika.

Muzikologė Audronė Žiūraitytė spektaklyje pasigedo gaivališkumo, teatrinio efektyvumo. Baletą ji pavadino santūriu, elegantišku, sukurtu ant klasikinio pamato, modernizuoto pagal varjetė. Jos manymu, scenos veikalui toks minimalizmas priimtinas, jis malonus akiai, stilingas. Muzika - visais atžvilgiais profesionali, švarių struktūrų, tačiau ne per daug originali, be naratyvo, nesivarginta kurti giluminį stilių, polistilistikoje žymu Steve`o Reicho, Philipo Glasso muzikos atbalsiai. Vienos tokios muzikos ji negalėtų klausytis, o su šokiu tai gražiai dera.

Muzikologas Linas Paulauskis "Acid City" vertina kaip M. Urbaičio sėkmę - nebe paaugliško amžiaus kompozitorius drąsiai atsigręžė į populiariąją kultūrą ir, nepabijojęs kontroversiškų reakcijų, sukūrė didelės apimties kūrinį. Antra vertus, nuteiktas anonsų, muzikologas laukė kažko gerokai kontroversiškesnio... Anksčiau ilgus metus kompozitoriaus puoselėta minimalizmo tradicija neblogai dera su ankstyvųjų house ir techno stilių minimalizmu, taigi šis baletas labai natūraliai įsilieja į visą M. Urbaičio kūrybos kontekstą. Betgi šiuolaikinė klubinė šokių ir poilsio (chill-out) muzika toli gražu neapsiriboja paprastu four-on-the-floor ritmu (nors vėlgi - graudu buvo klausytis Operos ir baleto teatro orkestro, niekaip nepagrojančio ir šio paties paprasčiausio ritmo). Simfoninio orkestro "aparatas" prislėgė ritmo grupėje grojusių džiazo muzikantų pastangas kažin kokiu senųjų miuziklų svoriu... Galima įtarti, kad choreografinį sprendimą kompozitorius įsivaizdavo gerokai abstraktesnį, pvz., tokį, kaip amerikiečio R. Wilsono spektakliuose - tačiau K. Pastoras, kaip jau minėta, kūrė tam tikro siužeto užuomazgas.

"Acid City" - tai šiuolaikinė muzika, šiuolaikinis choreografas, šiuolaikinis šokis šiuolaikiniam žiūrovui. Nauja, žadina smalsumą - tokios mintys kilo žiūrint spektaklį. Bet ar turime išsiugdę šiuolaikinį žiūrovą? Dar anksti atsakyti. Suklusti ir sunerimti verčia vieno baletomano replika: "Jaučiuosi kaip išėjęs iš gero baro". Kiekvienas muzikos žanras ir stilius turi savo paskirtį. Klubinės muzikos paskirtis aiški. Tai, kad šiandien baletai statomi ne tik pagal simfonijas, bet ir pagal kvartetus, sonatas, mišias, dar nereiškia, jog ir klubinė muzika verta baleto. Šiandien viskas įmanoma. Bet ar būtina? Ir dar tas noras net pavadinimu neatrodyti provincialiai! Jei kas prieš 15-20 metų būtų susimanęs kūrinį pavadinti rusiškais žodžiais, būtų likęs nesuprastas ar palaikytas išsišokėliu pataikūnu. Dabar einame į Europą, todėl madingos anglistinės įmantrybės. Ir vis dėlto norisi palinkėti, kad daug kūrybinių pastangų pareikalavęs kūrinys kaip opera "Lokys" ar baletas "Sizifas" nenugultų į teatro "stalčių". Įdomu būtų spektaklį pamatyti kitoje erdvėje, galbūt po atviru dangumi. Gal tuomet jis pasiektų jaunimą, į kurį iš esmės orientavosi bent jau choreografas K. Pastoras.