Pirmasis

Sugydytos atliekos

Aido Bareikio instaliacija "Malonu girdėti" ŠMC

Virginija Januškevičiūtė

iliustracija
Aido Bareikio instaliacijos fragmentas
O. Posaškovos nuotr.

Šiuolaikinio meno centre praėjusį penktadienį įgyvendintas paskutinis iš penkių šios vasaros projektų. Skambiam finalui pasirinktas Aido Bareikio sugrįžimas į Šiaurinę salę, simbolizuojantis kartu ir ŠMC dešimties metų jubiliejų, ir valios triumfą apskritai. Pastarųjų metų išbalinta erdvė šįkart įtraukta į kone religinio patoso prisodrintą instaliaciją, kuri, panaudojant ryžtingos kūrybinės biografijos (Vilnius - Niujorkas, ŠMC - PS-1) velkamo konteksto (kovo 11-oji - rugsėjo 11-oji) ir tenykštės eye-candy elegancijos teikiamus privalumus, turėtų tapti kaip tik tuo bingo, kurio tikisi pragmatiški žiūrovai. Kraupokai popsuojančio meno dešimtmetis iškyla neįtikėtinu altoriumi, aplink kurį keliaujama po visą besisklaidančios entropinės informacijos skliautą - iškrypėliškai dideliais kiekiais gaminamų retenybių muziejų, kaip į jį siūlo pažvelgti ši fantasmagoriška nuošliauža. Galbūt kiek blefuodamas autorius teigia visą medžiagą šiai instaliacijai surinkęs Lietuvoje. Ar jums kada patiko vizualinės metaforos? Absoliučiai universalios, kaip privalu sąžiningam Rytų Europos egzistencializmui. Struktūra, sukonstruota remiantis Rodino monumentu Kalė piliečiams, dar kartą autoriui būdingu gestu suveržia meno istoriją ir spontanišką anoniminės materijos iškrovą. Postapokaliptinis chaosas - vien tik mūsų dienų metafora; iš tiesų nėra didelio skirtumo tarp 15 000 mintinai išmoktų telefono numerių ir 30 vienu metu melžiamų karvių (pavyzdžiai atsitiktiniai).

Pavadinimas "Malonu girdėti" - ironiškas paties kūrinio atžvilgiu? Tiek pat, kiek vienas šalia kito pakarti du bartai simpsonai, mažas (skirtas lentynėlei) ir didelis (kambariui). Žydras instaliacijos raudonis srūva nuo lubų kaip trūkčiojantis tarptautinis pokalbis telefonu, lygiais laidais leisdamas ir suklijuodamas ant grindų išsukiotų nuotrupų grūstį. Pokalbio, instaliacijos siužetas sukimba į trumpametražį trijų dimensijų gniutulą, kad kiek apsipilantį lateksu ir makroflekso nuospaudomis. Pakraštyje - lankytojų jau apmindytos miniatiūrinės popierinės piramidės - žaislai, kelerių metų senumo galaktikos transporto priemonės.

Šiukšlynas? Dauguma daiktų - tuščiaviduriai, pripučiami, tačiau neužpildyti - marškinėliai sujauktu piešiniu kybo suspausti į plokštumą. Pėdkelnių kapronas lieka viena gražiausių "beformio" meno medžiagų, tebūnie tai tinkleliai apelsinams, iškimšti porolonu. Instaliacijos oro pūslės klaidina žvilgsnį nepaliaujamu kybojimu, liepsnos meditacija ar gotikinės katedros įkarščiu. Panorėjus lengvumą nesunku susieti su įkvėpimu. Dramatizmu, poetika ir amatu sugydytas šlamštas, vienan daiktan sulydytos atliekos ir atliktys. Cheminės reakcijos įsisiautėja tiek, kad fizinės jų apraiškos atrodo tesą laimingo susivėlinimo liudytojai - nesunku įsivaizduoti save pakliuvus čia anksčiau ir tapus viena iš tų pranykusių detalių, kurių čia apstu, nors ir suvoki kūrinį visą laiką tik augus. Gerai įsižiūrėjęs vienoje (?) iš beprotnamio menių tarp kitų klounų rasi tamsų moters kūną, atiduotą narkozės stichijai. Rodino, kuris taip pat tik pats nuspręsdavo esąs savo kūriniui nebereikalingas, formų beprotybė, "fantastikos tropai, posovietinė suirutė, karas, rokoko ir vartotojiškumo beprotnamis" (Rachel Kushner). Iš čia - bet kur.

Kažkurios Paryžiaus parodos lankytojus atgal prie televizorių niurzgėdamas palydi Richard`as Leydier: "Jie atsimins, kaip menas buvo įlietas į madą, reklamą, kino studijų superfilmų logiką. Ir kaip, tardamiesi esą "vidinės sistemos prieštaros", daugelis menininkų tiesiog atsidavė jos žavesiui. Jie išsiners iš šios parodos kaip iš ilgo sapno, nuklystančio į košmarus, lengvai pritrenkti viso šio saldainių rausvumo, ir, eidami sau, tars: "Taigi - tai buvo dešimtasis dešimtmetis." Pas mus - iš dalies neregėta negirdėta, o antra vertus, pats laikas užsukti dar ir į "Vartus".

Maloniai suklusęs žiūrovas neišeis iš ŠMC tuščias, nors autorius žiniasklaidoje nesiliauja kartojęs, kad parduoti kūrinį vietos rinkoje nėra lengva.

Čia negali viskas būti puiku, tačiau galima apsieiti ir be to; kaip kviečia vienos iš mobilųjį ryšį parduodančių kompanijų reklaminis šūkis: "Kai termometras rodys +30oC ir danguje nesimatys jokio debesėlio, paskambinkite į Lietuvą".