Faustas

Guldymas į karstą

LEMŪRAS
solo
Kas niekam tikusius namus
Smėly kastuvais rausė?

LEMŪRAI
choras
Svety kanapiniu rūbu,
Tau siūlome geriausius.

LEMŪRAS
solo
Kodėl taip tuščia kambary?
Kur stalas, kėdės, indai?

LEMŪRAI
choras
Tai, ką paskolinta turi,
Priseina sugrąžinti.

MEFISTOFELIS
Vos tik iš kūno spės dvasia išskrieti,
Pakišiu sutartį, krauju rašytą; -
Deja, dabar tiek būdų pramanyta,
Kad net ir velnias lieka kvailio vietoj.
Senam kely kaipmat prigaus,
O ir nauji kaskart vingrėja;
Anksčiau be vargo pats tvarkiaus,
Dabar prireikia padėjėjų.

Visur niekingą nuosmukį jaučiu!
Nei teisės, nei senųjų papročių,
Visai nebėr kuo velniui pasikliauti.
Sulig paskutiniu kvapu vėlė
Seniau išnirdavo nelyg pelė -
Ir jau laikai tvirtai naguos pagautą.
Dabar ji delsia, kiek įstengs, tiek bus
Šlykščiam lavone, yrančiuos jo rūmuos,
Kol stichijos, kurios ten grumias,
Gėdingai pagaliau jos neišgrūs.
O man vis tenka pasiplūkti:
Kada, kur, kaip ji teiksis sprukti?
Sena mirtis, ir ta pavargo,
Laukt pailsti, kol susitvarko.
Jau, rodos, tą į karstą dėtum, -
Bet kur tau, ima vėl bruzdėti.
Keistai mostaguodamas, tarsi komanduodamas rikiuotei, atlieka buriančius judesius.
Gyviau, vikriau, kol prakaitas pasrus,
Ponaičiai tiesiaragiai, kreivaragiai!
Ar velnio išperą man ragint?
Greičiau atvilkit pragaro nasrus.
Nors, aišku, pagal titulą ir rangą
Tų pragaro gerklių yra galybės,
Tačiau galop visi ten pat patenka,
Tad nesileisime į subtilybes.
Grėsmingi pragaro nasrai prasižioja kairėje.
Štai iltys stirkso; pragarmės pražiotos,
Ugnim pasruvęs varva gomurys,
Tarytum miestas gelmėje liepsnotų,
Įženk - ir amžinai tave praris.
Kabinas nusidėjėliai už sienų,
Purslai ugniniai tykšta pro dantis,
Be gailesčio sutraiško vargšus hiena,
Atimdama paskutines viltis.
Visuos kampuos pabaisų aibės lindi,
Kur dingt, kur pasislėpt neišmanai;
Žiūrėk, kaip pasmerktieji įbauginti,
Deja, tai ne apgaulė, ne sapnai.
Storiesiems velniams trumpais, tiesiais ragais
Ei, jūs, pilvoti niekšai rausvažandžiai,
Riebiai žvilgą nuo rūkstančios sieros!
Kaip trinkos netašytos, drūtasprandžiai!
Tykokit, ar tiktai nesužėruos
Sparnuota Psichė fosforu, sieliūkštė -
Išplėškit ją iš kirmino bjauraus;
Uždėsiu savo antspaudą, ir pūkškit
Su ja verpetan pragaro niūraus.

Stebėkit apatinę kūno dalį,
Nuo žarnų nenuleiskite akių;
Ar tik ne ten jos mėgstama vietelė,
Tikslių žinių neturime jokių.
Gal bamboj slėptis sumanys,
Pro ją ir spruks, turėkit omeny.
Perkarusiems velniams ilgais, lenktais ragais
Jūs, paikdariai, išstybę ir išdvėsę,
Graibykit orą, kiek kuris galės!
Rankas atkišę ir nagus ištiesę
Nepražiopsokit sprunkančios bėglės.
Senieji rūmai genijui ankšti,
Jis trokšta kuo greičiau pakilt aukštyn.
Prakilni šviesa iš viršaus, dešinėje.

DANGIŠKOJI KARIAUNA
Dangaus siųstieji,
Pulkai skaistieji,
Tuoj čia nusileis:
Žemės trūnėsiams,
Nuodėmingiesiems,
Teikiantys viltį
Naujai pakilti
Draugišką šviesą
Tyliai paskleis.

MEFISTOFELIS
Bjauri šviesa, o tie nedarnūs tonai
Tik erzindami plerpia pratisai;
Pradžiugintų nebent veidmainių skonį
Nei vaikiški, nei mergiški balsai.
Juk sunaikinti žmogiškąją lytį
Mes patys geidėm prakeiksmu, o čia
Net gėdingiausia, ką gebėjom sumanyti,
Sutampa su mintim jų pamaldžia.

Antai ir jie, šventeivos vinklūs!
Ne vieną sielą spėję nuviliot,
Pasinaudodami mūsiškiais ginklais;
Velniai, tiktai gebą užsimaskuot.
Pralošę užsitrauksim amžiams gėdą;
Budėkite, kad jie nepriartėtų!

ANGELŲ CHORAS
barstydami rožes
Liepsną nustelbiančios,
Balzamu dvelkiančios,
Rožės svaiginančios,
Dvasią gaivinančios,
Sklandančios, skraidančios,
Pumpurus skleidžiančios
Kvapo svaigaus.

Purpuras, žalumos
Viską apgaubs;
Miegančiam žadamas
Rojus dangaus.

MEFISTOFELIS
šėtonams
Tirtėti pragare - nauja mada?
Lai barsto sau, ko brukatės į šalį?
Juk žinot, vabalai, kur jums vieta!
Nejaugi jie pusnim šitų roželių
Užversti karštus velnius gali;
Tik dvėstelkit - ištirps tuoj pat.
Na, pūskit, pūskite! - Pakanka, baikit!
Neatsilaiko jos prieš jūsų tvaiką.
Gana! Užčiaupkit šnerves ir nasrus,
Taip pūsdami sukelsite gaisrus!
Išties be saiko mėgstat pasismagint!
Žiūrėkit, ten jau skrunda, runda, dega!
Nuodingos ryškios liepsnos taip ir plieskias,
Visi greton, neleiskite joms plėstis!
Išblėso kipšų ryžtas nežabotas,
Vos svetimą žėravimą užuodus!

ANGELŲ CHORAS
O palaimingosios,
Gėlės liepsningosios,
Džiaugsmą dalinančios,
Meile svaiginančios
Širdį žmogaus.
Žodį teisybės
Iš amžinybės
Skleidžia sužibęs
Pulkas dangaus.

MEFISTOFELIS
O prakeikimas! Mulkiai! Gėda!
Kudašių neša susirietę,
Pabrukę uodegas, išbalę,
Strimgalviais virsta pragaran.
Sėkmės! Pirtis jums ne pro šalį!
Matau, vienam teks likti man. -
Gindamasis nuo plevenančių rožių
Pranyk, žaltvyksle! Netikra šviesa
Šlykščiais drebučiais tęžta delnuose.
Ko čia sukies? Tik vargas, kol nugramdai,
Prisvyla kaip pikta smala prie sprando.

ANGELŲ CHORAS
Visko, kas atima
Dvasios ramybę,
Visko, kas svetima,
Atsisakykim.
Prieš galybę jėgų
Mums prireiks pastangų,
Meilė tik mylinčius
Lydi dangun.

MEFISTOFELIS
Net pleška viskas stichija baisia
Galvoj, širdy, kepenyse!
Aršiau nei pragaras liepsnoja.
Tai štai kodėl taip aimanuoja
Įsimylėjėliai, kai persuktais kaklais
Brangiausias seka žvilgsniais atkakliais!

Ir aš toks pats! Ko mano žvilgsnis gviešias?
Esu juk nesutaikomas jų priešas!
Juk, būdavo, tuo reginiu bjauriuos.
Gal svetima kiaurai per odą smelkias?
Tiesiog žaviuosi tais berniūkščiais, vos
pažvelgęs;
Kas man neleidžia vėl iškeikti juos? -
Juk jeigu taip apkvailinamas duosies,
Liks kaltint tik save, kvaily.
Žiūriu į juos, nekenčiamuosius,
Tikrai jie man atrodo per mieli! -

Man maga, gražuoliukai, sužinoti,
Ar tik Liuciferis ir jums ne giminė?
Išties, aš jus norėčiau išbučiuoti -
Taip žavite ir gundote mane.
Jaučiuosi taip natūraliai, taip jaukiai,
Lyg būčiau matęs jus anksčiau nesyk,
Mane tarytum katiną jūs traukiat,
Sulig kiekvienu žvilgsniu puikesni.
Prieikite, bent žvilgsnio aš viliuos!

ANGELAI
Mes čia, kodėl tu traukies atgalios?
Mes jau artėjam, luktelk, kur skubi.
Angelai pasklinda, užimdami visą erdvę

MEFISTOFELIS
nustumtas į prosceniumą
Mus keikiat kaip nelemtą dvasią,
O patys juk raganiai esat,
Suvedžioją lytis abi. -
Kas per prakeiktas apsėdimas!
Ar tik ne meilės šėlas tai?
Kai visą kūną liepsnos ima,
Kad sprandas dega, lyg ir nematai. -
Gana plevent viršuj, dailumams kūno
Nekenktų nors truputis žemiškumo;
Rimtis jums dera, kas be ko, tačiau
Bentsyk nusišypsotumėt verčiau;
Tai būtų man palaima amžina.
Įsimylėjus, kiek žinau, net būtina
Kampučiuos lūpų šypsena kuklutė.
Tu, ilgakoji, man labiausiai patinki,
Tik ilgaskvernio išraiška nyki
Kiek geismingesnė juk galėtų būti!
Ir deramo nuogumo kiek per maža,
Bent marškinius šiek tiek prasegtum švelniai -
Nusisuka - tačiau ir nusigręžę! -
Net pernelyg patrauklūs šitie šelmiai.

ANGELŲ CHORAS
Meilės skaistybėj
Liepsnos apsvaigę!
Save prakeikę
Gyja teisybėj;
Džiugiai iš blogio
Išsivaduokim,
Vienyje visko
Laimė sutvisko.

MEFISTOFELIS
susizgribęs
Kas gi čia man! - lyg Jobas, vienos votys
Ant viso kūno, net pats sau gūdus,
Tačiau sykiu triumfuoju išdidus,
Dar neišpuvęs giminės vidus;
Išsaugotas taurusis velnio protas,
Ta meilės šmėkla limpa tik prie odos;
Sugruzdo pelenais tos liepsnos klaikios,
Ir aš, kaip dera, jus visus sykiu prakeikiu!

ANGELŲ CHORAS
Šventos žarijos!
Tas, kam jos žėri,
Jaučiasi gėrį
Laimės įgijęs.
Kilkim aukščiausiai,
Lai dausose
Oru tyriausiu
Džiaugias dvasia!
Jie kyla, sykiu nusinešdami nemirtingąją Fausto esybę.

MEFISTOFELIS
dairydamasis aplink
Bet kas čia?.. Vienas saugau duobę,
O geltonsnapių armija gausi
Pranyko, išsiboginus ir grobį;
Tai štai ko naršė jie šitam rūsy!
Toks turtas! Juk niekšybė nematyta:
Kilniausią sielą, velniui užstatytą,
Jie nušvilpė ir dingo debesy.

Kas mano nuostolius atlygins?
Ir kam aš pasiskųst galiu?
To ir nusipelniau, žioplys nevykęs,
Senatvėj likęs visišku kvailiu.
Į tokį paiką turgų veltis!
Tiek sąnaudų, baisu! - ir tiek naudos;
Kam būtų šovę, kad dervuotas velnias
Niekingam geismui taip aistringai atsiduos.
Ir jei jau velnias - suktas, išbandytas -
Naiviausiam žygiui pasiryžta,
Tokios kvailybės užvaldyto
Net ir negaila, kad prakištų.

Iš vokiečių k. vertė
Antanas A. Jonynas