7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kiškučių laisvė

Apie kai kurias parodas Didžiojoje Britanijoje

Paulina Pukytė
Nr. 39 (1145), 2015-11-06
Tarp disciplinų Dailė
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.

Voveraitės, kiškučiai, peliukai ir ežiukai atostogauja pajūryje, iškylauja gamtoje, geria alų lauko kavinėje, mokosi mokykloje. O kiti kiškučiai ir peliukai, juodais drabužiais ir kaukėtais snukučiais, su automatais ir peiliais rankose, iškėlę juodą vėliavą, grėsmingai artinasi prie jų. Šis meno kūrinys, pavadintas „ISIS grasina Silvanijai“, – tai septyni erdviniai vaizdeliai, sudėlioti iš ypač saldžios išvaizdos minkštų žaisliukų, plačiai žinomų bendru jų apgyvendintos žaislinės šalies Silvanijos vardu. Rugsėjo mėnesį jis turėjo dalyvauti parodoje „Aistra laisvei“ („Passion for Freedom“) Londono „Mall“ galerijoje. Tą parodą gal nedaug kas ir būtų pastebėjęs, jei Londono policija nebūtų sugalvojusi, kad šis kūrinys yra pernelyg įžeidžiamas ir kelia grėsmę karalienei bei visuomenei, dėl to kelių dienų parodos apsaugos kaina turėsianti išaugti keliasdešimčia tūstančių svarų. Parodos organizatoriai, pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, kaip mat ištrynė iš savo plakatų ir tinklalapių pagrindinį reklaminį šūkį „necenzūruota“ ir pašalino eksponatą su peliukais ir kiškučiais iš parodos, o ši toliau veikė lyg niekur nieko, atseit skelbdama žodžio ir išraiškos laisvę. Tiesa, ir taip jau mirtiniems argumentams sutvirtinti policija dar leido sau kompetentingai įspirti gulinčiajam, teigdami, kad kūrinys „ISIS grasina Silvanijai“, girdi, „nėra tikras menas“.

Koks gi tikras menas liko parodoje? Bendrą eksponatų pobūdį galima įsivaizduoti kad ir iš to, jog vieną iš prizų joje gavo vulgarusis žurnalas „Charlie Hebdo“, o kitą – kažkoks Dmitrijus IV už skulptūrą „Laisvės poreikis“, kurioje moters kūno kevalas, suformuotas iš grandinių, truputį Mikelangelo mirštančio vergo, truputį Fokino mirštančios gulbės poza tarsi veržiasi aukštyn (kabo ore), bet jam pakilti neva neleidžia dvi storesnės grandinės, įtvirtintos į grindis. Kita vertus, kaip tik tos grandinės juk ir laiko šį tuščiavidurį, bejėgišką kūną, kad nenugriūtų. Eikime dar toliau – be jų jis apskritai neegzistuotų, nes juk būtent grandinės jį apibrėžia; nuimk jas, ir nieko neliks... Tai gal verčiau reikėjo pavadinti šį kūrinį „Grandinių poreikis“ arba tiesiog, nevyniojant į vatą, – „Nelaisvės poreikis“?

Beje, pasigilinus paaiškėjo, kad Dmitrijus IV – tai visai ne naujas apsišaukėlis caraitis (iki šiol jų buvo trys), o gana jaunas ukrainiečių skulptorius Dmitrijus Iv. Dar labiau pasigilinus pasirodė, kad iš grandinių skulptorius yra sukūręs ne tik moterį, bet ir šuniuką... Įdomu, ar tai reiškia, kad pakovoja ir už šunų laisvę, ar tik šiaip? Dar ir medį yra padaręs iš grandinių. Tai jis turbūt ir už medelių laisvę. „Išlaisvinkim moterį, šunį ir medį!“ Drąsu. Bet žiū – ir abstrakti faloidinė forma iš grandinių. Nelabai aišku, už kieno čia laisvę... Toliau gilintis nebesinorėjo, ypač paskaičius komentarus, kokie šie kūriniai gilūs... Beje, šis autorius galėtų sėkmingai dalyvauti pagreitį įgyjančiame Lietuvos didžiavyrių paminklinimo maratone pavadinimu „Kas perspjaus skulptūrinę kompoziciją „Žinia“.

Kita neabejotina (sprendžiant iš žiniasklaidos) parodos aukštuma tapo eksponatas „Didžioji vaginų siena“. Pagaunat humorą? „Rimuojasi“ su „Didžiąja kinų siena“ (angliškai – The Great Wall of China, The Great Wall of Vagina)! Genialu, ar ne? Bet kadangi kūrinio autorius nėra konceptualistas, kuriam užtektų išeksponuoti tik patį žodžių žaismą, o skulptorius, tai šis neva sąmojis yra įgavęs ir kūną – dešimt sieninių pano, sukomponuotų iš 400 moterų išorinių lyties organų gipsinių atliejų. Kažkodėl itin svarbu, kad ta siena yra būtent devynių metrų ilgio, nes kiekvienas kūrinio paminėjimas spaudoje neapsieina be šios informacijos. Laikraštis „The Guardian“ netgi pateikė atitaisymą (turbūt autoriui prašant), kad anksčiau straipsnyje buvo klaidingai nurodyta, jog šios „sienos“ ilgis siekia tik menkus ir apgailėtinus du su puse metro, o ne visus devynis. O jeigu tų atliejų iš tiesų būtų buvę tik pustrečio metro, ar netgi, neduokdie, vienas metras, ar šis kūrinys jau būtų mums sakęs kažką kita?

Kadangi apskritai neaišku, ką dar, be primityvaus juokelio, šiuo kūriniu norėta pasakyti, tenka kreiptis į jo autoriaus Jamie’io McCartney’io tinklalapį. Ilgai vargti nereikia, nes vos atvertas tinklalapis iškart kala teiginiu, kad „Didžioji vaginų siena“ turi „didžiulę sociopolitinę reikšmę“. Neva „iš esmės pakeitė moterų gyvenimą“, be abejo, į gera. Toliau dar gražiau: pasirodo, šiuo kūriniu teigiama, kad „kiekviena vulva yra unikali, ir tame nėra nieko blogo“. Va kur mintis! Štai ką Jamie’s nori pranešti pasauliui: išvaizdos įvairovėje, pasirodo, nėra nieko blogo, galite jos nesigėdyti, jums tikrai nebūtina darytis plastinės vulvos operacijos, kad kaip moteris būtumėte mums priimtina ir todėl savimi patenkinta.

Iš autoriaus tinklalapio netrukus paaiškėja ir tai, kad šis menininkas apskritai nekuria nieko daugiau, tik įvairiausias šio vieno kūrinio variacijas, ir jo veikla iškart pradeda įtartinai panėšėti į maniją...

Vienam televizijos kanalui Jamie’s prisipažįsta: „Iš pradžių atliejų turėjo būti keturiasdešimt, bet kai jas padariau, pagalvojau: įsivaizduojat, kaip būtų gerai, jei jų būtų keturiskart daugiau.“ Matyt, nuo tada liga ir paūmėjo, nes metai iš metų, apimtas nevaldomo kūrybos šėlo, pats savo rankomis maniakiškai nuiminėja tas atliejas nuo, anot jo, pačių įvairiausių moterų. Dabar jų jau keturi šimtai, bet Jamie’iui tai ne riba, jis pluša toliau. Ir tenebando perdėto politkorektiškumo apologetai apriboti jo išraiškos laisvės – Jamie’o niekas nesustabdys, tuo labiau kad jis (nelyginant koks mūsų poetas, rašantis esė apie tai, kaip jam moterys gatvėje „už poeziją“ rankas bučiuoja) tai daro tikrai ne dėl savęs, o dėl jų – dėl nuostabiųjų moterų, nes šis kūrinys, girdi, jas išaukština, įgalina ir išlaisvina!

Be to, Jamie’s ir pats neketina apsiriboti vien garbe ir populiarumu. Jis, kaip tikram šiandienos menininkui ir pridera, nesnaudžia ant laurų ir nelaukia išmaldos, o gauna iš savo meno pelną, atidaręs parduotuvę skambiu, nors jau kartą ir girdėtu, pavadinimu „Didžioji vaginų siena“. Be įvairiausių dydžių ir formų šio didžiojo kūrinio variacijų, kurias Jamie’s, jau visiškai išsilaisvinęs, vadina tiesiog „44 moterys“, „70 moterų“, „5 moterys“ ir pan., parduotuvė dar siūlo plakatus „aš myliu Didžiąją * sieną“, „delux“ mobiliojo telefono dėklus su 44 vulvų atliejų atvaizdu („kaip malonu bus laikyti jį rankoje“, reklamuoja Jamie’s), puodelius su tuo pačiu atvaizdu, komplektus „pasidaryk vulvos atlieją pats (pati)“, genitalijų spalvinimo knygutes ir šaldytuvo magnetukus (jau išparduoti). Tokių atliejų galima ir užsisakyti – bet kokį kiekį, bet kokio dydžio. Be to, Jamie’s giriasi kur tik gali, kad tokiu būdu edukuoja visuomenę, nesavanaudiškai padeda moterims, kovoja prieš jų objektifikavimą ir kad tos atliejos, girdi, yra „tokie pat autoportretai kaip ir veidai.“

Manau, sutiksite, kad vieną žinutę šis kūrinys vis dėlto perduoda: mūsiškiui Tadui Gutauskui oi kaip yra dar ko pasimokyti ir kur išsiplėsti.

Gali pasirodyti keista, kad „Didžioji * siena“ šioje parodoje negavo „publikos“ prizo, nes juk, kaip patvirtina ir Kaune liūdnai pagarsėjęs tapytojo Prano Griušio atvejis, publika paprastai balsuoja už nuogas bobas. Galiu paaiškinti: šio kūrinio publika neišrinko tik dėl to, kad nubalsavo už kitas kito autoriaus atliktas vulvų atliejas. Nors jos buvo tiktai trys (užtat rožinės). Gal vis dėlto Jamie’iui reikėtų permąstyti savo „kieno ilgesnis“ politiką?

Ir jau visiškai neaišku, ką bendro net ir su kuria nors viena iš parodoje propaguojamų laisvių turi parodos plakatas: jame net 13 kartų pavaizduota moteris, taip pasikėlusi sijoną virš galvos, kad uždengtų veidą ir parodytų visiškai nuogą apatinę priekinę kūno dalį.

Šalia tokių kūrinių meškučiai su kiškučiais turėjo būti tikra atgaiva, jei nebūtų buvę išcenzūruoti. Nes kiškučių laisvė yra jau visai kitoje kategorijoje. Nors gal ir be reikalo šis gana tiesmukos iškalbos darbas vadinamas satyra. Peteris Fishlis ir Davidas Weissas satyrą su peliukais ir ežiukais padarydavo daug geriau (žr. Paulina Pukytė, „Peliukas nusitašė“, 7 meno dienos, Nr. 731, 2006 11 17www.culture.lt/7md/?leid_id=731&kas=straipsnis&st_id=6529).

O parodos „Aistra laisvei“ organizatoriai, dviveidiškai ir bailiai sutikę pašalinti meškiukus ir kiškučius, renginio tinklalapį vis tiek grūste prigrūdo visokių šūkių, pagyrų sau ir pseudoreikšmingų paistalų, be jokios atrankos, po dešimt kartų pakartodami ir į vieną jovalą suveldami vis tą patį apie tai, kas šiuo metu „svarbu“ (nors kartais ir prieštarauja vienas kitam): žodžio laisvę, išraiškos laisvę, moterų laisvę, individo laisvę, laisvę įžeisti, žmogaus teises, tabu laužymą, galimybę atsikratyti politinio korektiškumo, galimybę konstruktyviai diskutuoti, edukuoti, įkvėpti, reklamuoti, plėsti ribas, įgalinti, interpretuoti, šokiruoti, padėkoti. Nepamiršta paminėti ir karališkoji šeima, ir šviesios erdvios salės, ir politiniai režimai, ir lemiamas vaidmuo, ir aktyvūs piliečiai, ir įvairovė, ir labdara, ir populiarumas, ir unikali galimybė, ir atranka, ir atstovavimas, ir tinklų kūrimas, ir atvira diskusija, ir vėl žodžio laisvė, ir priespauda, ir vėl moterų galia, ir kaip laisvę gauti, ir kaip laisvę prarasti, ir kas yra laisvė, ir daug žadantys šiuolaikiniai menininkai.

Čia kaip priešnuodį ar net kaip narkotiką būtina susileisti tikrą satyrą – pavyzdžiui, visai nesovietinį 1970 metų lenkų filmą „Reisas“ (labai tinkamai užbaigusį Londono Nacionaliniame kino teatre pavasarį vykusią Lenkijos filmų retrospektyvą), kuriame režisierius Marekas Piwowskis subtiliai ir rafinuotai šaiposi ne tik iš sovietinės nelaisvės ir iš primityvaus obywatelių požiūrio į meną, bet ir kaip tik iš tokių konjunktūrinių paistalų (gyvuojančių bet kurioje sistemoje).

O apskritai susidaro įspūdis, kad į madą ateina tiesmuki ir vienaprasmiai, vienu sakiniu paaiškinami meno kūriniai. Tikrai ne tokie, apie kuriuos kalba Donaldas Barthelme’as, sakydamas, kad joks interpretacijos kiekis negalėtų jų išsemti ar išsekinti. Pasak Barthelme’o, paveikiausias menas yra tas, kuris kartu ir kviečia interpretuoti, ir nepasiduoda interpretacijai; o meninė kūrinio vertė gali būti matuojama tuo, kiek kūrinys išlieka gyvas po interpretacijos (žr.: Barthelme, Donald, Not Knowing, Not Knowing: The Essays and Interviews of Donald Barthelme, ed. Kim Herzinger, New York: Random House, 1997). Tuo tarpu vienas iš šiųmetei Turnerio premijai nominuotų darbų yra keletas modernistinių kėdžių su kailiniais paltais, pakabintais ant atkalčių. Parašyta, kad apie „gyvenimo stilių, klasę, vartojimą ir kontrolę“ – kerta kaip keraminiu peiliu per sviesto pakaitalą, kai šaldytuvas sugedęs. Bet, pasirodo, anot vienos britų kuratorės ir kritikės, Turnerio nominantų parodoje matysime „meną, kuris pagaliau kažką reiškia“. Tai bent pasiekimas! Bet ar tai reiškia, kad iki šiol – būtent iki šio lemiamo momento, per visus prieš tai buvusius amžius, o taip pat ir pernai – menas nieko nereiškė?

Šiaip ar taip, jokia žodžio laisvė nepadės, jei jo sakytojai neturi ką pasakyti.







 

Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Mimsy, „ISIS grąsina Sylvanijai“ („Isis Threaten Sylvania“). 2015 m.
Dmitry IV, „Laisvės poreikis“. 2015 m. 2 premija
Dmitry IV, „Laisvės poreikis“. 2015 m. 2 premija