Eglė Gineitytė „Mokytojas ant akmens“ ir Marius Žalneravičius „Dabar būti čia“ Vilniaus rotušėje

Vilniaus rotušėje balandžio 4 d. atidaromos dvi naujos parodos:

17 val.

Marius Žalneravičius „Dabar būti čia“ (plakatas)

Plakatų parodos Lietuvos kultūrinėje padangėje – nedažnas reiškinys, nes ir meninį plakatą kuriančių dizainerių gretos Lietuvoje nedidelės. Vienas iš tokių retų paukščių – grafikos dizaineris Marius Žalneravičius, šioje srityje nuosekliai dirbantis jau penkiolika metų. Ketvirtoje autorinėje plakatų parodoje „Dabar būti čia“ menininkas kalba apie momento įsisąmoninimą, norą pilnai išgyventi vietą, kurioje vystosi ne tik buitis, bet ir kūrybiniai procesai. Tokia vieta kūrėjui tapo dar vaikystėje pamiltas Vilnius, kurio įvairūs kultūriniai pavidalai po daugelio metų apsigyveno jo plakatuose. Tarp jų – kino klasikos vakarų, dokumentinių filmų, dainuojamosios poezijos festivalių ir kitų kultūrinių vyksmų, per pastarąjį dešimtmetį traukusių akį sostinės gatvėse, pavidalai. Dialogą su Vilniumi parodoje mezga autoriaus gimtųjų Šiaulių meniniai įvykiai, šiuolaikinio meno ir mados festivalių plakatai.

Parodoje „Dabar būti čia“ pristatomi ne tik vilniečiams ir šiauliečiams gerai pažįstami plakatai, bet ir viešumos nepasiekusios jų variacijos bei autoriaus eskizai. Pastarieji ypač įdomūs, nes dizaineris dirba ne vien skaitmeniniais įrankiais, bet ir daug dėmesio skiria skirtingos stilistikos piešiniams, lieja akvareles, konstruoja koliažus iš audinių atraižų, plastilino, fotografijų. Eskizai leidžia pažinti grafinio dizaino kūrimo virtuvę nuo pirmosios idėjos fiksavimo, tinkamų jai išreikšti priemonių pasirinkimo iki koncepcijos išplėtojimo.

18 val.

Eglė Gineitytė „Mokytojas ant akmens“ (tapyba)

Eglės Gineitytės (g. 1968) paveiksluose – dangaus, marių, smėlynų, pievų, miškų, alyvmedžių giraičių ir sniegynų toliai. Gamtovaizdžiai panardinti į rūką, lietų, nutvieksti vidurdienio ar besileidžiančios saulės paverčiami skaidria arba tiršta tuštuma. Anot menininkės, jai svarbu sukurti pirmapradės gamtos įvaizdžius.

Gamtovaizdžius ji stebi kontempliatyviai natūroje, įsiklausydama į savo pačios emocines būsenas, o tik vėliau dirbtuvėje iš patirtų regimųjų ir emocionalių įspūdžių ji kuria abstrakčius paveikslus.

Gineitytės redukuotuose ir abstrakčiuose paveiksluose svarbi išlieka taip pat jutiminė drobės, dažo ir paties tapymo proceso išraiška. Čia dominuoja visai jos tapybai būdingas plonas, kone transparentiškas dažų dengimo sluoksnis, bet tuo pačiu vis daugiau dėmesio skiriama glotnių ir šiurkščių, blizgių ir matinių paviršių kaitai. Net ir pačios didžiausios drobės apribojamos pačios tapytojos kūno dydžio ir sudėjimo matmenų. Į aukštį paveikslai nesiekia daugiau nei tapytojos ūgis, o į plotį – daugiau nei jos išskėstos rankos. Tapytoja pati kone fiziškai įsispraudžia ir pasineria į savo drobėse vaizduojamą tolių tuštumą.

Žiūrovui belieka pasekti ja, pasitelkus savąją vaizduotę.

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parodos veiks iki balandžio 29 d.