7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kai pasaulį labai sunku suprasti

Monikos Furmanos paroda „(Ne)Įmanoma VisaTA“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Monika Krikštopaitytė
Nr. 21 (1428), 2022-05-27
Dailė
Monika Furmana, „Karalius mirė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, „Karalius mirė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.

Žmonijos istorija liudija begalybę kartų ir būdų suprasti pasaulį. Kartais tam imamas kiekvienas augalas atskirai, jis detaliai piešiamas, aprašomas, stebimas. Po to augalai, vabzdžiai, mineralai, reiškiniai klasifikuojami, dėliojami į kontekstus. Kitais atvejais vaizdas ne priartinamas, o atitraukiamas, nutolinamas, kad tik daugiau aprėptum, net periferiniu žvilgsniu, o kiek dar sukurta supermatymų, kurie gali žvelgti atskirai į kaulus, audinius, skysčius ir t.t. Regų įvairovė vystėsi drauge su techonologijų galimybėmis. Nors čia pat primityviai naikinasi, dabar žmonija tiria galaktikas ir visokius kitokius keliais žodžiais nepaaiškinamus kosmoso reiškinius, bet tai nelabai padeda paaiškinti mūsų realybės, laiko, jausmų patyrimo. Tačiau technologiniai kūno išplėtimai veikia dailę, jos ikonografiją ir vaizduoseną, vaizduotėje kuriami vaizdai kartais gali neracionaliais būdais prisikasti prie visokių įžvalgų, esmių ir, kaip dažnai pasitaiko, – tolimų numatymų.

Apie mikro- ir makro-, ir kitokių superregos režimų įtakas dailei galime pamąstyti žvelgdami į didelius ir mažesnius tapytojos Monikos Furmanos darbus, dabar rodomus Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Čia centrinio holo tūris primena Europos katedras, ypač kai jame atsiranda tokio dydžio ir tipo kūriniai. Apie bažnyčias, ir dar viduramžiškas, pirmiausia imi galvoti todėl, kad drobėse it smiltainio reljefuose ar tapytuose pragaro vaizdiniuose viena mase virsta daug kūnų. Tik Furmanos drobėse veikia mums nežinomo pasakojimo, bet galingos jėgos, suliejančios daiktus, erdves, įvykius ir tuos nuogus kūnus, kurie atrodo giminingi vienas kitam, gal net to paties žmogaus – beveik visada moters, kartais vaiko.

Galinė siena skirta didžiausiam ir spalvočiausiam darbui. Jame iš nuolaužų ir kūnų suformuotas lyg ir kalnas, viršūnėje esantis disko kamuolys, mažais veidrodėliais atspindintis šviesą, siūlo, provokuoja šventės reikšmę. Tą lengvabūdiško žaismo simbolį visai nešventiškai, lyg atlantas galvą nunarinusi, laiko plikakrūtė, neidealizuotų kūno formų moteris. Verčiant į lietuvių kalbą, regimas vaizdas šifruojasi maždaug taip: „Po visko, kiek jai teko nuveikti, nudirbti, pasirūpinti savo ir ne savo noru, moteris ir toliau turi užtikrinti šventės pojūtį.“ Skamba kaip visuomenės normų portretas. O visas jovalas, pavaizduotas žemiau, atrodo kaip tiesiog buitinis gyvenimas glaustai. Labai glaustai. Ir jame rasite visko: ir žaismingai sukryžiuotų kojų, ir lengvų šypsenų, ir fiziologinių funkcijų, ir fragmentiškų detalių. Labiausiai vargina gal tas tirštumas, susivijimas, o gal siūlomos tikrovės svaigulys kam nors ar savaip patrauklus. Iš jovalo išsiskiria tik žaislinis robotas transformeris, pavaizduotas kūrinio apačioje. Jis tvirtai ir reprezentatyviai stovi ant kojų. Juk jis visada nugali, visada atrodo didingai nepalaužiamas. Buities, darbo ir gyvenimo parafrazės kompozicijoje robotas nuskamba kaip kaukės pasiūlymas. Kaukės, kuri yra skiriama visuomenei, fasadui. Štai ir blizgių žurnalų fotografams parodos autorė pozuoja labai panašia poza kaip tas mėlynas transformeris: tvirtai įrėmusi kojas, drąsiu žvilgsniu, pasirengusi atremti viską, kad ir kas pasitaikytų. Už roboto esantis darinys yra beveik ir peizažas, kuriame siūloma tyrinėti ir detalę, ir plėsti žvilgsnį iki periferinio.

Nuo viduramžiškų pasakojimų, kurie visgi turi linijinę skaitymo tvarką, Furmanos kuriama tikrovė skiriasi tuo, kad joje egzistuoja visi laikai ir dabartys, ir, kaip kvantinės fizikos nustatyta, tie laikai dar gali išsilenkti, kartotis, suktis ratu ir išsiskaidyti. Tokia viso ko jungimo strategija natūraliai sulieja ir kultūrines tradicijas, ir naujausius įspūdžius. Štai didžiausio paveikslo kairėje – du dideli achromatiški kūriniai, vienas jų dėl kompozicijos ir kupolo iliuzijos primena baroko bažnyčių lubų tapybą. Baroko įspūdį greitai išsklaido latekso „kvapas“. Nujaučiame, kad esame lyg ir kosmose, vadinasi, ateityje, kuri kažkaip čia pas mus atslinko, kai realybė susiklostė sujauktai. Pritraukę žvilgsnį matysime vėl tuos į bendrą jovalą sužertus kūnus, bet atitolus ši dėlionė ima spindėti naujos kartos metalais, silikonu, kosminių vabzdžių šeriais. Tie gyviai judrūs ir nenuspėjami, galbūt vibruoja įjungti arba veikia sava, mums nežinoma tvarka. Menininkė pasakoja, kad „dalis paveikslų tapyti pandeminiu laikotarpiu – jie absorbavo klaustrofobišką asmeninę izoliaciją, kolektyvinį nerimą, visuotinę simbiozę, tylų triukšmą, įkvėpimą“. Nors galime jausti tai, ką vardina menininkė, chaotiškumą ji grupuoja į savotiškas struktūras, tad veikia šiek tiek raminančiai. Yra pasikartojimo ritmas. Keliuose darbuose keliauja peliuko Mikio galva, gosliai pražiotos lūpos, krūtys, vaiko galvutė ir daugybė kūnų.

Tapytoja Furmana vienų yra vertinama, kitų peikiama už tą patį – atvirą ir nenormuotą nuogo kūno vaizdavimą, seksualumo įtraukimą, fiziologiškumą. Daliai žmonių tai atrodo kaip išsilaisvinimo, drąsos požymiai, kitiems – kaip visiškai nereikalinga spekuliacija skandalingumu, drovesnių žmonių provokavimas. Na, yra ir dėl įvairių priežasčių nuogybėms abejingesnių žiūrovų, prie kurių gal ir save priskirčiau, vien jau todėl, kad dailės istorijoje kūniškumas reikštas plačiai ir įvairiai, ne kartą ir daug radikalesnėmis formomis bei reikšmėmis. Istorijos kontekste Furmana šiuo požiūriu yra nuosaiki ir normatyvi. Tačiau mūsų visuomenėje jos atvirumas, laisvumas gali trikdyti, bet tai, manyčiau, yra ne tapytojos problema. Tačiau kad ir šios parodos atveju traukia pasvarstyti – ar keičiantis tapytojos temoms, pasakojimams, t.y. kiek nutolstant nuo moters seksualumo, buvimo moterimi, buvimo kūnu temų, nuogas kūnas yra toks pat ir tiek pat reikalingas? Ar jo gausa nedengia kitų temų, be to, dar paskui save vilkdama vujeristiškų smalsučių grupes, kurie iš meno daugiau nieko ir nesiekia, kaip tik seksualinio jaudulio ir legaliai apžiūrimų deviacijų? Ar tai mes, žiūrovai, turime integruoti kūniškos, gaivališkos ir fiziologinės realybės segmentą kaip natūralų ir neišvengiamą ir jo nebekvestionuoti? Kiek tokios formulės naudojimas turi gylio ir kur jos dugnas?

Atsakymo dar neturiu, tačiau manau, kad labai ramiai kalbėjimas apie kūną, kurį mes visi turime, prisideda prie tolerancijos ugdymo, kūno demistifikavimo ir paprastumo, net jei tai skamba keistai Furmanos vaizdinijos fone. Menininkė parodos turinį apibūdina kaip atskirą tikrovę, kuriai ji leidžia atvykti į drobes: „Siužetų šukės. Minčių sviediniai. Daiktai, detalės, šešėliai ir jų kuriamos nematomo jausmo istorijos yra pagrindiniai mano pasaulio veikėjai, vaikystės draugai – tylūs stebėtojai. (...) Moteris, lydinti mane nuo seno, įgavo visatos formas. (...) Orabora – įšliaužusi į mano meną ir mintis, apsistojo likusiam laikui ant kojos. Šiuos vaizdus, prieš gimstant drobėje, pamačiau sapne.“ Laiko (ir tikrovės) kilpa pasireiškia ir per seną alchemikų simbolį – Uroborą, savo uodegą ryjančią ir pasaulį juosiančią mitinę gyvatę. Ją matėme jau ankstesniuose Furmanos darbuose. Misticizmo ir kvantinės fizikos, detalių ir tolimų peizažų mišinys mums vaizduoja ne pragarą, o sutekančio laiko ir dabarčių asmeninę tikrovę, kuri žiūrovui teikia įvairaus turinio ir formos reljefo žiūrinėjimo patirtį, o gal nors kiek padeda suvokti tą sudėtingą pasaulį, bent jau kviečia apžiūrėti vieną iš galimų jo versijų.

 

Paroda veikia iki birželio 30 d.

Monika Furmana, „Karalius mirė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, „Karalius mirė“. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, kūrinio „Karalius mirė“ fragmentas. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, kūrinio „Karalius mirė“ fragmentas. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, kūrinio „Karalius mirė“ fragmentas. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, kūrinio „Karalius mirė“ fragmentas. 2021 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, kūrinio „Paslaptinga krabo spinduliuotė“ fragmentas. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, kūrinio „Paslaptinga krabo spinduliuotė“ fragmentas. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Monika Furmana, ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.