Hong Sang-soo filmas „Moteris, kuri pabėgo“ („Domangchin yeoja“, Pietų Korėja, 2020) pernai pelnė Berlinalės apdovanojimą už geriausią režisūrą, jis minėtas ne viename geriausių 2020 m. filmų sąraše, o dabar jį galima rasti ir internete. Pateikiame filmo recenziją ir trumpai pristatome režisierių.
Klausimai ir mįslės
Filmo „Moteris, kuri pabėgo“ grožis ir prasmė atsiveria palaipsniui, net jei esi matęs ne vieną režisieriaus filmą ir gerai žinai, iš ko susideda jo stilius. Šiame filme taip pat vyrauja ilgi statiški kadrai, veikėjai rodomi dažniausiai bendru planu, montažas elementarus, o girdėdami ilgus pokalbius apie vyrus, gyvūnus, maistą ir kitokius kasdienybės aspektus dvasingais save vadinantys žmonės pasakytų, kad jie apie nieką. Palyginti su kitais pas mus žinomais ir mėgstamais režisieriaus tėvynainiais, Hong Sang-soo atrodo švelnus minimalistas. Vakaruose įprasta jį lyginti su Ericu Rohmeru, bet mane „Moteris, kuri pabėgo“ privertė prisiminti ne Naujosios bangos klasiką, o Yasujiro Ozu ir tobulą jo filmų skaidrumą. Seniai nejutau tokio malonumo, kaip žiūrėdama „Moterį, kuri pabėgo“.
Siužetas minimalus. Filmo herojė Gumhi, kurią suvaidino režisieriaus mūza Kim Min-hee, pasinaudojusi tuo, kad vyras išvyko į komandiruotę, lanko senas drauges. Pas pirmąją, gyvenančią miesto pakraštyje, ji atsiveža mėsos ir alkoholio. Draugė butą nusipirko po skyrybų su vyru režisieriumi, kuriam vis dar nelinki nieko gero. Ji gyvena kartu su drauge, kieme augina daržoves. Visos trys valgo mėsą, išgeria, kalbasi apie vegetarišką maistą ir gražias karvių akis, ir tada pirmąkart išgirstame atvykėlės pasakojimą apie tai, kad ji penkerius metus praleido kartu su vyru, manančiu, kad mylimieji kasdien turi būti kartu. Gumhi nežino, ar myli vyrą, bet jai užtenka, kad jaučiasi mylima. Moterų bendravimą nutraukia kaimynas. Jis prašo nešerti benamio katino, nes jo žmona bijo būti kieme, kuriame yra kačių. Visą ilgą pokalbį, per kurį kaimynas įtikinėja, kad žmonės svarbesni už kates, matome tik vyro nugarą. Atsakymas, kad gyvūnai tokie pat svarbūs kaip žmonės, jo akivaizdžiai netenkina.
Antrąkart Gumhi apie penkerius kartu su vyru praleistus metus pasakos kitai draugei – choreografei ir pilateso trenerei. Ši gyvena viena ir niekina vyrus korėjiečius. Gumhi ir jai atveža dovanų – garsaus dizainerio paltą. Moterys vėl gers, valgys ir kalbėsis apie viską. Taip pat ir apie butą, kurio įsigijimo aplinkybės ir šįkart labai domina Gumhi. Ir vėl bendravimą nutrauks durų skambutis – dabar tai nebe kaimynas, o jaunas poetas, su kuriuo atsitiktinai naktį praleido Gumhi draugė. Jis įsižeidęs ir jausdamas nuoskaudą klausinės, kodėl choreografė nuolat jį atstumia.
Trečią kartą tą patį pasakojimą apie penkerius kartu praleistus metus, tik papildytą žodžiais, kad ji gyvena gražų gyvenimą, išgirsime kino teatre: čia dirba Gumhi draugė Vudžin. Iš pradžių ji atsiprašinėja Gumhi. Pamažu išaiškėja, kad Vudžin išskyrė Gumhi su ankstesniu mylimuoju. Dabar jis Vudžin vyras, garsus rašytojas, ir akivaizdu, kad jo populiarumas žmonai nepatinka. Tad pokalbis jau ne apie vyrus, o, banaliai tariant, apie menininko atsakomybę. Kino teatre netrukus įvyks susitikimas su rašytoju, bet Gumhi tai visai nedomina.
Ji žiūri filmą pustuštėje salėje, tačiau susitikimo su rašytoju neišvengs – atsitiktinai sutiks jį rūkymo vietoje. Galima nujausti, kokio Gumhi atsakymo tikisi rašytojas, paklausęs, ko ji čia atvažiavo, bet išgirs tik piktų priekaištų. Gumhi jį matė kalbant per televiziją ir perspėja, kad netrukus jis visai apsimeluos.
Tai tik išorinis „Moters, kuri pabėgo“ sluoksnis, prisotintas subtilios ir grakščios ironijos. Esmė glūdi detalėse, gestuose, žvilgsniuose, iš kurių ir susideda ne tik filmo veikėjų gyvenimas. Tie trys susitikimai – lyg trys pasakojimai apie moterų intymumą, apie tai, kas slypi už meilės ilgesio ar jos praradimo. Apie vienatvę, kuri taip pat labai intymus išgyvenimas. Gumhi, regis, vėl ją atranda, o gal matuojasi savo draugių likimą, žiūrėdama pro jų namų langus ar į kino ekraną. Hong Sang-soo palieka daug mįslių. Ar tikrai Gumhi vyras komadiruotėje? Gal ji pabėgo? Gal jos gražus gyvenimas ir nuobodulį kelianti gėlių parduotuvė – tik fantazija?
Hong Sang-soo nemėgsta sufleruoti, kaip suprasti vieną ar kitą epizodą. Gal tik kalnas, kuriuo pro savo namų langus grožisi Gumhi draugės, – vienintelė nuoroda į tai, kad kiekvienas vaizdas ar žvilgsnis yra kitoks, net jei žiūri į tą patį kalną. Žvilgsnio motyvą režisierius pabrėžia ir epizoduose, kai Gumhi naktį apsaugos monitoriuje stebi, kaip jos draugė ramina kaimynę, kurios motina iš tikrųjų pabėgo, ar kai durų užrakto ekrane mato choreografės pokalbį su poetu. Juk dažnai ne tik svetimą, bet ir savo gyvenimą stebime kaip filmą, mirgantį prieš akis, ir, regis, stinga jėgų ar noro įsižiūrėti, suvokti jį kaip realybę, kurioje iš tikrųjų gyveni. Vis dėlto melancholiškas Gumhi veidas nušvinta, kai ji žiūri filmą, o ekrane matyti tuščias jūros krantas, kurį skalauja bangos. Gal todėl Gumhi ir vėl sugrįš į kino salę?
Živilė Pipinytė
Kasdienybės stebėtojas
Hong Sang-soo pernai rudenį atšventė šešiasdešimtmetį. Jis – tarptautinių kino festivalių numylėtinis, pelnęs Kanų, Berlyno, Lokarno, Roterdamo, San Sebastiano, kitų festivalių prizus. Kelis jo filmus rodė ir „Kino pavasaris“.
Hong Sang-soo tėvas buvo kino prodiuseris, bendrovės „Cinetel Soul“ savininkas, motina – svarbaus literatūrinio žurnalo redaktorė, tačiau po tėvų skyrybų vaikus augino seneliai. Būsimasis režisierius studijavo teatrą ir kiną Pietų Korėjoje ir JAV. 1996-aisiais jis sukūrė pirmą pilno metražo filmą „Diena, kai kiaulė įkrito į šulinį“ ir nuo tada nuosekliai tobulina savo stilių, filmuose analizuodamas moralines dilemas ir visus žavėdamas diskretišku humoro jausmu. Režisierius yra sakęs, kad didelės įtakos jam turėjo Robert’o Bressono „Kaimo kunigo dienoraštis“ ir prancūzų Naujoji banga, Paulio Cézanne’o tapyba ir André Gide’o knygos.
Hong Sang-soo kūryba autobiografiška ir autotematiška, jis dirba su tais pačiais aktoriais, kartais filmai tęsia ankstesnių siužetus, o dialogų fone girdėti kino kameros garsas. 2004-aisiais režisierius įkūrė savo kino studiją, dėsto scenarijų rašymą. Amerikiečių kino teoretikas Dawidas Bordwellas yra išskyręs šiuos Hong Sang-soo kūrybos bruožus: koncentravimasis į personažų santykius ir jų kasdienius veiksmus griežtai apibrėžtoje erdvėje (dažniausiai susitinkant su kitais ir geriant); žinių apie herojų praeitį, siekius ir net dabartį stygius; sąmoningai vengiama arba žodžiais apsakomi patys įdomiausi veiksmo momentai; gilesnės psichologijos atsisakymas elgesio stebėjimo, statiškos kameros fiksuojamo ilgais kadrais, naudai; konfliktą išsprendžiančio finalo neigimas; pasakojimo epizodiškumas.
Hong Sang-soo kuria filmus greitai, kartais – kelis per metus. Filmus dažnai pradeda be užbaigto scenarijaus, turėdamas tik apmatus. Prasidėjus filmavimui rytais rašo dialogus, o aktoriai turi maždaug pusvalandį repeticijai, aikštelėje daug improvizuojama. Jo filmų herojai – dažniausiai meninė bohema: režisieriai, dailininkai, poetai, o jų gyvenimas atrodo visiškas nieko neveikimas – užstalės, pasisėdėjimai kavinėse, pasivaikščiojimai, flirtas. Bet galima prisiminti ir Antono Čechovo „Žuvėdrą“: „Žmonės scenoje pietauja, geria arbatą, o tuo metu dūžta jų likimai.“ Hong Sang-soo filmai labiau vertinami užsienyje. Pripažinimą liudija ir 2018 m. pasirodęs filmas „Kler kamera“ („La Camera de Claire“), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Isabelle Huppert. Primename keturis režisieriaus filmus, nuo kurių verta pradėti pažintį su jo kūryba.
„Diena, kai kiaulė įkrito į šulinį“ („Daijiga umule pajinnal“, 1996)
Tai pasakojimas apie meilės penkiakampį. Savimi nepatenkintas poetas užmezga intrigą su ištekėjusia moterimi. Šios vyrui, verslininkui, nevengiančiam prostitučių, žmona yra kaip nuosavybė. Poetą myli kino teatro bilietų pardavėja, kuri garsina pornografinius animė filmus. Ji taip pat turi aistringą gerbėją. Hong Sang-soo seka siužeto linijas, akcentuodamas ne jausmus, o detales, rodydamas ilgas pauzes, sapnus, beveik nesiskiriančius nuo tikrovės. Filmo veikėjai jaučiasi vieniši, jie nepatenkinti savo gyvenimu.
„Ha-ha-ha“ (2010)
Du draugai – režisierius ir kino kritikas – susitinka prieš pirmajam išvykstant į Kanadą. Gerdami jie nusprendžia prisiminti tik malonius dalykus, ir paaiškėja, kad jie susiję, mat abu neseniai apsilankė tame pačiame pajūrio mieste. Tačiau draugai nesuvokia, kad buvo tose pačiose vietose ir sutiko tuos pačius žmones. Regis, neįvyko nieko ypatingo: abu lankė tas pačias istorines vietas, gėrė, mezgė romanus, pykosi, taikėsi. Bet kiekvienas personažas savaip ekscentriškas: gidė ateina pas režisierių su žolės kuokštu, kad sukeltų jam skandalą, režisierius atlieka išpažintį prie viduramžių generolo kojų, o mergina neša ant kupros buvusį vaikiną – tai jų išsiskyrimas. Hong Sang-soo rodo žmones, kurie juokingi, bet kartu žadina gailestį.
„Mūsų Sunhi“ („Woo-ir Seon-hee“, 2013)
Jaunutė Sunhi nori tęsti kino studijas JAV. Jai reikia rekomendacinio laiško, kurį pažadėjo mokytojas – profesorius Čhve. Laiškas „sąžiningas“ – profesorius rašo, kad mokinė talentinga, bet nelabai moka įgyvendinti savo galimybes ir dirbti kolektyve. Sunhi pasipiktina ir jie susitaria, kad profesorius parašys naują rekomendaciją. Pakeliui į universitetą mergina sutinka seniai nematytą buvusį vaikiną ir garsų kino režisierių. Visiems trims vyrams mergina patinka. Galiausiai jie susitinka, kad pasidalytų įspūdžiais apie susitikimus su Sunhi ir pabandytų suprasti, kokia ji yra iš tikrųjų. Alkoholis liejasi gausiai, personažai „dekonstruoja“ Sunhi, bet ji lieka kartu ir „mūsų“, ir niekieno.
„Tada blogai, dabar gerai“ („Ji geum eun mat go geu ddae neun teul li da“, 2015)
Kino režisierius iš sostinės atvyksta į provincijos kino festivalį parodyti savo filmo ir susitikti su žiūrovais. Bet jis suklydo ir atvyko diena anksčiau, taigi turi laisvą dieną, vaikštinėja po apylinkes, sutinka jauną dailininkę. Mergina jam iškart krinta į akį. Jie kartu praleidžia popietę, pradeda patikti vienas kitam, bet galiausiai režisierius prisipažįsta, kad yra vedęs. Kaip gali baigtis toks susitikimas? Hong Sang-soo rodo du potencialius šio susitikimo variantus, ir visai nesvarbu, kas įvyko iš tikrųjų, juk kiekviena realybė apgaulinga, o kiekviena fantazija – reali. Abi istorijos beveik vienodos, skiriasi tik kai kurie dialogai, gestai ir žvilgsniai.Tačiau to visai pakanka, kad išvados būtų diametraliai priešingos.
Parengė K. R.
