Teatras

Naujasis „Teatro žurnalo“ numeris klausia, ar gyvename „postrežisūrinio“ teatro laikais? Kaip teigia redaktoriai: „Profesionalusis Lietuvos teatras nuo pat savo atsiradimo tapatinosi su režisūrinio teatro tradicija. Didžiausio klestėjimo periodai ir įdomiausių meninių idėjų proveržiai buvo susiję su konkrečių režisierių kūryba, kuri padarė įtaką ir lietuvių teatro istorijos periodizacijai. Paskutinį ryškiausią piką, savotišką „aukso amžių“, režisūrinis teatras Lietuvoje išgyveno tūkstantmečių sandūroje, kai režisieriai Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Rimas Tuminas sukūrė garsiąsias klasikos (ir ne tik) interpretacijas. Šiuo metu Lietuvos teatro peizažas yra pasikeitęs: greta kelių režisierių „mohikanų“ įsitvirtino jaunieji, tačiau panašu, kad jie, be vienos kitos išimties, nėra linkę tęsti „grynojo“ režisūrinio teatro tradicijos. Poslinkiai bendrame kultūros lauke – posūkis nuo individualizmo prie bendradarbiavimo, nuo griežtų koncepcijų prie invariantiškumo, srauto, tėkmės ir pan. – keičia ir režisieriaus vaidmenį šiuolaikiniame scenos mene. Šios problemos „Teatro žurnale“ kaip visada gvildenamos iš skirtingų perspektyvų.“

Karantino metu žurnalą taip pat galima įsigyti ir ISSUU platformoje (už pusę kainos). https://issuu.com/teatrournalas/docs/t__17-18