Teatras
Iš Mėsinių gatvės žengiu akmenuotu Ašmenos grindiniu. Akimis kliudau Šiaulių gatvės kampą, lentelė su pavadinimu vos laikosi ant namo sienos. Ritmingas garsas ausinėse pagauna mano žingsnius. Pasiekiu statybiniu tinklu paslėptą Žemaitijos gatvę. Lėtai slinkdama gatvelėmis į visą aplinką žvelgiu lyg į dekoraciją. Ausinės, izoliuojančios pašalinį šiandienos miesto garsą ir stipriai klausą veikiančios erdviniais garsais, išmeta iš įprastinio pasaulio ritmo: imi girdėti tai, ko nematai, o matyti ir visai negirdėti to, kas įprastai pažįstama. Pravažiuojantys automobiliai ir praeiviai čia gąsdina savo begarsiu nerealumo įspūdžiu, o garsai ausinėse verčia ieškoti bent menko įrodymo, kad nesi įstrigęs kažkieno kito galvoje ar niekaip negali pabusti iš svetimo sapno. Netrukus pasuku į kiemą. Miesto sapnas kiek prityla. Sustoju. Klausausi. Skirtingi balsai pasakoja savo prisiminimus apie buvusį Vilniaus getą. Aš čia ne viena, mes septyni. Ir dar keturi ne mes. Maža grupelė žmonių mėgina išgirsti ir pamatyti neišgyvenamą istoriją išgyvenusių Fridos Sohat, Barucho Shubo, Sore Voloshino ir Joshua Zako prisiminimus garso patirties spektaklyje „Glaistas“.
Spektaklio formatas pats savaime apeliuoja į patirtį, todėl didžiausias įspūdis čia kuriamas atmosfera. Pritildę šiandieninį Vilniaus senamiesčio triukšmą, tačiau jo naują gyvybę priėmę lyg nenuginčijamą ir todėl neignoruojamą sąlygą, „Glaisto“ kūrėjai (režisierius Mantas Jančiauskas, dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys) nesistengia tiksliai atkurti Vilniaus geto. Tai veikiau garsu laike ir erdvėje kuriamas geto prisiminimas, tačiau kiek jame atminties, o kiek vaizduotės, nė vienas jų nesiima vertinti. Todėl spektaklio herojų pasakojimai perpasakoja vienas kitą, pinasi tarpusavyje ir galiausiai nutrūksta, nes pati „Glaisto“ kelionė nereikalauja vientisumo. Spektaklio siužetas lyg trūkinėjantis ryšys tarp pašnekovų prisiminimų ir istorijos, tarp kalbų ir besikeičiančių erdvių leidžia ne išgirsti ar sužinoti, o veikiau pajusti ar prisiminti kažkieno jau sapnuotą ir todėl išgyventą sapną. Gatvelėmis, kiemais, laiptinėmis, koridoriais ar griuvėsiais vaikštinėji lyg vaiduoklis, atskirtas nuo bendro pasaulio pulso. Juk negirdi net savo paties žingsnių. Kvėpavimo. Lyg vaiduoklis praeities mieste. Šis įspūdis dar stipresnis girdint lydinčius balsus, kurie mena šių vietų istoriją ir čia vis dar šeimininkauja.
„Glaisto“ erdvės ir pasakojimai susiję skirtingai, tad turinys nuolat perkuria savo kalbėjimo formą – keičiasi kalbos ir pašnekovai, temos ir tonas. Tačiau net ir siekdami nevaržyti žiūrovo dramaturgija, kūrėjai to neišvengia režisūroje. Balsai ir garsai spektaklyje sąmoningai trūkinėja, nekurdami vientiso ir bent kiek nuspėjamo dramaturginio pasakojimo, o erdvinis buvusio geto žemėlapis lieka grupės vedlių rankose ir perskiria grupę į klaidžiojančius ir kelią žinančius, arba kitaip tariant, spektaklį patirsiančius ir jau patyrusius keleivius.
Tad, nors „Glaistas“ yra tiek kolektyvinė, tiek individuali patirtis, didžiąją spektaklio dalį norisi fiziškai būti vienam ir kartu su balsiais liudininkais stebėti likusį jau tik pro šalį skubantį pasaulį. Žinoma, kartu esantys žmonės neleidžia pasiklysti, padeda laikytis spektaklio ritmo, tačiau sykiu diktuoja ir tam tikras taisykles, pavyzdžiui, nusprendžia ne tik judėjimo (jau minėta, kad maršrutą žino tik vedliai), bet ir objektų stebėjimo kryptį ar su jais išlaikytiną atstumą. Todėl dažniau čia norėjosi galbūt ir sunkiai įgyvendinamos kelionės-patirties vienam, kurioje niekas mandagiai nevestų per jau ištirtas ir pažįstamas vietas ir nesiūlytų žvilgsnio nukreipti į konkrečius ir dramaturgiškai „svarbius“ objektus. O veikiau leistų pačiam paklaidžioti kruopščiai šiuolaikinės senamiesčio architektūros „paslėptame“ buvusiame Vilniaus gete. Gal būtent šis nesupratimas, kokia plati vis dėlto gali tapti asmeninė žiūrovo erdvė, ir kėlė įtampą prieš visiškai pasiduodant „Glaisto“ patirčiai.
Bet kuriuo atveju pati spektaklio patirtis gausi: ne vien garsinis pasakojimas, bet ir vizuali ar net fizinė kelionė erdvėmis siūlo begalę naujų įspūdžių. Todėl norisi „neiškristi“ nei iš tekstinio, nei iš vizualinio „Glaisto“ audinio, ir kol apčiuopi šios patirtinės kelionės erdvumą, nuolat renkiesi – įsiklausyti arba stebėti. Bent pirmam „Glaisto“ kartui, kai viskas yra vienodai nauja, pasirinkti būtina. Vis dėlto spektakliui vykstant norėjosi spėti ir išgirsti, ir pamatyti, ir suprasti, tad, skirtingoms detalėms vis praslystant pro ausis ar akis, sunkiausia atrasti savo kelionės tempą. Spektaklio sprendimas neišryškinti fabulos ir nedramatizuoti temos suteikia minėto lengvumo įspūdį. Tačiau ir kulminaciją, ir atomazgą palikdami žiūrovams, „Glaisto“ sumanytojai išties rizikuoja kurti ne patirtį, o tik pasivaikščiojimą. Rodos, pačių kūrėjų šiam spektakliui pasirinkta tik pakalbinti, o ne prakalbinti pašnekovus. Nesiimu spręsti, o tik klausiu: galbūt vis dėlto norėta ne kurti dramaturgiją, o apsiriboti vien dokumentiniais pasakojimais, neieškant juose prasminių jungčių ir emocinio gylio?
Būtent todėl pasakyti, apie ką ši garso patirtis, įmanoma tik labai asmeniškai ir individualiai. Ir tik kelionės pabaigoje grįžusi į vieną iš jos pradžios vietų, tačiau šios dar ilgai neatpažinusi, pamaniau: ar taip dabar jaustųsi šis į ausines man kalbantis žmogus, vėl atsidūręs gete? Ten, kur buvusio Vilniaus geto nė ženklo. Kruopščiai užglaistyta. Turbūt man ši patirtis ir buvo apie tai.
