7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie permainų laiką

70-osios Berlinalės dienoraštis

Gediminas Kukta
Nr. 8 (1329), 2020-02-28
Kinas
„Pirmoji karvė“
„Pirmoji karvė“

Šiemet Berlinalei – 70. Nauji vadovai, naujos programos, sumažėjęs filmų skaičius, dėl paaiškėjusios nacistinės pirmojo festivalio vadovo Alfredo Bauerio praeities panaikintas jo vardu pavadintas apdovanojimas, teiktas už kine atveriamas naujas perspektyvas: štai ir atvėrė. Dėl inertiškumo ir senamadiškumo pelnytai kritikuotas festivalis pasitinka naujovėmis. Ar lūkesčiai bus pateisinti, parodys ateinančios dienos. 

 

***

 

Nespręsk apie festivalį iš jo atidarymo filmo. Jei ši taisyklė nepasitvirtins, Berlinalė tebus prėska matytų siužetų rokiruotė. Kanadiečio Philippe’o Falardeau „Mano Selindžerio metai“ („My Salinger Year“) pagal to paties pavadinimo autobiografinį Joannos Rakoff romaną – kažkas tarp Woody Alleno juostų, nuoširdžiosios Noah Baumbacho „Frances Ha“ ir pramoginio „Ir velnias dėvi Prada“.

 

Margaret Qualley (hipė iš Quentino Tarantino „Vieną kartą Holivude“ ir mergina iš garsiosios Spike’o Jonze’o „Kenzo“ kvepalų reklamos) vaidinama Džoana atvyksta į Niujorką siekti svajonės tapti poete. Tačiau, kaip dažniausiai būna, svajonėms tenka palaukti: mergina įsidarbina rašytojui J.D. Salingeriui atstovaujančioje literatūros agentūroje, kuriai vadovauja valdingoji Margaret (Sigourney Weaver): su žila sruoga plaukuose ir cigarete rankoje. Naujokės darbas – skaityti rašytojo gerbėjų, dažniausiai „Rugiuose prie bedugnės“ prisiskaičiusio jaunimo, susižavėjimo laiškus ir juos sunaikinti.

 

Gyvenimas didmiestyje, darbas, bundančios ambicijos, meilė ir pirmoji sėkmė. Čia, aišku, galima kalbėti apie filmo sąsają su kokiais nors prancūzų romanais apie jaunuolių bandymą prasimušti į Paryžiaus aukštuomenę arba prisiminti visus ankstesnius niujorkietiškus pasakojimus apie kopimą karjeros laiptais, bet net ir tada kyla įspūdis, kad režisierius tiesiog pamiršo įberti druskos.

 

Tiesa, prieskonio šiek tiek turi ne istorija, bet smulkios detalės. Filme rodomi 1995-ieji. Laikas, kai biuruose tarškėjo spausdinimo mašinėlės, skambėjo laidiniai telefonai, čežėjo popieriniai laiškai, o kavinių lankytojai sėdėdavo palinkę ne prie mobiliųjų telefonų, bet užrašų knygelių, „New Yorker“ ar dienoraščio. Viskas vyko lėčiau ir paprasčiau. Režisierius neabejotinai jaučia nostalgiją šiam laikotarpiui ir fiksuoja jo pabaigos pradžią. Štai į Margaret biurą atgabenamas kompiuteris. Finale jis dar stovės neįjungtas, bet tik laiko klausimas, kada balta kvadratinė dėžė ūš visu pajėgumu.

 

***

 

Šiemet festivalis pristato naują programą „Susidūrimai“ („Encounters“). Kaip ir antras pagal svarbumą Kanų „Ypatingasis žvilgsnis“ ar Venecijos „Horizontai“, programa konkursinė. Kaip teigiama, tai bus platforma estetiškai ir struktūriškai drąsiems nepriklausomų kūrėjų filmams, naujoms kino perspektyvoms ir kinematografinėms vizijoms.

 

Galvoju, kas galėtų būti tos „naujos perspektyvos“ šiandien? Koks nors 3D kinas primena vaiko pamirštą žaislą: nebejaudina. Jau seniai išmokome sakyti „hibridinis kinas“. Jau matėme dokumentinių filmų, kurių režisieriai įduodavo kameras herojams į rankas, arba tokių, kuriuose karaliauja stingdanti statika. Jau sukurta dokumentinės animacijos. Jau nebestebina šiuolaikiniam konceptualiajam menui artimos vizualinės praktikos, įvairūs ekrano formatai, deformacijos, filtrai. Jau matėme kameras netikėčiausiose vietose ir sudėtingais rakursais: pernai nukeliauta į išangę („Forumo“ programos filmas „Mėlynoji Novalio rožė“), o šiemet toje pačioje programoje kamera murkdysis jūroje, nes prisegta prie pabėgėlio gelbėjimosi liemenės („Purpurinė jūra“).

 

Po žodinių pareiškimų apie naujas kino formas, visus horizontus ir žanrų susidūrimus, o vėliau ir praktines to išraiškas, kartais norisi tik sušukti: prašau, parodykite man tiesiog gerą, kad ir tradicine maniera papasakotą istoriją!

 

***

 

„Susidūrimų“ programą atidarė vieno iš rumunų naujosios kino bangos pradininkų Cristi Puiu filmas „Dvaras“ („Malmkrog“). Jame labai daug kalbama, galima sakyti, visą laiką. Matyt, kitaip ir būti negali, kai ekranizuojamas filosofinis veikalas – Vladimiro Solovjovo „Trys pokalbiai“. Pagal šią knygą Puiu jau sukūrė dokumentinius „Tris interpretacijos pratimus“ (2013), o naująjį kūrinį galima vadinti vaidybine jo versija.

 

XIX a. pabaiga, dvaras Transilvanijoje. Jame penki veikėjai diskutuoja apie karą ir taiką, gėrį ir blogį, Dievą ir Antikristą. Ir tą daro tris valandas dvidešimt minučių. Festivaliniame kataloge teigiama, kad ši drama – visa apimanti kelionė per istoriją ir filosofinės minties tour de force, per kurį, prisipažinsiu, klupau ne vieną kartą. Puiu nenuolaidžiauja žiūrovui. Jis reikalauja kantrybės, įsiklausymo ir yra įsitikinęs, kad auditorija įstengs sekti veikėjų minčių vingius. Labiausiai filmas prikaustė dėmesį tuomet, kai galėjai lengvai tiesti paraleles tarp pokalbių ir šiandienos: pavyzdžiui, generolo pasažas apie save kaip europietišką rusą.

 

„Dvarui“ galima priekaištauti dėl viršų imančio teksto, dėl teatrui, o ne kinui artimesnio vyksmo, tačiau užtekdavo pamatyti, kaip režisierius išnaudoja kadro gylį, sukomponuoja sceną ar išnaudoja užkadrinį garsą, kad viską atleistum ir konstatuotum: meistro kūrinys. Vienas tų, kuriuos žiūrėti sunku, bet galiausiai džiaugiesi pamatęs.

 

***

 

Konkurse pristatomą Lietuvoje, regis, nerodyto italų režisieriaus Giorgio Diritti biografinį filmą „Pasislėpęs“ („Volevo nascondermi“) būtų galima įrašyti į ankstesnių pasakojimų apie dailininkus primityvistus gretą, turiu omenyje Martino Provosto „Serafiną“, Krzysztofo Krauze’s „Mano Nikiforą“ ir, žinoma, Georgijaus Šengelajos „Pirosmani“.

 

Drama apie italų naiviojo meno atstovą Antonio Ligabue (1899–1965) įsimena dėl Elio Germano vaidybos. Jis kol kas yra pirmas rimtas pretendentas gauti geriausio aktoriaus apdovanojimą, jei tik vertinimo komisija bus iš tų, kurioms patinka neatpažįstamos aktorių transformacijos. Visa kita – biografiniams kino pasakojimams apie kenčiančius, sergančius, skurstančius, dėl kitoniškumo atstumtus, galiausiai šlovės sulaukiančius, bet greitai ją švaistančius genijus būdingi siužetiniai ėjimai, kurių dalis atrodo naivoki kaip tie dailininko nutapyti žvėrys.

 

Vis dėlto nepaisant pasitaikančių anachronizmų, režisierius ir operatorius Matteo Cocco apgalvotomis mizanscenomis – klaustrofobiškais kambariais, pastatų suspaustais kiemais, beprotnamio skliautais – tiksliai perteikia sąmonės ankštumą, iš kurio Antonio trokšta išsiveržti. Filmui įpusėjus, kai herojus pagaliau imsis tapyti, erdvė praplatės, saulės padaugės, o virš tapytojo galvos atsivers dangaus platybė.

 

***

 

Kitas pretendentas į „Auksinį lokį“ – prancūzo Philippe’o Garrelio „Ašarų druska“ („Le sel des larmes“) – nė neabejoju, bus apkaltintas senamadiškumu (niekas taip nebekalba, niekas taip nebešoka), bet labiausiai bus prikišama dėl to, kaip filme vaizduojamos moterys.

 

„Ašarų druskoje“ jos pajungtos tiek pagrindinio herojaus, tiek režisieriaus objektyvizuojančiam žvilgsniui, kurį galima motyvuoti nebent mintimi, kad autorius taip daro tyčia, nes tęsia prancūzų Naująją bangą, kurios filmuose Paryžiaus gatve žingsniuojanti mergina ir ją slapta sekantis jaunas protagonistas – beveik chrestomatinė scena.

 

Atrodytų, moterys Garrelio filme egzistuoja tik tam, kad būtų užkalbintos, suviliotos, kad jomis būtų grožimasi, kad galiausiai būtų apgautos ir paliktos. Moters kaip žavėjimosi objekto (kamera slenka nuogu kūnu, langas įrėmina besimaudančią nuogą merginą) ir moters kaip aukos motyvas filme toks ryškus, kad pateisinti jį vien linktelėjimais į senojo kino pusę galiausiai nebegali ir į filmą imi žiūrėti, atleiskite už palyginimą, kaip į senio kūrinį. Ne amžiaus, o požiūrio prasme.

 

Bet galbūt per jautriai reaguoju – toks filmas turi teisę egzistuoti. Juk nebūtinai kiekviena šiuolaikinė istorija privalo laužyti lyčių stereotipus, demonstruoti moterų emancipaciją ar įvaldyti kitokias žiūros į moteris technikas.

 

Visa tai pamiršus ir daug ką atleidus, „Ašarų druska“ atrodo kaip nuoširdi istorija apie meilės paieškas ir jas lydinčias kančias, kurią Garrelis, atrodytų, sukūrė ne protu ar širdimi, o rankomis. Ne tik dėl to, kad pagrindinis veikėjas yra stalius. Tokių filmų tiesiog niekas nebekuria ir tik už tai režisierių galima vertinti, bet nebūtinai mėgti.

 

***

 

Amerikietė Kelly Reichardt konkurse pristatomą dramą „Pirmoji karvė“ („First Cow“) pradeda Williamo Blake’o citata apie draugystę, o baigia dedikacija prieš ketverius metus mirusiam eksperimentinio kino režisieriui, vadinamojo kraštovaizdžio kino atstovui Peteriui Huttonui. Su šiuo kūrėju autorę sieja, metaforiškai kalbant, ta pati kino kraujo grupė. Be to, abu mokėsi iš kito peizažų kine meistro Jameso Benningo.

 

Dialogą su filmą simboliškai įrėminančiais menininkais ir juos supančiais kontekstais režisierė mezga jau nuo pat pradžios. Štai įžangos krovininis laivas į kadrą įplaukia, atrodytų, tiesiai iš Huttono filmo „Jūroje“ („At Sea“, 2007), o vėlesnėje scenoje srovės nešama valtis, kurioje sėdi Viliu šaukiamas vyras su šuneliu, jau, žinoma, Jimo Jarmuscho mįslingojo „Negyvėlio“ („Dead Man“, 1995), pasakojusio apie Williamo Blake’o kelionę per laukinę Ameriką, atgarsis.

 

Tiesa, Huttonas atsisakė tradicinio naratyvo, o Reichardt, priešingai, be peizažų, įdomios ir istorijos. Po neovesterno „Myko kelias“ („Meek’s Cutoff“, 2010) ji antrą kartą žengia į istorinio filmo teritoriją, bet išlieka savita ir su niekuo nesupainiojama. Pasakojimas apie dviejų nepažįstamųjų – vienišo virėjo, pravarde Sausainėlis, ir kinų imigranto King Lu – draugystę XIX a. Oregono miškuose pasižymi režisierei būdingu neskubriu ritmu, iš kadrų sklindančia ramybe ir tikslia režisūra.

 

Filme rodomi laikai po JAV nepriklausomybės paskelbimo, kai laimės ieškotojai plūdo į Vakarus ir įsikurdavo laukinėse žemėse, išstumdami iš jų indėnus. Kai rentė medines lūšnas, dar nepanašias į tikruosius namus, bet jų prieangį kiekvienas kruopščiai pasišluodavo. Kai šalia banknotų ir monetų buvo atsiskaitoma sagomis ir kauliukais, o naujakurių galvoje sukosi savojo verslo idėjos.

 

Todėl ir pavadinimo karvė yra ne tiesiog turtingo pono galvijas, iš kurios pagrindiniai herojai vagia pieną, bet naujo gyvenimo būdo simbolis. Būtent dėl jos pamažu ima keistis herojų kasdienybė. Klajoklių maistą – grybus, uogas ir riešutus – keičia naminiai pyragaičiai, o senuosius pragyvenimo šaltinius – prekyba turguje.

 

Režisierė puikiai užčiuopė permainų laiką, kai naujose žemėse pradėjo kurtis šiandienei Amerikai pradžią davusios bendruomenės, tarp kurių būta imigrantų, įvairaus plauko nusikaltėlių, girtuoklių, atskalūnų ir indėnų. Laukinių Vakarų užkariavimą, bet ne tą didingą, o purviną ir tamsų, rodė ir kitas didysis nepriklausomasis Robertas Altmanas, su kurio antivesternu „Makeibas ir ponia Miler“ (1971) galima įžvelgti prasmingų sąsajų.

 

Beje, Altmano kino plačioji Amerikos visuomenė kadaise nemėgo ir nesuprato. Jis buvo nepatogus. Kadangi ir šiandien atsiranda privilegijuotųjų baltųjų, kurie mielai pamirštų ne tokį jau ir šviesų JAV istorijos tarpsnį, labai norint subtiliame Reichardt filme galima išskaityti ir politinių poteksčių.

 

„Pirmoji karvė“
„Pirmoji karvė“
„Pasislėpęs“
„Pasislėpęs“
„Mano Selindžerio metai“
„Mano Selindžerio metai“