7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
m-puslapiai

7md prenumerata

7md rekomenduoja
  • Žurnalas „Kinas“
  • Modernaus meno centras
  • Lewben Art Foundation
  • Lietuvos išeivijos dailės fondas
  • Meno fondas
  • Nacionalinė dailės galerija
  • Klaipėdos dramos teatras
  • Lietuvos Nacionalinis Muziejus
  • Skalvija
  • Lietuvių filmų centras
  • Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
  • Grafikos meno centras
  • Tartle
  • Lietuvos nacionalinė filharmonija
  • Modus radio
  • Lietuvos kultūros taryba
  • Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
  • k-operator
  • Muzikos informacijos centras
  • Jansas TV
  • Literatūra ir menas
  • Kultūros periodinių leidinių asociacija
  • Rupert
  • Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras
  • Muzikos galerija
  • Klaipėdos koncertų salė
  • Kulturpolis.lt
  • Kaunas photo
  • House of Puglu
  • ŠMC kino salė
  • Pasaka
  • Kultūros barai
  • Katinėlis & Gaidelis
  • Kūrybiška Europa
  • Šv. Jono gatvės galerija
  • Menų faktūra
  • Kamanė
  • Kauno miesto muziejus

Anapus šešėlio

Šį rudenį žurnalo „Seans“ tinklaraštis paskelbė ukrainiečių kino istoriko Romano Rosliako surinktus, į Maskvą iš Kijevo 4-ojo dešimtmečio pabaigoje ir vėliau siųstus sovietų saugumo agentų pranešimus apie kino režisierių Aleksandrą Dovženką – pasaulinio kino klasiką, vieno svarbiausių XX a. filmų „Žemė“ („Zemlia“, 1930) autorių. Ataskaitas apie susitikimus su režisieriumi (rusiškas jų pavadinimas „donos“, gal ir gerai, kad neturi lietuviško atitikmens) rašė ne tik ukrainiečių poetai ir menininkai, kai kurie jų – net artimi režisieriaus draugai, bet ir įvairūs Maskvos kino institucijų atstovai. Juose daug piktų žodžių apie Dovženkos žmoną ir bendraautorę Juliją Solncevą. Dalis tuose pranešimuose nurodomų jos biografijos faktų, pavyzdžiui, apie tėvą kontrrevoliucionierių, yra melas, bet daugiausia rašoma apie tai, kokia Solnceva intrigantė, kaip blogai ji veikia vyrą, užsimenama, kad yra jam neištikima, kad blogai atsiliepia apie sovietų valdžią.

Vanago portretas

Viena pompastiškiausių „Scanoramos“ premjerų buvo Vytauto V. Landsbergio „Vanago portretas“. Sausakimšoje salėje šalia įtakingų politikų, nuomonės formuotojų ir kariškių trūko tik Prezidento. Tyliai sau pamąsčiau, kad turbūt visai neblogai būti Landsbergiu. Žinoma, dar reikia pasirinkti tinkamą filmo temą – partizanus.

Neregėta Europa

Panašu, kad režisierę Akvilę Gelažiūtę kol kas traukia „mažų pasaulių“ istorijos: intymios, asmeniškos, be pretenzijos į moralus, turinčius pakeisti pasaulį. Istorijos, leidžiančios atpažinti save ar esantįjį šalia. Prieš ketverius metus režisierės ir režisierių žaidžiančio jos herojaus kūrybinius ieškojimus matėme debiutiniame dokumentiniame filme „Deminas: dvi tvirtovės“. Šį rudenį į tą pačią „Scanoramos“ salę ji sugrįžo su ilgametražiu dokumentiniu filmu „Neregėta Europa“. Filmo veikėjos Žydrūnė ir Irma – geriausios draugės, kartu gyvenusios dešimt metų. Jas sieja ir regos negalia – Irma visai nemato, o Žydrūnė – šiek tiek. Žydrūnei ištekėjus už Algirdo į abiejų gyvenimą ateina neišvengiami pokyčiai. „Neregėtoje Europoje“ Gelažiūtė ir jos filmavimo grupė lydi Žydrūnę ir Algirdą per medaus mėnesį. Gerokai netipišką, nes prie jaunavedžių kelionėje po Europą prisijungia Irma ir dar keli artimieji.

  PUSLAPIS IŠ 174  >>> Archyvas