AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Mokinių patirtys

Kalbamės su dramaturgu Augustu Sireikiu

Daiva Šabasevičienė
Nr. 24 (1218), 2017-06-16

Jaunas rašytojas Augustas Sireikis gimė 1993 m. Vilniuje, augo Šiauliuose, 2012–2016 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą. Nuo 2011 m. kultūros periodikoje publikuoja apsakymus, publicistinius straipsnius, esė. 2016 m. dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame naujosios dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kur pristatė pjesę „Aktų salė“.

 

Dramos teatre tekstas visada buvo pirminis išeities taškas. Tad natūralu, kad mąstant apie naująjį spektaklį „#beskambučio“ (režisierius – Paulius Tamolė) pirmiausia įdomu pakalbinti Jus, dramaturgą. Šiuolaikinė mokykla diktuoja tūkstančius temų. Ką Jūs išskiriate, dėl kurios temos statote spektaklį?

Vienas iš raktinių žodžių man yra šiuolaikinio jauno žmogaus įvaizdžiai. Ne tik jų specifika, bet ir statusas. Ne paslaptis, kad jau kurį laiką gyvename aplinkoje, kur mokytojus pakeičia ekranai. Kompiuterio, planšetės, telefono ekranai, vitrinos, plakatai, iškabos ir t.t. įgauna vis daugiau ir daugiau reikšmės bandant suprasti, koks gyvenimas yra teisingas, prasmingas, įdomus ir pan. Socialinius tinklus bei kitas dalijimosi patirtimis formas mes paskelbėme naujuoju demokratijos Graliu, tačiau retai kada pripažįstame, kokį didelį spaudimą ir asmenybės apribojimą šie reiškiniai kuria. Kol mokiausi mokykloje, penktadienis buvo tūso diena. Nesvarbu, su kuo, kur ir kaip, privalėjai eiti gerti, šokti ir šėlti. Priešingu atveju buvai nevykėlis. Tik po kurio laiko suvokiau, kad nieko panašaus daryti neprivalai. Gali linksmintis sekmadienį, o penktadienį praleisti skaitydamas. Šį laisvės momentą norisi užfiksuoti ir būsimu spektakliu. Šiandien tai vis dar aktualu: feisbukas, instagramas, tinklaraščiai ir beveik visa likusi virtuali erdvė diktuoja, kaip turi atrodyti menininkas, moksliukas, sportininkas, lyderis, lovelasas, klasės gražuolė ir t.t. Metaforinis, gyvenimą reguliuojantis skambutis, vienas svarbiausių šio spektaklio simbolių, yra ne tik pedagogų nustatytos taisyklės ar pamokų programos, bet ir šis netiesioginis spaudimas, su kuriuo kasdien susiduria jaunas žmogus. Netikiu, kad kiekvieno mūsų viduje tūno slaptas savasties branduolys, kurį reikia atrasti, veikiau priešingai, mes kuriame savastį. Tačiau kol viskas, pradedant mūsų apranga, maistu ir pomėgiais, baigiant santykių ir bendrystės supratimu, tikėjimu ar gyvenimo tikslais, priklauso nuo populiariausių įvaizdžių, negalime sakyti, kad šią savastį kuriame patys.

 

Kuo remiatės kurdami naująjį spektaklį?
Galima išskirti Williamo Goldingo romaną „Musių valdovas“. Ši istorija apie į negyvenamą salą patekusį būrį berniukų svarbi keliais aspektais. Visų pirma, fantazija apie pabėgimą nuo visuomenės, suaugusiųjų, autoritetų ir primestų taisyklių yra amžinas paauglio palydovas. Analizuojant ir žaidžiant su šiuo pabėgimo motyvu ima ryškėti ne tik jauno žmogaus norai bei geismai, tačiau ir tai, kas gyvenamoje bendruomenėje jam nepriimtina. Svarbu, kas vaiką verčia pabėgti (iš namų, pamokų ar, blogiausiu atveju, iš gyvenimo) ir kokį būvį, kokį santykį su bendraamžiais, kokius tikslus pasirinks pas draugą, dėdę ar į apleistą fabriką pabėgęs paauglys.

 

Supaprastinus, knyga perspėja apie mumyse tūnantį Tanatą, kuris, jei tik duosime jam laisvę, gali paversti mus žiauriais žvėrimis. Goldingui šį pavojų atsvėrė civilizacija kaip moralės, savikontrolės ir tvarkos garantija. O man, kaip ir visai mūsų kūrybinei komandai, norisi tuo suabejoti. Norisi sustoti ir paklausti, o kas, jei būtent civilizacija, t.y. kultūra, įstatymai, tvarkos sistema ir t.t., yra vienas iš pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria paauglys, šaltinių. Kai kalbu apie kultūrą ir įstatymą, turiu omenyje ne tik programas ir taisykles, kuriomis privalo vadovautis pedagogai, bet ir nerašytą mokinių dekalogą. Tą patį, kuris lemia jaunuolių vaidmenis, tarpusavio santykį, hierarchiją ir t.t. „Musių valdove“ kriauklė, su kuria du berniukai sukvietė visus likusius į būrį, buvo paskutinis civilizacijos likutis ir kaip toks ji simbolizavo paskutinę gero gyvenimo viltį. O kas, jei garsas, girdimas pučiant į kriauklę it dūdą, virto skambučiu, kuris skamba tarp pamokų? Ir jei taip, tai ar negali būti, kad šis ne tik vaidmenis bei atsakomybes, bet ir tikslus, geismus, baimes bei pačią moralę diktuojantis skambutis yra nesąžiningas?

 

Ką Jums reiškia kalba?

Žodžiai, kuriuos žmogus vartoja, sakinių ilgis, jų konstrukcija, kalbos tolydumas ir fragmentiškumas, kiekviena dalelytė, įterpinys ir įvardis gali pasakyti viską – socialinę asmens padėtį, išsilavinimą, pažiūras, net tam tikrus charakterio ar pasaulėvokos aspektus. Nūdienos paauglio atveju tai ryšku kaip niekad. Pavyzdžiui, gatvė mus išmokė keiktis rusiškai, o internetas – angliškai. Ši unikali dermė, kai jauno žmogaus šnekėjime abi kalbos viena kitą papildo, žymi ir mūsų charakterio bei mąstymo laviravimą tarp sovietinio ir vakarietiško mentaliteto. Toks yra ir šiuolaikinis jaunas žmogus: viena koja jis – jau su visu pasauliu it tėvynainiais bendraujantis kosmopolitas, tačiau tuo pačiu jį supa šeima, mokytojai bei kiti suaugusieji, kuriems toli gražu ne kiekvienas liberalizmo, kaip didžiausiojo gėrio, dėsnis yra priimtinas. Kazio Binkio „Atžalynas“ yra puiki vertybių pamoka, tačiau jis nekalba mūsų kalba ir šiuolaikinė dramaturgija šiuo atžvilgiu turi labai svarbų uždavinį – prabilti paaugliui jo paties žodžiais.


Dirbsite su profesionaliais aktoriais. Ar nuo jų kalbos keisis Jūsų personažų kalba?

Pirmiausia renkame medžiagą ir kartu su kūrybine grupe važinėjame į įvairias Lietuvos mokyklas, stebime pamokas, kalbamės su mokiniais ir pedagogais. Sukauptą informaciją jungsime su mokyklos istorijomis, kurias patyrėme patys. Nors pjesės rašymas ir bus mano asmeninis darbas, siužeto linijų, personažų ir pan. klausimai bus sprendžiami kolektyviškai. Tad, kadangi aktoriui tinkamiausią veikėją bei situaciją, kurioje jis turėtų veikti, kursime kartu, tai nulems ir personažų kalbą. Šiek tiek juokaujant galima būtų sakyti, kad mano uždavinys bus per dialogą kiekvienam aktoriui padėti atrasti savyje mokinį kaip vieną iš Jungo archetipų, išplėtoti jį kaip savo gyvenimą turintį personažą, aprengti šiuolaikinio mokinio „rūbais“ ir įterpti į bendrąjį pjesės paveikslą. Omeny turiu nūdienos paauglio manieras, gestus, įpročius ir konkrečias aplinkos detales, kurios visgi pasikeitė nuo to laiko, kai mokykloje mokėsi spektaklio trupės nariai.

 

Kodėl pradėjote rašyti teatrui?

Pirmosios pjesės, parašytos dar mokyklos metais, gimė susidomėjus, kaip mano kuriami prozos personažai ir situacijos veiktų gyvo kontakto metu. Ir nors dialogo virtimas realiai girdimu ginču ar užrašytų manierų tapimas realiais fiziniais gestais visuomet buvo ir malonus, ir patį save bei savo tekstą geriau pažinti leidžiantis reiškinys, ilgainiui ėmiau ieškoti motyvacijos anapus pjesės pastatymo. Kitaip tariant, bandžiau sau atsakyti, kodėl verta rašyti dramaturgiją, net jei ji ir nepasieks scenos, kokia yra nuo paties teatro ir realaus spektaklio nepriklausoma dramaturgijos esmė? Man atrodo, kad drama, kaip literatūros rūšis, tam tikroms idėjoms išreikšti yra tinkamesnė nei proza. Jei pagrindinis kūrinio akcentas yra kalbinis pasaulio patyrimas, t.y. kaip mes kalbamės su savimi, kaip kalbamės su kitais, kaip istorijas, patirtis ir emocijas paverčiame žodžiais, tuomet drama yra švaresnio formato nei proza. Banaliai tariant, jei mažiau dėmesio skirsi veikėjo veido bruožams ar lovos, ant kurios jis guli, medžiagai, tai savaime provokuos visa, ką nori pasakyti, išreikšti per to paties veikėjo kalbą. Ir tai nėra vien formos pokytis, mat šis kalbinis pasaulio patyrimas skatina viską, pradedant istorija ir civilizacija, baigiant žmonių jausmais, prisiminimais ir santykiais, permąstyti kaip šnekėjimu, pasakojimu, pokalbiu patiriamus reiškinius. Žinoma, tai nereiškia, jog dramoje nėra svarbi įvykių eiga, o prozoje pokalbis visad bus antraeilis, juolab visad bus išimčių – ir apsakymų, kurie susidės vien iš dialogų, ir pjesių, kurių didžiąją dalį sudarys aplinkos aprašymas. Tačiau, man regis, dažniausiai tai ir bus atvejai, kai prozos kūrinys įkūnija dramaturgijos esmę ar atvirkščiai.

 

Ką Jums apskritai reiškia teatras?

Profesionaliame teatre esu naujokas, todėl ir mano santykis su juo tik formuojasi. Vis dėlto pagrindinis dalykas, kuris man apibrėžia teatrą ir iš dalies atskiria nuo kitų meno formų ar erdvių, yra anksčiau minėtas kūrybos kolektyviškumas. Komandinio darbo būna visur, poetai, prozininkai, dailininkai turi ir savo festivalius, ir dirbtuves, ir t.t., tačiau teatro gyvenimas kartais rodosi kaip amžinos dirbtuvės. Kolektyviškumas čia yra ne laikinas elementas, reikalingas tik kaip tarpinė stotelė, po kurios svarbiausias kūrybinis darbas vis vien bus atliekamas pasilikus pačiam su savimi, o kaip nuolatinė konstanta. Šia prasme teatras yra demokratiškesnis ir platesnis nei kitos meno rūšys. Pernai vykusiose „Versmės“ dirbtuvėse pats pastebėjau, kaip pirminė mano reakcija į kai kurias mentorių teorines nuostatas bei kritiką mano pjesei buvo bereikalingai skeptiška. Tačiau kai darbas su kolegomis vyksta ilgai, stebint vienas kito kūrinius kiekviename proceso žingsnyje, išmoksti jų pastabas prisijaukinti, įvertinti ir mokytis iš jų. Žinoma, bet kokio projekto komandos narių idėjos, būsimo kūrinio vizijos, principai, pasaulėvokos ir pan. gali stipriai skirtis ir tai yra darbą apsunkinanti aplinkybė. Iškyla rizika, kad galutinis rezultatas bus perdėm atsargus kompromisų kratinys. Tačiau jei komanda yra kantri ir pasiryžusi atvirą dialogą tęsti tiek, kiek reikia, tuomet žiūrovą pasiekia toks daugiasluoksnis, giliaprasmis ir įvairias pasaulėžiūras bei idėjas atskleidžiantis kūrinys, kurį vienas žmogus kažin ar gebėtų sukurti.

 

Ar dramaturgai klasikai Jums svarbūs?

Turiu pripažinti, kad iki šiol didesnę įtaką man darė prozos bei filosofiniai tekstai. „Versmės“ dirbtuvėse turėjau progą geriau susipažinti su klasikiniu dramaturgijos kanonu, bet tai buvo labiau teorinis procesas nei konkrečių autorių ar kūrinių apmąstymas. Galbūt iš dalies galėčiau išskirti graikų tragedijas, prie kurių nuolatos grįžtu, tačiau pernelyg jų neatskirdamas nuo viso antikos kūrybos bloko. Man svarbiausios idėjos. Kartais jų galima rasti klasikinių dramaturgų kūriniuose, kartais ne.


Ar rašytojui reikalinga gyvenimo patirtis?

Tikrai taip, bet, kita vertus, nėra žmogaus, kuris gyvenimo patirties neturėtų. Paprastai šį žodį mes asocijuojame su kelionėmis aplink pasaulį, bukovskišku gyvenimo purvu ar nesibaigiančiomis pažintimis su šimtais įdomių asmenybių, tačiau jei visą literatūrą sudarytų vien keliauninkai ir bukovskiai, būtų nuobodu. Daug svarbesnis man atrodo sąmoningumas, t.y. gebėjimas savo patirtį apmąstyti, pastebėti joje detales, istorijas, netolygumus ir pan. Sąmoningas kūrėjas medžiagos ras ir besitrindamas su tamsiausiais miesto pankais, ir dešimt metų dirbdamas „Maximoje“. Pamatinių žmonijos klausimų galima rasti kiekvienoje aplinkoje, tereikia įsiklausyti. Labai nemėgstu, kai jauniems, ypač mokyklinio amžiaus kūrėjams, sakoma „sukaupk daugiau patirties, o tada rašyk“. Nesąmonė, kiekvienas mokinys yra kupinas patirties, kurios tariami išminčiai jau nebeturi, tiesiog reikia jį skatinti gilintis į tai, ką jis pažįsta, kas jam artima ir apie ką kalbėti jis gali nuoširdžiai, o ne imituodamas jam patikusius autorius.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino Daiva Šabasevičienė

Į viršųĮ VIRŠŲ