7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prancūzų komplimentai „Žuvėdrai“

Nr. 20 (1214), 2017-05-19
Teatras
Nelė Savičenko (Arkadina). OKT teatro nuotr.
Nelė Savičenko (Arkadina). OKT teatro nuotr.

Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai sugrįžo iš intensyvių gastrolių Prancūzijoje. Paryžiaus teatro „Theatre 71“ scenoje jie suvaidino net šešis spektaklius. Mece ir Nansi rengiamame „Passages“ festivalyje spektaklis parodytas tris kartus. Pristatome prancūzų kritikų atsiliepimus, pasirodžiusius iš karto po spektaklių Paryžiuje ir Mece.

 

Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas pristato Čechovo „Žuvėdrą“, skausmo persmelktą nenusakomo lengvumo „komediją“.

 

Neeilinio talento kūrėją, vieną iš subtiliausių teatro režisierių Europoje, Oskarą Koršunovą, Prancūzijos žiūrovai atrado 1997 m., kai vos trisdešimtmetis autorius parodė čia spektaklį „Senė 2“ pagal Daniilą Charmsą. Nuo to laiko jis nuolat sugrįžta į Prancūzijos sceną su išradingais, paprastais ir žaismingais spektakliais, kurių esmė – aktorių vaidyba, o ne gausios dekoracijos, aparatūra ar audiovizualiniai efektai.

 

„Vasarvidžio nakties sapne“ matėme, kaip paprasta medinė lenta tapo aktorių skydu, kauke, lova... „Įstabiojoje ir graudžiojoje Romeo ir Džuljetos istorijoje“ Koršunovas perkėlė pagrindinius veikėjus į picų kepyklos pasaulį, ir pamažu transformavo spektaklį iš itališkos komedijos į žmogaus, likimo marionetės, būties tragediją. „Užsispyrėlės sutramdyme“, pastatytame „Comédie-Française“ teatre, mirties ir realybės pragaras vaizduojamas teatro rojuje. Dabar jis sugrįžta su apšviesta ir apšviečiančia „Žuvėdra“.

 

Šioje „komedijoje“ Koršunovas eksperimentuoja atmosfera, sukurdamas tikro ir netikro realizmo įspūdį. Plikos pilkos sienos, neutrali erdvė, neapibrėžtas laikotarpis sukuria aplinką, kurioje aktoriai tampa pagrindiniais ir vieninteliais teksto raiškos mediumais.

 

Džiaugsmas, skausmas, neviltis, vienišumas, savęs ir kitų praradimas, iliuzijų žlugimas, klausimai apie būtį ir meną, kūrybos galią ir bejėgiškumą – visa tai perteikiama per aktorių kūnus, kvėpavimą... Atrodo, kad tarp jų nelieka jokio atstumo, ypač kai matome, kaip jie lyg repeticijoje ar teatro dirbtuvėse atsisėdę ant į eilę sustatytų kėdžių stebi kolegas, „vaidinančius“ aplink centre pastatytą apskritą stalą.

 

Scenoje didelė įtampa, aktoriai fiziškai įsitraukia į spektaklį. Matome, kaip jie trenkia galvą į sieną, griūva ir knapso prisigėrę degtinės, tačiau teatrališkumo nesijaučia. Koršunovas užtikrina, kad viskas vyktų neapsakomai lengvai.

 

Absoliučiai visi aktoriai nepakartojami. Ypatingo dėmesio vertos dvi aktores vaidinančios aktorės. Pirmoji – Nelė Savičenko: šykšti, egoistiška, manipuliuojanti ir be galo despotiška Arkadina, kurios brandumas neišgelbsti jos nuo konkurencijos su jaunesne karta tiek scenoje, tiek meilėje. Antroji – Agnieška Ravdo: moteris-vaikas Nina, tiksliau, vaikas, norintis tapti moterimi. Verta pamatyti, kaip scenoje, avėdama aukštakulnius ir mūvėdama baltus aptemptus šortus, Nina vaidina fatališką moterį, jaudinančiai kopijuodama Arkadinos judesius, lyg jie atstotų jai talentą. Štai tokia ta „Žuvėdra“: pastverta laisvame skrydyje, o vėliau galutinai pribaigta Trigorino. Ši „Žuvėdra“ tėra iš popieriaus išlankstytas paukštis.

 

Didier Méreuze, La Croix, 2017-05-05

 

*****

 

Čechovo „Žuvėdra“ nėra nykstantis paukštis. Pastaruoju metu ji pasirodo dažnai. O štai lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ nutūpė „Malakoff“ salėje. Ir tuo galima tik pasidžiaugti. Jo teatrinis braižas pasižymi neįprastu intensyvumu, tiksliu apmąstymu ir atlikimo precizika perteikiant fabuloje sutelktas aistras. Visi žino, kad daugiau kaip prieš amžių sukurtos pjesės esmė – keletas desperatiškų pasipiršimų, nuožmiai diskutuojant apie tai, kas mene nauja, o kas sena, ir visa tai pateikiama kaip žiauri komedija su aukštomis intelektualinėmis užmačiomis, nepamirštant ir Shakespeare’o „Hamleto“. Prisimenu, kad A. Vitezas, kalbėdamas apie nuolatinę Čechovo sėkmę Sovietų Sąjungoje, juokaudamas (ir ne be pašaipėlės) sakydavo, jog taip buvo todėl, kad scenoje žiūrovai matydavo dingusios prabangos apraiškas. Koršunovo „realizmui“ nereikia nei samovarų, nei giminės portretų. Jo scenografija – kėdės, ant kurių užrašyti personažų vardai. Prie sienos susėdę aktoriai stebi, kaip kiti vaidina savo sceną – taip spartietiškai, kad spartietiškiau šiais laikais sunku ir įsivaizduoti.

 

Visa prabanga čia yra vaidyba, pasižyminti stipria ir gyvybinga jėga, varijuojanti tarp beprotiško dinamiškumo ir visiško nusiminimo, su siaubingais nuotaikų šuoliais ir atokvėpio bei tylos akimirkomis. Nieko nėra moderniau ir stipriau už tą aistrų protrūkį, nuo kurio tam tikru metu kūnus apima konvulsijos, juo labiau kad jie niekada nesimuliuoja natūralumo. Vaidindami jie nori pasakyti, kad vaidina ir kad dabar, šiuo konkrečiu atveju, teatro esmė – parodyti atotrūkį tarp kanoninio teksto ir jo pasekmių, įkaitintų iki raudonumo. Kai krentama, krentama iš tikrųjų ir keliamasi labai sunkiai (Sorinas – Darius Meškauskas), įsiuntama taip, kad galva daužoma į sieną (Treplevas – Martynas Nedzinskas) ir raudama dėl savo sugadinto gyvenimo (Nina – Agnieška Ravdo), o alegorinė žuvėdra – viso labo tik iš popieriaus išlankstytas paukštelis, kurį Treplevas nudeda įrėmęs pistoletą, o šūvio garsas toks stiprus, kad, rodos, ištrūks širdis. Šioje nuostabioje ir iki skausmo žinomoje pjesėje Koršunovas sugebėjo išryškinti naujus širdį veriančius akcentus.

Jean-Pierre Léonardini, L’Humanité, 2017-04-24

 

*****

 

Oskaras Koršunovas ir jo kvapą gniaužiantys aktoriai sukuria nuostabų „Žuvėdros“ pastatymą. Tai išgrynintas, tikras šiandienos teatras, kur meistrystė ir intensyvi vaidyba, nepaisanti jokių stereotipų, atskleidžia tiesą apie žmogiškuosius santykius ir sugriautas svajones. Meistriška!

 

Čechovas – vėl ir vėl! Čechovas, kurio gilų grožį, šviesumą ir žmogiškumą atskleidžia didieji režisieriai. Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai (tarp jų ir aktorė, vaidinusi sukrečiančioje Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“) savo vaidybos kokybe ir taip reikalingu paprastumu kuria meistrišką spektaklį. Jie pasiekia geriausią rezultatą, jie perteikia teatrinį paradoksą ir subtiliausius niuansus. Akivaizdžiai pabrėžiantis savo dirbtinumą spektaklis iš tikrųjų tampa gyvenimo realybės dalimi kartu su aktoriais, vilkinčiais kasdienius drabužius beveik tuščioje scenoje. Melo ir tiesos santykis dar niekada nebuvo toks tikras! Ir vis dėlto jokio realizmo, jokios stilizacijos ar nuolaidžiavimo; svarbiausia – originalios ir savitos vaidybos veidrodis, kartais ištikimas, o kartais neištikimas tikrovei, su didele jėga leidžiantis atsiskleisti žaizdoms ir personažų prieštaravimams. Ši neištikimybė ir yra menininko laisvė, žodžius lydi žaidimas kūnais ir vizualūs garsiniai elementai, atsiveria gilūs ir subtilūs santykiai. Galva ant dėdės peties, apkabinimas, pašnairavimas, suglembantis kūnas, su įniršiu suplėšomas laikraštis, tokia graži apnuogintų Ninos kojų jaunystė, mirguliuojantis atspindys ežere, nepaprasti „Joy Division“ muzikos garsai, grupės, kurios vokalistas Ianas Curtisas nusižudė...

 

Beveik abstrakčiame išgrynintame pastatyme kiekviena detalė nušlifuota itin tiksliai, scenos kūrinyje nepaliekama vietos sukčiavimui, palengvinimui ar nereikalingumui: prasminga viskas. Sklandžiai, organiškai ir nepaprastai gyvai, be didelių svarstymų apie prasmę. Tarp scenos ir auditorijos sukuriamas gilus tiesioginis ryšys. Kėdės scenoje sustatytos taip, lyg aktoriai būtų žiūrovai ir liudininkai. Kartais aktoriai kreipiasi į žiūrovus salėje, pereina į auditorijos pusę. Tai jaunasis menininkas Kostia, ieškodamas naujų formų, junginėja šviesas ir muziką... Nina paliks savo meilę dėl populiaraus rašytojo Trigorino, kuris su užrašų knygele delne – savo nedideliu „literatūros rūseliu“ – ir akiniais nuo saulės dažniausiai žvejoja ežere. Čechovas tyrinėja meilės, kuria nesidalijama, kančias ir žiaurumą, netekties jausmą, taip pat žlungančias menines paieškas – nuo naivaus ir savimi pasitikinčio jaunatviško entuziazmo iki išdavysčių ir gniuždančių atstūmimų. Svajonės dūžta ir keli valerijono lašai nebepadės. Apčiuopiantis žmogiškąją tiesą aukšto lygio spektaklis atskleidžia teatro esmę čia ir dabar!

 

Agnès Santi, Journal La Terrasse, 2017-04-26

 

*****

 

Ko gero, tai žinomiausia ir dažniausiai vaidinama Čechovo pjesė, kurią, rodos, mokame atmintinai. Šis jos pastatymas vis dėlto sugebėjo mus nustebinti. Pamirštame, kad aktoriai kalba lietuviškai ir priprantame prie subtitrų, tarsi būtume susižavėję opera ar kokiu kitu tamsioje salėje vykstančiu reginiu. Minimalios dekoracijos atitinka santūrias ir neapkrautas mizanscenas. Teatro introspekcija parodoma itin aiškiai, nes aktoriai labai dažnai, sėdėdami kairėje, klausosi kitų personažų pokalbių ir tarsi susidomėję žiūrovai laukia savo „numerio“. Taip pat Kostia, viltį praradęs sūnus, jaunas, nepripažintas dramaturgas, įnirtingai spaudo mygtukus ant stalo dešinėje, taip kaitaliodamas lubų apšvietimą ir išsklaidydamas tragišką teatro iliuziją. Metalinės sodo kėdės šoka tai vienų, tai kitų veikėjų pykčio protrūkio ritmu, o stalas kaip traukos centras suvienija visus apie save, ant jo linksmai žaidžiama (stalo žaidimus), jei tik tuo metu šeimos nariai arba meilužiai/mylimieji nesidrasko tarpusavyje. Kai Nina deklamuoja, ekrane rodomi čiurlenantys Alphonse de la Martine ar Ofelijos ežero vandenys, prie savo krantų priviliojantys meilės ir narciziškų atspindžių ištroškusius personažus. Teatras atspindi pats save, savo praeitį, kuri jau ir liko praeityje, savo ateitį ir dvejonę tarp, viena vertus, guodžiančios ir įprastos tradicijos konformizmo, o kita vertus, lūžio bei vienatvės.

 

Šie asmenys vaidina savo gyvenimą ir susižavėję savo atspindžiu bei pasidavę kito geismui (motina, meilužis) nebežino, kurioje veidrodžio pusėje yra, nes pamišimas iš meilės ir Edipo kompleksas šioje sunkioje prieblandos atmosferoje pasiekia apogėjų. Skalė svyruoja nuo šventės iki žodinės ar fizinės konfrontacijos, nuo juoko iki ašarų, nuo švelnių meilės žodelių šnabždėjimo iki staugimo iš įsiūčio. Emocijos liejasi pliūpsniais, o judesiai perdėti: aktoriai krenta, grumiasi, kūnas tai glostomas (negailestinga motina kaip pietos siužete glosto nuogą sūnaus krūtinę), tai mušamas (muša ta pati Arkadina, vampyriška, subrendusi ir vis dar fatališka moteris) arba iškeliamas kaip lengvutės Ninos (Ofelija, meilės įkalinta fėja, nimfa?) – geismo objektas, plevenantis tarp vandenų.

Nina puikiai įkūnija žuvėdrą, simboliškai vaizduojamą kaip iš popieriaus išlankstytas paukštis, kurio sparnus perplėšė, suglamžė, apkandžiojo jaunasis dramaturgas, balansuojantis ant isterijos ar savižudybės ribos, o mes vis dar nustembame, kad išgirdę šūvius krūptelim. Spinduliuojanti ir lyriška merginos jaunystė trykšta iš žemiško ir šviesaus jos kostiumo spektaklio pradžioje, paskui šortai ir aukštakulniai paverčia ją apie sostinės sceną svajojančia Lolita, kol Mašos (ji galiausiai išteka už nemylimo mokytojo Medvedenkos) gedulo spalva apgaubia šį klajojantį ir vietos sau nerandantį šešėlį, kuriam dar reikia ištempti kelerius tragiškus metus, kol (beveik) viską praras: rašytoją Trigoriną, vaiką ir svajonę tapti žymia aktore. Visi gedi savo svajonių. Ši Čechovo pjesė dar niekada nebuvo išryškinusi tokio nusivylimo, sumišusio su įniršiu ir pamišimu. Tokia stipri desperacija tų, kurie myli, bet yra nemylimi, ir kuriuos galima statyti greta Jeano Racine’o personažų: Medvedenka myli Mašą, kuri myli Kostią, kuris myli Niną, kuri myli Trigoriną, kuris myli Arkadiną, kuri myli tik save, apsvaigusi nuo savo sugebėjimo gundyti ir amžinos jaunystės iliuzijos. Arba ji prisiriša prie artimųjų naikinančia ir savanaudiška meile. Matome šias būtybes dviem jų gyvenimo momentais, susibūrusias uždarame draugų ir šeimos narių rate, kur, prie užsistovėjusio ir bloga pranašaujančio vandens, karaliauja kaimo nuobodulys, netikėtai artimoje ir stebinančiai modernioje aplinkoje.

 

Ton That Thanh Van, La Galerie Du Spectacle, 2017- 04-26

 

Iš prancūzų kalbos vertė Austė Zdančiūtė

Nelė Savičenko (Arkadina). OKT teatro nuotr.
Nelė Savičenko (Arkadina). OKT teatro nuotr.
Kirilas Glušajevas. OKT teatro nuotr.
Kirilas Glušajevas. OKT teatro nuotr.
Martynas Nedzinskas. OKT teatro nuotr.
Martynas Nedzinskas. OKT teatro nuotr.
Darius Gumauskas. OKT teatro nuotr.
Darius Gumauskas. OKT teatro nuotr.
OKT teatro nuotr.
OKT teatro nuotr.
OKT teatro nuotr.
OKT teatro nuotr.