7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt
Laura Šimkutė
Nr. 16 (1210), 2017-04-21
Teatras
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Planuojama, kad iki 2020 m. globos namų nebeliks, o vaikai, apgaubti rūpesčiu ir meile, saugiai gyvens su, kad ir netikrais, tačiau tėvais. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, netikrumas, nesupratimas, kas laukia toliau gyvenime, kur toliau eiti, kur rasti tą šilumą ir rūpestį, kuris yra nelabai pažintas. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“.

Pastaraisiais metais „Natašos svajonė“ yra ganėtinai populiarus režisierių pasirinkimas: 2014 m. Nerijaus Gedmino pastatyta Klaipėdoje, visai neseniai, pernai, Ainio Storpirščio ir Eglės Kižaitės pristatyta Lietuvos rusų dramos teatre, na, o šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą. Ši pjesė tikriausiai tokia populiari dėl to, kad sklandant vaikų globos namų panaikinimo idėjoms yra aktuali. Kūrinio režisūros imasi Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas, kuris pakviečia žiūrovus išbandyti teatrą išeinant iš teatro salės.

Spektakliui pasirinkta erdvė – tai Panevėžio apylinkės teismo posėdžių salė. Pati erdvė yra įpareigojanti ir suteikianti papildomų prasmių. Toks režisieriaus sprendimas – visai drąsus žingsnis, suteikiantis galimybę panevėžiečiams išgyventi intymesnį teatro patyrimą ir pamatyti Panevėžyje retą fizinių teatro ribų nepaisymą. Režisierius bando sukurti įspūdį, lyg žiūrovas dalyvautų tikrame teismo procese, kurio metu klausytų, ką kaltinamoji Nataša gindamasi ir bandydama paaiškinti, kaip įvyko nusikaltimas, nori mums pasakyti. Tačiau bandant kurti tokį įspūdį, reikėtų nepabijoti ir dar drąsesnių sprendimų, susijusių su pjesės medžiaga. Įspūdis būtų sudarytas dar stipresnis, jei režisierius būtų į pagalbą pasitelkęs dramaturgą ir kartu praplėtęs pjesės siužetinę liniją, įterpdamas papildomus veikėjus – teisėją, prokurorą ar kitus asmenis, kurių dėka būtų galima sukurti pilną teismo proceso vyksmą, šitaip iki galo išnaudojant pasirinktą erdvę.

Natašos – merginos, padariusios nusikaltimą ginant savo meilę – vaidmenį atlieka jauna aktorė Erika Račkytė. Ji yra uždaroma į „sakyklą“, į kurią uždaromi kaltinamieji ir su žiūrovais bendrauja būdama nuo jų atskirta stiklo siena. Toks pasirinkimas panašus į Artūro Areimos sprendimą neseniai pasirodžiusiame spektaklyje „Klamo karas“, kuriame besiginantis Klamas uždaromas į stiklinį narvą. Nesu tikra, ar „Mergaitės svajonės“ režisierius nusprendė atriboti aktorę nuo žiūrovų naudodamasis pasirinktos erdvės specifika, ar visgi jis buvo matęs Artūro Areimos pastatymą. Tačiau sakyti, kad sprendimas yra nepaveikus, būtų neteisinga. Jis tik dar labiau sustiprina spektaklio panašumo į teismą sumanymą.

Aktorė jau nuo pat spektaklio pradžios atrodo esanti arti ribinės būsenos, kurią peržengus visą publiką pasiųs po velnių, kaip koks marozas. Įtampa, kuri turėtų būti nuosekliai auginama, yra užkeliama nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų ir toliau jai nebėra kur augti, todėl greitai prasideda monotonija, darosi sunku tikėti personažu ir tuo, ką jis sako. Atrodo, kad čia bandoma kuo tiksliau perteikti žmogaus, gyvenime nemačiusio gražios meilės, tačiau su kaupu patyrusio nemalonių dalykų, jauseną. Galbūt premjerinis jaudulys padarė savo, galbūt Račkytė savo personažą suvokė pernelyg šabloniškai. Nuo pat pradžios esant tokioje įtampoje aktorei turėtų būti sunku vaidinti, todėl taip ji tik apsunkino sau vaidybos uždavinį. Nuoseklus vaidmens auginimas leistų visą spektaklio laiką prikaustyti žiūrovo dėmesį, o aktorė galėtų geriau pademonstruoti savo sugebėjimus.

„Mergaitės svajonė“ – tai vienas iš Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro projekto „Russia Today“ spektaklių, kurių dauguma vyks neįprastose teatrui erdvėse. Iniciatyva teatrą perkelti iš teatro salės yra sveikintina, tačiau imantis tokių eksperimentų reikėtų nepabijoti ir būti drąsiems iki galo, galbūt net perkeičiant pasirinktą kūrinį iš esmės. Nebūtina aklai sekti dramaturgo paliktomis eilutėmis, nes pačioje spektaklio pabaigoje užgrojanti daina, kuri yra nurodyta pjesėje, gali pribaigti pakankamai įdomią idėją, o žiūrovą palikti suglumusį ir nesupratusį, kam to reikia. Kituose projektuose linkiu drąsos, kad svajonė padaryti ką nors įdomaus būtų išpildyta iki galo ir taptų stimulu Panevėžio teatrui, kaip kadaise su Juozu Miltiniu priešakyje, sužibėti Lietuvos teatro padangėje. Idėjų yra, tad tereikia nebijoti ir jas realizuoti net ir laužant klasikines taisykles.

Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas