Lietuviška „Adamsų šeimynėlė“

Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.

2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.

Tarp populiariosios kultūros ir „aukštojo“ meno balansuojančios Adamsų šeimynėlės istorija gimė amerikiečių karikatūristo Charleso Addamso vaizduotėje praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Iš viso buvo nupiešta šimtas penkiasdešimt karikatūrų, kurių pusė buvo publikuota žurnale „The New Yorker“ (nuo 1938 m. iki autoriaus mirties 1988 m.). Satyriniuose piešiniuose vaizduojamos šeimos (įgijusios paties autoriaus vardą) nuotykiuose dailininkas kalbėjo apie to meto idilišką amerikiečių šeimyną. Pasiturinčią, ekscentrišką, besidžiaugiančią makabriškais pomėgiais, besirengiančią ir mąstančią kitaip nei likusi visuomenės dalis, tačiau dėl to visiškai nekvaršinančią sau galvos. O pasirinkti būtent gotikinę estetiką dailininką įkvėpė jo gimtasis Vestfildas su puošniais Viktorijos laikų pastatais ir senomis kapinėmis.

Kaune miuziklas pastatytas pagal pirmajam miuziklui Brodvėjuje specialiai scenaristo Marshallo Brickmano ir rašytojo Ricko Elice’o parašytą knygą „Adamsų šeimynėlė“. Šį kartą (dėl kito kūrybinio projekto sostinėje) teatro miuziklų meistrui, su miuziklo žanro specifika Amerikoje susipažinusiam režisieriui Kęstučiui Jakštui talkino žmona aktorė Viktorija Streiča. Pasidalino pareigas taip: K. Jakštas – pastatymo meno vadovas, V. Streiča – režisierė. Pastarosios režisūrinis debiutas įvedė šiek tiek kitokių atspalvių nei yra būdinga ankstesniems K. Jakšto darbams. Scenoje viskas labiau paklūsta dramos teatro taisyklėms. Galbūt dėl to miuziklui kiek pritrūkta dinamikos. Tačiau dominuoja „moteriška švara“ – čia nėra nereikalingos scenos, judesio, žodžio ar daikto. Prie viso to dar būtų galima pridėti estetiškai patrauklų, kūrybingai funkcionalų scenovaizdį, kurtą scenografo, vaizdo projekcijų autoriaus Gintaro Makarevičius, ir stilingus dizainerės Kotrynos Daujotaitės kostiumus.

Lietuviškoje „Adamsų šeimynėlės“ versijoje nerasime blizgučių, plunksnų ir ryškių suknelių šėlsmo. Taip pat ilgai trunkančių masinių scenų, kuriose aktoriai, vienu metu ir šokantys, ir dainuojantys, regis, viršija savo fizines galimybes. Čia viskas kur kas santūriau, tačiau tai tik privalumas. „Adamsų šeimynėlė“ taip pat paliudijo, kad naujovių reikia ir patiems čia dirbantiems kūrėjams. Pagrindinius vaidmenis atliekantys solistai scenoje jaučiasi natūraliai, be jokio pritempto dirbtinumo. Greičiausiai todėl ir sėdintieji žiūrovų salėje atsipalaiduoja, pasijaučia savi, tarytum būtų šios šeimos dalimi.

Komedijoje dėmesys sutelkiamas ne į Adamsų tamsiąją estetiką ir keistumą, o į jų moralines nuostatas. Konfliktas scenoje vyksta tarp normalumo (daugumos požiūriu) ir nenormalumo. Šios opozicijos pusėms atstovauja Adamsai ir šeima iš įprastų žmonių pasaulio – Beinekiai. Tai išreiškiama ir spalvų simbolika – tamsūs drabužių tonai ir ryškiaspalviai audiniai. O šios šeimos susiduria tuomet, kai Trečiadienė ir Beinekių sūnus Lukas įsimyli, ima kalbėti apie santuoką ir nusprendžia susipažinti su vienas kito tėvais. Suvokimas apie tai, kas iki tol kiekvienoje šeimoje buvo normalu, pradeda byrėti. Kiekviena šeima prisiliečia prie savo pasaulėžiūros kraštutinumų. Šiuose nuotykiuose bandant išlaikyti savąją tapatybę ir kartu pritempti kitą prie savojo normalumo gausu tikrai juokingų akimirkų.

Spektaklyje išlaikomi visi žinomi šeimynos narių išvaizdos ir elgesio požymiai. Vizualiai jie atrodo lyg nužengę iš Ch. Addamso karikatūrų, o savo judesiais ir bendravimo maniera labai primena serialuose matytus veikėjus.

Trečiadienę, kuriai spektaklyje režisierių pavesta atstovauti šiuolaikiškumo dvasiai, vaidina trys solistės – Marija Arutiunova, Iveta Kalkauskaitė ir Karina Krysko. Visos yra tinkamai pasirengusios ir dainuoti, ir vaidinti, gal kiek mažiau – šokti. Jaunesnių solisčių Trečiadienė – jaunatviškai kaprizinga, nors ir turinti savuosius pomėgius, nori pažinti ir tą kitą pasaulį. Tai liudija jos apsivilkta ryškiai geltona suknelė. O kiek vyresnė ir didesnį kūrybinį bagažą turinti K. Krysko savo herojei suteikia daugiau charizmos, vidinės brandos ir ne taip lengvai leidžiasi į kompromisus.

Pačios režisierės (kartu su soliste Kristina Siurbyte) verstame librete ir dainų žodžiuose juntamas siekis suaktualinti spektaklio tekstą. Todėl kartkartėmis nuskamba tai, ko nėra amerikiečių knygoje: nuorodos į krepšinį ir kitus šiandieniam jaunimui aktualius dalykus. Laisvai scenoje jaučiasi ir pagrindinės veikėjos jaunesnysis brolis Pūgžlys, kurį vaidina ne profesionalūs aktoriai, o skirtingo amžiaus paaugliai, konkurso būdu specialiai atrinkti šiam miuziklui, – Jonas Kaminskas, Ervinas Jasevičius ir Vygantas Bemovas.

Normalumo ir nenormalumo sąvokas aukštyn kojomis apverčia neišskiriamoji, nuolat meilės svaiguly skendinti Gomeso ir Mirtišės porelė. Juos taip pat įkūnija trys grupės solistų: valdingą ir santūroką Mirtišę – pati režisierė V. Streiča, Akvilė Garbenčiūtė, Živilė Lamauskienė, energingąjį Gomesą – Raimondas Baranauskas, Egidijus Bavikinas ir Giedrius Arbačiauskas. Skirtingi solistai savo vaidmens portrete palieka vis naują potėpį. Tačiau iš esmės jų veikėjai išlaiko esminius savo bruožus – eleganciją, ekscentriškumą, aistrą pavojingiems žaidimams, o kartu paprastumą ir nuoširdumą, kurio taip trūksta Beinekių šeimynai, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas yra atvirkščiai.

Netikėtai nustebino solistai, suvaidinę Svirdulį ir Pūlinį. Šie dar keistesni nei Gomesas su žmona ir vaikais personažai tarytum privertė juos išlįsti iš savųjų ligšiolinių amplua kiauto. Spektaklio metu aukštaūgis Svirdulys (solistai Žygimantas Galinis, Povilas Strikaitis ir (!) teatro trupės baleto choreografas bei šokėjas Dainius Bervingis), mūvintis storapadžius koturnus, visą spektaklį nekalba, tik itin žemu bosu mykia, o vaidinimo pabaigoje netikėtai uždainuoja. Nors ir iš tiesų menkai tevaidindamas įprasta prasme, solistų ir šokėjo įkūnijamas groteskiškasis Svirdulys itin pagyvina įvykius, įnešdamas šiurpulio, bet ir sukeldamas pakankamai pozityvių emocijų.

Kitas „atradimas“ – dėdė Pūlinys, įkūnytas Gedimino Maciulevičiaus ir Žano Voronovo. Pastarojo dėdulės pasirodymas su mėnuliu – tiesiog vertas prizo. Šioje scenoje atsiskleidžia „tikrasis“ infantilaus Pūlinio charakteris. Jis šeimynykščiams prisipažįsta, jog yra įsimylėjęs. Ką? Ne, ne moterį, o mėnulį. Naktį ryškiai švytintis pilnas (toks kaip ir jis pats) mėnulis jį tiesiog traukte traukia. Charizmatiškasis Ž. Voronovo veikėjas scenoje apdainuoja šią aistringą trauką atsispirdamas nuo žemės tiesiogine to žodžio prasme ir lyg kamuolį rankose sūpuodamas mėnulio atvaizdą. Veikėjas išlieka ištikimas savo jausmams ir vėliau išskrenda gyventi į šį Žemės palydovą. Tai viena įsimintiniausių miuziklo scenų.

Prie pastarųjų dar būtų galima priskirti ir šeimų vakarienę, kurios metu atsiskleidžia Beinekiai, nenusileidžiantys savo „trenktumu“ Adamsams. Reikėję tik tai pažadinti, ir čia prisidėjo netyčia Luko motinos Alisos (K. Siurbytė ir Ieva Vaznelytė) išgertas paslaptingas gėrimas, Pūgžlio paskanintas tiesos eliksyru, „nušvilptu“ iš raganiškos Močiutės (Vilma Narvidaitė, Neringa Nekrašiūtė). Užverda tikras chaosas – iki tol kuklios ir pavyzdingos motinos įvaizdžiui atstovavusi Alisa staiga nusimeta visas psichologines kaukes ir pavirsta į drąsiai visą tiesą apie nelaimingą santuoką išsakančią ir gyvenimo geismą pajutusią moterį. Solistės sėkmingai susitvarko su šia gana sudėtinga užduotimi, įtikinamai perteikdamos šios veikėjos persikūnijimą. Alisa tampa kone tokia pat žavi kaip Mirtišė.

Tačiau to negalima pasakyti apie Luką (Martynas Beinaris, Jurgis Jarašius, Martynas Kavaliauskas) ir jo tėtį Melą (Jonas Lamauskas, Giedrius Prunskus). Nors šiedu Adamsų dėka ir pakeičia savo požiūrį į žmogiškąją egzistenciją, jų virsmas iki galo neatsiskleidžia ir atrodo kiek dirbtinai.

Miuzikle vienodai svarbu vaidinti, dainuoti ir šokti, ir šie gebėjimai iš solistų reikalauja didelio visapusiško profesinio pasiruošimo, kas Lietuvoje yra vis dar keblus reikalas. Šiame darbe daugelis artistų perteikti vaidmenį per žodį, judesį ir garsą geba vienodai puikiai. Gal kartais kiek stinga judesio kalbos. Tačiau pagrindiniams veikėjams į pagalbą atskuba masinėse scenose šokantys Adamsų iš kapų prikelti protėviai, įkūnyti baleto trupės šokėjų ir choro. Kiekvienas jų – individualybė, o tai perteikti padeda kostiumai, leidžiantys nuspėti, kuris kurioje epochoje gyveno ir kokią padėtį užėmė visuomenėje. Na, o makabrišką spektaklio atmosferą padeda kurti ir gyvai atliekama muzika – orkestrui diriguoja KVMT debiutuojantis dirigentas Ričardas Šumila, muzikinės pastatymo dalies meno vadovas – Julius Geniušas.

„Adamsų šeimynėlė“ – vykęs KVMT bandymas žengti pirmyn kartu su laiku. Nors ir galima pasigesti originalumo (spektaklis turi panašumų su ankstesniais užsienio teatrų pastatymais), galutinis rezultatas maloniai nustebina. Režisierė ir pastatymo meno vadovas įrodo, jog miuziklo žanras nėra pigi amerikietiška pramoga, nebent tik kai kurių mūsų vaizduotėje.