Nuviliančios saulės vonios

Jau tapo įprasta, kad valstybiniai teatrai savo atsinaujinimo politiką vis dažniau grindžia garsiomis užsienietiškomis pavardėmis. Kai kurias išgirdus, ne vienam scenos meno gerbėjui išties nušvinta akys. Lietuvos nacionalinis dramos teatras jau žibėjo Kristiano Lupos, Árpádo Schillingo vardais, o štai šiemet teatro sėkmės vairas patikėtas kylančiai lenkų žvaigždei, Lupos bendražygiui Łukaszui Twarkowskiui, sutikusiam parodyti net dvi premjeras. Lenkijoje sukurtas režisieriaus audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, sumanytas kaip eksperimentinis projektas, reikia manyti, turėjo atliepti tą vadovybės sumanymų ir publikos poreikių dalį, kuri susijusi su naujų formų ir technologijų scenoje diegimu. Tačiau kartais ima ir nutinka taip, kad į daug žadančius projektus dedamos viltys nepasiteisina, o išgirti talentai nuvilia. Tad, užuot pasidžiaugus sėkmę nešančiais velykiniais kiškučiais, tenka skaičiuoti nusivylimus.

Susimuliuotas technologinis stebuklas

Koridoriuje besibūriuojantys žiūrovai laukia, kada ateis jų eilė ir jie galės priartėti prie širmos, už kurios jau kitas – tamsos – pasaulis. Anapus ribos maloniai pasitinkančios asistuojančios merginos veda už rankos ten, kur patogiai įsitaisius ant minkštos pagalvės jau galima jaustis saugiai. Tamsu, ramu ir jokio pavojaus. Kaip tikrame teatre. Skirtumas tas, kad, eliminavus regą, čia veikia tik trys veikėjai: prie jau minėtos tamsos po kelių akimirkų prisijungia medijuotas balsas ir keli blyksintys prožektoriai. Vaizdo reklamoje besisukanti skaitmeninė saulė, žadėjusi publiką panardinti į įspūdingą virtualų kosmoso pasaulį, taip ir nepasirodo. Garso takelis irgi neįspūdingas – ausis čia pasiekia meditatyvūs byrančio smėlio, ošiančios jūros garsai, kartais peraugantys į stiprėjantį ambient world gaudesį (kompozitorius Bogumiłas Misala). Audiovizualinis stebuklas, „vidurnakčio šou“, lenkų kritikų išgirta „kelionė po techno zoną“ šiuokart pasirodė tik kaip gerai parengtas reklaminis triukas.

Patyrimas ar teatras?

Pojūčių teatrą paprastai suprantame kaip gaminantį potyrius ir keliantį teisėtą klausimą: kas yra tikrovė teatre? Ar ta, kurią regime, ar ta, kurią jaučiame? Negalime apčiuopti, paliesti, bet įsivaizduojame esant, galime suvokti kaip savo vidines būsenas, jausenas, potyrius. Šiuo atveju patirti – tai atsisakyti teatro, siužeto, istorijos pasakojimo ir leisti dalyviams patiems juos kurti, dalyvauti veiksme ne tik mintimis, vaizduote, bet ir visu kūnu, panaikinant bet kokią distanciją tarp savęs veikiančio / patiriančio ir savęs, suvokiančio kitą (personažą). Kitas pojūčių teatre visuomet yra „aš“, todėl refleksija čia visada nukreipta į dalyvaujantįjį.

Spektaklis „Juoda saulė“ pradedamas fragmentišku jaunos moters pasakojimu (dramaturgė Anka Herbut). Nors pastarasis pristatomas kaip beketiškos pasąmoninės reminiscencijos („kažkas pasikeitė burnoje, regoje“, „mūsų kaukolės kaip seniai nevalyti akvariumai“...), istorija vis labiau konkretėja, ima ryškėti paplūdimyje stovinčios ir savo išgyvenimus pasakojančios moters vaizdas. Įbridusi jūron ji žiūri į saulę. Pasirodydama kaip negatyvas, saulė apakina sąmonę ir atsuka savo tamsiąją pusę – „prikala“ prie praeities, paralyžiuoja dabartį, atveria tuštumą ir melancholiją. Ryškėjant moters pasinėrimo į save liūdesiui, daugėjant intymių jos gyvenimo detalių, publika panardinama į asmeninius kito prisiminimus. Distancija su tamsoje skendinčiu žiūrovu šiuo atveju tik didėja, nes klausomasi ne savęs, savo vidinio balso, o kito pasakojimo. Taip teatras, kompensuodamas jutiminių dirgiklių trūkumą, įsiveržia į sceną. Tamsa, pasiglemžusi regos pojūtį, be abejo, patiriama, bet vargu ar ji kuo nors skiriasi nuo tos, į kurią nugrimztame užgesus salės šviesoms ir prasidėjus vaidinimui. Skiriasi veikiau tik žiūrovo gulima padėtis, ir jeigu jis neužmiega, beketiškos reminiscencijos jį, žinoma, gali nunešti toliau, nei siūlo tekstas, gal net nuskraidinti į plukdančias vaizduotės salas. Vis dėlto moteris galiausiai pripažįsta – nėra ką pasakoti, nes nieko nebuvo. Tik tingus gulėjimas paplūdimyje, mėgavimasis savimi ir melancholija, kurią vėl norėtųsi išgyventi. Atitinkamai žiūrovams nėra ką patirti, nebent atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Tokiais atvejais sveikatos centrai siūlo vakuumines oro ir vandens kapsules. Žiūrovui, norinčiam tikrai patirti save, siūlyčiau rinktis jas, nes ten bent jau netrukdo joks balsas, nebruka savo praeities prisiminimų ir galima nugrimzti į save.

Kristeva ir feministinės užuomazgos

Kaip skelbia programėlė, spektaklis yra įkvėptas Julijos Kristevos knygos „Juoda Saulė. Depresija ir melancholija“. Pastaruosius du dėmenis Kristeva suprato ne tiek kaip gydymo reikalaujančius patologinius sutrikimus, o veikiau kaip kalbos (meno, literatūros) suformuotus diskursus. Melancholiją ji tapatino su begaliniu savęs jausmo siekiu, bet taip niekuomet iki galo ir nepasiekiamu (iš čia ir depresija) savęs pažinimu. Tapatumas, anot jos, iš tiesų yra skausmingas, nesibaigiantis formavimo(si) procesas.

Jeigu tekste reikėtų ieškoti feministinių užuomazgų, tai, ko gero, būtų pačios moters įvardinta „atminties peristaltika“. Vyro, kuris asocijuojasi su tėvo vaizdiniu, ji neįsivaizduojanti kitaip, kaip tik valgantį sriubą su aliumininiu šaukštu. Ir dabar toks jo vaizdinys virtuvėje iškyla net naktį pažadinus. Ta proga prisimenamas atsisakymas gyventi kartu, pažadas sau – jokių namų. Vien pagalvojus apie tai moterį supykina. Visa tai niekaip neįsipaišo į jos susikurtą beribį kosmoso pasaulį. Šiuo požiūriu ją išties galima tapatinti su Kristevos nusakytu melancholijos subjektu – ekscentriška, narcisistine būtybe, paskendusia savajame ego, pripažįstančia tik savo poreikius, besižavinčia savimi ir savo liūdesiu.

Anot Kristevos, melancholija – tai Amūro aistros tamsioji pusė, liūdesio malonumas ir intoksikacija, atsirandanti išsisklaidžius dviejų žmonių susiliejimo euforijai. Tačiau narcisistinė sąmonė, pasak jos, iš anksto numato meilės praradimą, kitame žmoguje regėdama tik meilės šešėlį. Trokštamas objektas suvokiamas kaip iš anksto prarastas. Kitaip tariant, silpnas, trapus Narcizo ego, atskirtas nuo savęs kaip reikšmingo kito, meilę suvokia kaip savo atspindžio (alter ego) praradimą, todėl jo savireprezentacija visuomet susijusi su simuliuojamos mirties, kaip galutinio tikslo, troškimu. Gal todėl tamsa, mirtis, niekis, tuštuma čia teatrališkai supoetinama, paverčiama tam tikra erotinės egzaltacijos forma: „Žiūriu į Juodą Saulę, ji degina mane iš vidaus. [...] skverbiasi pro mano vyzdžius, vis gilyn į vidų. [...] Tegul toji juoda šviesa, juodoji nebūtis seka paskui mane ir užgriūna mane visu savo sunkumu.“ Kaip teigė Kristeva, depresija – narcizo paslėptas veidas. Pačiam reflektuotojui jis lieka nesuvokiamas, nes šis nuolat kontempliuoja save kaip miražą. Būtent todėl kiekviena pažinimo akimirka, priartėjimas prie savęs sukelia skausmą ir kartu malonumą.

Medituoti depresiją, leistis užliejamiems juodos tuštumos – toks galėtų būti šio spektaklio kodas. Šiandien tai skamba paradoksaliai. Bet ar nėra taip, kad psichologijos amžiuje, kai vengiama bet kokio skausmo, desperatiškai siekiama sėkmės ir pozityvo, apsišaukėliai dvasios mokytojai reikalauja pažinti save, depresija ir melancholija gali būti išeitys, padedančios išlikti žmogumi?