7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

Gražina Montvidaitė
Nr. 12 (1206), 2017-03-24
Teatras
„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko
„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko

Spektaklis – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama. Moterys siekia užsibrėžto tikslo, pasiduodamos netikėtumų tėkmei ir visai nesirūpindamos, kad viskas susiklosto juokingai ar net paradoksaliai.

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) statytas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Jis sudarytas iš trumpų scenų. Tokia forma taipogi pasižymi Pierre‘o Notte‘o pjesė „Dvi poniutės pakeliui į Šiaurę“, pagal kurią ir sukurtas spektaklis. Scenos primena miniatiūrų žanrą, nes jose į trumpą laiko atkarpą sutalpinamas koncentruotas veiksmas. Kiekvienos scenos pabaigoje nuskamba skambutis, paliekamas blankus apšvietimas, o aktorės ruošia sceną naujam veiksmui. Scenų perėjimo metu skamba lengva džiazo muzika, kurta kompozitoriaus Sauliaus Šiaučiulio. Intarpų metu apima jausmas, kad užsukai pas draugę pasišnekučiuoti, matai ją lakstančią po virtuvę, ieškančią puodelių ir arbatos. Aktorės (Anetė – Nomeda Bėčiūtė, Bernadetė – Jūratė Budriūnaitė) ruošdamos rekvizitą atrodė būtent taip, kūrė jaukumo pojūtį.

Aktorių duetas atrodė organiškai susigyvenęs, vietomis net atrodė, kad improvizuojama ir kuriama čia pat scenoje, ir šiam tandemui puikiai sekasi tai įgyvendinti. Kai kuriuos intarpus aktorės dainavo, tačiau nepretenduodamos į tobulą, išpuoselėtą balsą, o tai darydamos laisvai, gana paprastai, taip, kaip sugeba. Veikiančių personažų charakteriai kiek šaržuoti, padidinti, ypač isteriškumas, būdingas Bernadetei. Nepanašu, kad seserys atspindėtų platesnį socialinį sluoksnį, greičiau tik konkrečius pasirinktus personažus. Tačiau tai jau literatūros kūrinio apspręsta ypatybė.

Aktorių vaidinami personažai – vidutinio amžiaus, maždaug 45–55 metų žmonės. Įdomus buvo tokių žmonių gyvenimo supratimo perteikimas. Mirtis tokio amžiaus žmonėms tampa, viena vertus, ne kokia tolima idėja, o realiai išgyvenamu reiškiniu, kita vertus, ji darosi artimesnė, ne tokia bauginanti ir nepažįstama kaip jaunystėje. Apskritai spektaklyje požiūris į mirtį nėra tragiškas. Ji kaip savaiminė gyvenimo tąsa, akivaizdus dalykas, tad seserys pajuokauja, kad ir joms nebetoli tėvus ištikęs likimas. Mirtis apmąstoma, tačiau nedramatizuojama.

Lengvą požiūrį į sudėtingus gyvenimo momentus padeda atskleisti scenoje esantys daiktai. Vienas svarbiausių – urna su mamos pelenais. Joje seserys randa jų tėvo dovanotą segę ir iš to supranta, kad tai buvo vienintelis mamos mylėtas vyras. Vėliau su mamos pelenais iškyla ir juokingų situacijų, tad butaforija suteikia netikėtų reikšmių net labai tradiciškai suprantamiems simboliams, tokiems kaip mirusiojo pelenai ar antkapio kryželis.

Scenoje matomi daiktai turi secesijos stiliui būdingų augalinių ornamentų motyvų, todėl veiksmo laikas panašus į XX a. pradžią.  Visa scenografija funkcionali (scenografas Danielius Sodeika), tie patys objektai naudojami skirtingiems tikslams, pavyzdžiui, tvoros šviestuvai tampa autobuso priekiniais žibintais arba kėdės antkapiais. Kostiumai gana paprasti, su aliuzija į prancūziškas stiliaus detales, tačiau žvelgiant į atskirus elementus, jie neatrodo išskirtinai. Spektaklio pradžioje į akis krenta Anetės vyriško kirpimo, platus ir laisvai krentantis kostiumas. Bernadetė viso spektaklio metu vilki pilką suknelę, prie jos priderindama vis skirtingus aksesuarus, priklausomai nuo scenos diktuojamų aplinkybių.

Bendra spektaklio atmosfera priminė kamerinį draugų susibūrimą, kokioje nors kavinėje nugirstą pokalbį ar papasakotą anekdotą, kadangi tokios istorijos tikrumu, kokią nupasakojo seserų personažai, sunku patikėti. Visgi dėmesį atkreipė tai, kad šis vaidinimas išlaikė teatrui būdingą sąlygiškumą. Ištartas žodis ar frazė jame yra tikresnė tiesa, nei tai, kas matoma: pavyzdžiui, duris vaidinime atstojo tik durų girgždesio garsas, o cigaretė tarp pirštų – tik įsivaizduojama. Tokios, atrodytų, nereikšmingos smulkmenos žavi, nes šiuolaikiniame teatre galime pamatyti net labai nesąlyginių elementų: rūkomos tikros cigaretės (pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Borisas Godunovas“), supiltos skaldos krūvos (kaip Pauliaus Ignatavičiaus statytame spektaklyje „Meilė po guobomis“). Suprantama, tokie elementai – tai scenografų darbo dalis, tačiau net menkiausios smulkmenos gali paveikti viso kūrinio pasisekimą ar emociją, kurią žiūrovai išsineš namo.

Neįprasto žanro spektaklis „Visu greičiu atgal“ patraukia komiškumu, įprasto ir pamėgto teatro grąžinimu žiūrovams, tačiau atsižvelgiant į jo pastatymo laiką (premjera įvyko 2016 m. gruodžio 3 d.), šis spektaklis neprimena šiuolaikiško kūrinio. Toks spektaklis – tai saugus repertuaro variantas, surenkantis bent saujelę žmonių kiekvieną kartą, kai yra rodomas, tačiau nepretenduojantis į aukštą meninę vertę ir gerokai atsiliekantis nuo tokių Valstybiniame Šiaulių dramos teatre jau pastatytų darbų, kaip „Vieną vasaros dieną“ (rež. Albertas Vidžiūnas, premjera 2009 m.), jau minėta „Meilė po guobomis“ (premjera 2015 m.), ar „Valentinų diena“ (rež. Loreta Vaskova, premjera 2010 m.). Šie darbai parodo, kad teatras tikrai turi potencialo ir galimybių kurti šiuolaikiškus spektaklius, belieka tai išnaudoti.

„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko
„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko