Kuo nusikalto žiūrovas?

Artūras Areima sostinės žiūrovams vos po keleto mėnesių nuo paskutinio savo spektaklio „Klamo karas“ pristatė premjerą „Antikristas“. Šįsyk Areima išties leidžia aktoriams (vaidina jo studentai) daryti viską, kad paveiktų žiūrovą: nuo parodijos iki pornografijos. Sunku pasakyti, kokios reakcijos iš publikos tikimasi – ar vaizdai turėtų šokiruoti, ar sujaudinti, ar „atverti akis“? Tačiau spektaklio veiksmą stabdo jo dinamika, o kūriniui įpusėjus ir nuogi aktorių kūnai, ir jais atliekami veiksmai praranda paveikumą.

„Antikriste“ režisierius vaizduoja išvirkščią visuomenę, kurioje taisyklės, naujienos, santykiai perauga į kraštutines formas. Spektaklyje veikia keturi aktoriai (Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus, Valerijus Kazlauskas), kurie vaidina ne tik bepročius, politikus, žurnalistus, bet ir patys save, t.y. jaunus žmones chaotiškame šiandienos pasaulyje. Tačiau už masinės naujienų kultūros parodijos besislapstantys personažai vargiai atrodo bent kiek atpažįstami, todėl nelengva suprasti, kokia tų jaunų žmonių scenoje (o kartu ir režisieriaus) pasaulėjauta. Tiesa, kiekvienam aktoriui skirtas monologas (vienintelis jautrus spektaklio momentas) – akimirka, kada žiūrovui leista atpažinti ar net susitapatinti su neteisybę išgyvenančia siela, tačiau sentimentali foninė muzika neleidžia tuo visiškai pa(si)tikėti. Spektaklio metu žiūrovas paliekamas vienas. Kol scenoje siaučiantys aktoriai pavargs ir jam bus leista išeiti.

Papildomą atstumą tarp veiksmo ir publikos sukuria filmuojamos scenos: nesąmoningai stebi vaizdą ekrane, o ne tą patį veiksmą, atliekamą gyvai. Galbūt sąmoningas atstumo kūrimas turėtų leisti racionaliau pažvelgti į pasakojimo nuotrupas, tačiau, regis, yra priešingai, atstumas leidžia pernelyg atsiriboti nuo veiksmo ir į jį nebesugrįžti.

Spektaklio struktūra sunkiai „įkandama“, todėl stebime vieną po kitos pasikartojančias kulminacijos variacijas, o šios, atrodo, niekada neišseks. Padriki vaizdai nesusiriša į vientisą kūrinį, tad po dviejų ilgų spektaklio valandų jautiesi gerokai pavargęs.

Nors režisierius, kalbėdamas apie visuomenės stereotipus, laužo nusistovėjusią teatro kalbą, išbando naujas, provokuojančias raiškos priemones, taisyklė „viskas leista“ spektaklį paverčia savotišku šiukšlynu: jokios tvarkos, jokios struktūros, jokios vientisos fabulos nesukuriama, o absurdiški veiksmai ilgainiui nebekelia juoko ir virsta beprasmiškais. Netinkamų priemonių visuma išklibina spektaklio turinį, o beformis pasakojimas tik juokina arba erzina žiūrovą. Norom nenorom prisimenu Oskaro Koršunovo „Apvalytuosius“, kuriuose bjaurumas ir žiaurumas įgauna estetinį pavidalą, skirtą būtent teatrui. Nors nuogas kūnas Koršunovo spektakliuose visada tarsi specialiai pabrėžiamas, jo rodymas nėra tuščias spektaklio teksto užpildymas.

„Antikriste“ esama užuominų į įdomias teatrinės minties išraiškas, tačiau, vos tik žiūrovo dėmesys prikaustomas, sceną vėl okupuoja nemotyvuota vulgarybė. Deja, spektaklis nepereina iš paviršinės provokacijos (kad ir kaip ji šokiruotų) į gilesnę mintį. Režisierius, nors atsisako teatrui įprastų priemonių, rodos, nesukuria naujos, teatrui tinkamos kalbos. Įdomu, ar žiūrovą veikia vien rėkimas, nusirenginėjimas, ar politinės satyros ataka?