7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Didvyrių aikštė“ Paryžiuje

Spektaklyje vaidinančių aktorių mintys po gastrolių

Daiva Šabasevičienė
Nr. 3 (1197), 2017-01-20
Teatras
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.

2016 metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras baigė reikšmingu įvykiu – gastrolėmis į europietiškos kultūros židinį Paryžių. Spektaklis „Didvyrių aikštė“ net šešis kartus buvo parodytas viename svarbiausių tarptautinių teatro festivalių „Festival d’Automne à Paris“, kuriame nuo rugsėjo 7 iki gruodžio 31 d. buvo pristatomi dailės, performanso, teatro, muzikos, operos, šokio bei kino kūriniai. Šio festivalio programoje greta kitų garsių menininkų įvairiuose teatruose buvo pristatyti ir Krystiano Lupos spektakliai – „Kirtimas“ („Odéon-Théâtre de l’Europe“), „Didvyrių aikštė“ („Théâtre national de la Colline“), „Ritter, Dene, Voss“ („Théâtre de la Ville“).

 

Valentinas Masalskis (Profesorius Robertas Šusteris): Prancūzų žiūrovai labai išprusę. Spektaklis trunka ilgai, pusketvirtos valandos, žmonės visą tą laiką turi skaityti ilgiausius titrus. Nustebau: gali vaidinti užuominomis, o jie į jas akimirksniu sureaguoja. Salė – aštuonių šimtų vietų, bilietai į visus šešis spektaklius buvo išpirkti per vieną dieną. Susidomėjimas neįtikėtinas. Greta kitų spektaklių, rodytų Paryžiuje, mūsų „Didvyrių aikštė“ jau po pirmųjų pasirodymų išskirtas kaip geriausias Lupos spektaklis. Šį spektaklį žiūrėjo Thomaso Bernhardo brolis Peteris Fabjanas. Jis į Paryžių atvažiavo specialiai vien dėl jo, nors jau vaikšto pasiramsčiuodamas dviem lazdelėmis – panašiai kaip manasis profesorius Šusteris. Svarbiausia, kad ir pats Lupa buvo patenkintas.

 

Režisierius seka spektaklį, juo domisi, jį pataiso, apie jį galvoja, išsako įvairias pastabas. Monumentalus spektaklis privalo turėti tokią priežiūrą.

 

Paryžiuje viskas buvo labai gerai paruošta: techniniai darbuotojai dirbo itin profesionaliai. Jau ne pirmose gastrolėse pastebėjau, kad LNDT aptarnaujantis personalas yra neįtikėtino darbštumo. Jau užaugo karta, kuri tarnauja bendrai idėjai – gero spektaklio sukūrimui.

 

Aš vis galvoju: kodėl prancūzams patiko šis spektaklis? Vieniems tai buvo didingas teatras, kiti pripažino, kad tai spektaklis, neturintis aštrių formos „pašinų“, kurie dirgintų žiūrovą. Jame publikos dėmesio neskaido aštri šviesų kaita: vizualinė estetika labai atsargi, subtili. Žiūrovas po „Didvyrių aikštės“, lyg po geros operos, jaučia tam tikrą pakylėjimą: geras tekstas, estetiškos dekoracijos, neblogi aktorių darbai...

 

Teatras, kuriame vaidinome („Théâtre national de la Colline“), – labai jaukus. Jis sukurtas amfiteatriniu principu (žiūrovinė erdvė staigiai kyla į viršų). Šiame teatre daug maloniau buvo vaidinti negu Avinjone, nors ten vaidinome daug geresniu laiku (spektaklių pradžia – 15 val., o Paryžiuje reikėjo visą dieną kankintis, nes pradžia – 19 val., o pabaiga 23.30).

 

Ilgai laukiant vakarinio spektaklio negali išsibarstyti. Su Egle Gabrėnaite į Paryžių išėjome tik vieną dieną ir apėjome tik vieną kvartalą. Tai buvo Sena, tai buvo Dievo Motinos katedra ir mums to pakako. Negalima patirti labai daug įspūdžių, nes jie išblaško, neleidžia susikaupti.

 

Eglė Mikulionytė (Olga): Paryžiaus publika – nuostabi. Ji jaučia pačius subtiliausius niuansus. Tokiai publikai vienas malonumas vaidinti, tarp aktoriaus ir žiūrovo užsimezga glaudus ryšys. Prancūzų žiūrovai išsilavinę, mąstantys, suprantantys humorą.

 

Publikos niekada nelyginu, bet šį kartą tai darau drąsiai. Lietuvių žiūrovai supranta tik labai aiškius, netgi tiesmukus dalykus, iš kurių juokiasi, o kad „Didvyrių aikštėje“ yra visa absurdo skalė, prancūzai puikiausiai suvokė. Lietuviams laikraštis „Frankfurter Allgemeine“, apie kurį kalbama kūrinyje, nieko nereiškia, o prancūzai puikiai supranta, apie ką kalbama. Netgi tada, kai spektaklis „ėjo“ kiek blogiau, publika jį priėmė puikiai.  

 

Arūnas Sakalauskas (Lukas): Prancūzai mane nustebino savo išprusimu, reiklumu. Jie aiškiai žino, ką žiūri. Labai maža publikos dalis atėjo neskaičiusi pjesės. Žiūrovai įvairaus amžiaus – nuo pagyvenusių porų iki jaunuolių, kurie sėdi ant laiptukų visą ilgą spektaklį. Jie įdėmiai klauso ir supranta, apie ką jis. Nepamatysi žiovaujančio – anaiptol, gali justi begalinį susidomėjimą. Matosi, kad jie turi kelių šimtų metų teatro tradicijas. O mūsų publika – „arba-arba“. „Jeigu man nepatinka, nors aš nežinau kodėl, vadinasi, spektaklis – šlamštas. Atsistojau vidury veiksmo, vidury salės, ir nudrožiau su savo dama durų link.“ 

 

Paryžius – ypač gražus miestas, žmonės mandagūs. Bet man jis pasirodė šaltokas ir kiek atstumiantis, nors ir gaila. Pagalvojau, kodėl darbininkai iš Lietuvos važiuoja į Vokietiją, Angliją – negirdėjau, kad kas dirbtų statybose Prancūzijoje. Mūsų skirtingas mentalitetas, mes nežinome, kaip elgtis. Tarkim, Anglijoje, šiek tiek toliau nuo Londono, tu atsiduri tokiam Panevėžy: lygiai tos pačios aludės, ta pati „chebra“, lygiai tokie pat rėkavimai gatvėje, ko Prancūzijoje nepamatysi.

 

Mums nuvažiuoti į Paryžių tokiu lygiu – su šiuo spektakliu–  ir vaidinti jų nacionaliniame teatre yra įvykis. Bet režisierius Lupa šiek tiek šį įvykį užgožia. Jeigu tai būtų lietuvių režisierius, būtų dar geriau. Dabar yra Lupa ir Bernhardas, ir gerai vaidinantys aktoriai.

 

Doloresa Kazragytė (Hedviga): Lenkijoje, Kinijoje, Prancūzijoje ir visur kitur pastebėjau, kad vis dėlto svarbiausias šiame spektaklyje išlieka režisierius. Jeigu kažkoks susitikimas ar spaudos konferencija, visur svarbiausias – Krystianas Lupa. Aktoriai, nors apie mus ir gerai rašo, niekam nerūpi. 

 

Aš tik iš sūnaus sužinau „internetines“ naujienas. Nuvykusi į Paryžių sužinojau, kad be mūsų spektaklio bus vaidinami dar du Lupos spektakliai. Bet nebuvo nė vieno susitikimo su aktoriais. Pasauliui visai neįdomu palyginti skirtingas mokyklas, skirtingus požiūrius kad ir to paties režisieriaus skirtingose šalyse sukurtuose spektakliuose. Niekam nesvarbu, ką mes galvojame apie Thomasą Bernhardą ar apie tą patį Krystianą Lupą. Mes gyvename viešbuty, visą dieną laisvi, niekas niekur mūsų nenuveža. Gerai, kad Neringa Bulotaitė visiems paaiškina, kur reikia nuvažiuoti. Aš vengiu viena važinėti. Daug ką esu mačiusi anksčiau. Ačiū Dievui, viešbutis buvo šalia Per Lašezo kapinių. Tai aš ten keletą dienų praleidau, pagal numerius garsius žmones aplankiau (Édith Piaf, Rossini, Chopiną, Voltaireʼą...). Po tas kapines varnos ir kiti paukščiai įspūdingai skraidžioja... Netoliese susiradau labai seną katedrą, tokią tamsią, galingą, ir pilną žmonių. Net nustebau, nes, pavyzdžiui, Avinjone visas miestas ūžia, žmonės sėdi prie staliukų ir tik valgo geria, valgo geria... Popiežiaus aikštė staliukais nustatyta, viens prie kito visi tik vartoja, vartoja – o greta esanti bažnyčia stovi tuščia. Dievas miršta, viskas ritasi žemyn. Niekam neįdomi gelmė, siela, todėl ir aktoriai tampa niekam nereikalingi. Jiems belieka tik su maišiukais vaikščioti.

 

Neringa Bulotaitė (Ponia Lybig): Lietuviai – ypač nebendraujantys žmonės, ir tai labai gerai pasimatė būnant Paryžiuje. Pavyzdžiui, po pirmojo „Didvyrių aikštės“ spektaklio teatro fojė surengtos vaišės, bet į jas atėjo vos du aktoriai. Buvo nejauku, nes į vakarėlį atėjo tie prancūzai, kurie norėjo pagerbti, pabendrauti, susipažinti. Atėjo ir prancūzų aktorių, kurie prieš kelerius metus buvo vaidinę „Didvyrių aikštę“. Ypač sujaudino, kai Hertą vaidinusi prancūzė, kuriai jau penkiasdešimt vieneri metai, ėmė garsiai ieškoti mūsiškės Hertos, jai labai rūpėjo su ja pasikalbėti.

 

Jau per pirmą spektaklį galima buvo justi, kad žiūrovai „paruošę namų darbus“, kai kas atėjo antrą kartą, nors spektaklį vasarą matė Avinjone. Bilietus buvo ne taip paprasta įsigyti, juos išpirko per labai trumpą laiką. Spektaklio gerbėjais tapo ne vien teatro specialistai, bet ir paprasti žiūrovai. Mes, aktoriai, scenoje tai iš karto pajutome, sąmokslas ore jau tvyrojo... Kai kas iš žiūrovų pripažino, kad Avinjone ir Paryžiuje spektakliai praėjo skirtingai, puolė pasakoti įvairias detales, smulkmenas, kurios išties labai svarbios spektakliui.

 

Vaidinant kelis kartus iš eilės, galima pastebėti spektaklio laisvėjimą, nebelieka to noro „kad tik spektaklis įvyktų“, atsiranda toks keistas kvėpavimas, padedantis spektakliui augti. Tuomet tampa svarbu žiūrovui perduoti tos dienos nuotaiką: jeigu tu labai pavargai – tinka, jeigu ką nors sutikai – tinka, jeigu tave kažkas įžeidė – dar labiau tinka. Ką savyje „sukrauni“, viską atiduodi žiūrovui.

 

Į „Didvyrių aikštę“ Paryžiuje atsitiktinai užklydęs kino prodiuseris Gytis Šapranauskas: Paryžiuje šį spektaklį mačiau pirmą kartą. Labai nustebino ypač šilta žiūrovų reakcija, jie suprato pačius subtiliausius niuansus, netgi tuos, kuriuos kartais aktoriai skiria vieni kitiems. O tai reiškia, kad tarp mūsų daug bendro. Žiūrovų reakcijos išduoda esminius dalykus apie visą tautą. Aišku, prancūzai subtiliau supranta visą meną apskritai. Jų tokia aplinka – gatvėje kiekvienas pastatas yra meno kūrinys. Prancūzams teatras – tarytum kasdienybė, natūralus procesas, bet jie vis tiek į jį eina kaip į šventę. Apskritai, po tėčio mirties tik „Didvyrių aikštė“ sugrąžino tikro teatro pojūtį. Tai – tikras džiugesys sielai.
 

* * *

 

Spektaklis „Didvyrių aikštė“, aplankęs Lenkiją ir Kiniją, šią vasarą viešėjo viename didžiausių ir seniausių tarptautinių teatro festivalių – Avinjone, kur „Vedène“ salėje buvo suvaidintas taip pat šešis kartus. Po šių gastrolių pasirodė daug publikacijų centriniuose ir mažiausiuose šalies periodiniuose leidiniuose, kurių įžvalgas papildė Paryžiuje pasirodžiusios recenzijos. 

 

Kelias recenzijų ištraukas išvertė Paryžiuje gyvenantis Ainis Selena.

 

„Lietuvių aktoriai nuostabiai supranta ir atlieka Krystiano Lupos skirtas užduotis – režisierius mėgaujasi matydamas, kaip atskleidžiamas jo sumanymas: atliekama mikroskopinė žmogaus prigimties introspekcija, reikalaujant kuo didžiausio aktoriaus asmenybės indėlio.“ (France Inter, 2016 m. spalio 19 d.)
 

„Thomasas Bernhardas, spektaklio režisierius ir jo aktoriai – Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupė – parodė aukščiausio lygio meistriškumą, nepaprastą įtaigumą ir tikslumą. Savo partitūras jie atliko beveik mezzo voce, tačiau intensyvumą pasiekė ne šaukdami, o paprasčiausiai kalbėdami savo frazes. Visa Krystiano Lupos režisūra puikiai atitinka šį subtilų registrą.“ (Témoignage Chrétien, 2016 m. gruodžio 1 d.)

 

„Krystianui Lupai svarbu ne šaukimas ar plūdimasis, – tai būtų karikatūriška, – jam svarbus išgryninimas, nesvarumo būklė, mezzo voce. Tai, ką vienas kitam sako pagrindiniai personažai, yra dar baisiau ir labiau gąsdina, nes pasirenkamas paprasto pokalbio apie akivaizdžius dalykus tonas. Įspūdį daro tiek spektaklio muzika, tiek scenografija (neatverianti jokios perspektyvos), tiek apšvietimas, o ypač nuostabi Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių vaidyba. Taip atsiveria mąstyti nebenorinčios sutemų visuomenės pasaulis, kurio tuštuma gali būti užpildyta įvairiausiomis tamsuoliškumą liudijančiomis baimėmis – jas mums puikiai pateikia Krystianas Lupa.“ (Web Theatre.fr, 2016 m. gruodžio 8 d.)
 

Parengė Daiva Šabasevičienė

„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.