Simboliai ir ženklai, archetipai ir stereotipai

Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik padiktuoti informaciją, bet ir parodyti tuos dalykus, apie kuriuos kalbama. O šįkart kalbama apie pasąmonę: apie jos siunčiamus signalus, simbolius ir su ja sietiną archetipų pasaulį. Tad keliaujame banguojančia, nedarnia vorele lyg bendrame sapne, kurio interpretacijos neišvengiamai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų būsenų: nuo dabarties, praeities patirčių, nuotaikų, aplinkybių ir net šiek tiek nuo to, kas dar tik laukia ateityje. Tačiau visgi pagrindinis „Pirmapradžio“ interpretacijos skirtumas kyla ne iš mūsų savasties, o susijęs su dalyvavimo jame pobūdžiu: ar esame vienas iš aštuonių savanorių užrištomis akimis, ar likusi reginčioji masė.

Vadinamasis savanoris iš tiesų čia yra savotiškas tarpininkas. Jam, netekusiam regos galimybių, lemta įsikūnyti ne tiek į aktorių, kiek į naivų vaiką. Regis, tokiu būdu, dėl tamsos sukelto reagavimo ir suvokimo tyrumo, šiam žiūrovui iš tiesų įmanoma pasiekti tiesioginį ryšį su archetipine realybe ir bent trumpam ryškiau ir garsiau pajausti pasąmonės siunčiamus signalus.

Dalyvaujant Karolinos Žernytės režisuotame „Pirmapradyje“ užrištomis akimis, atsiduriama ne kažkur kitur, o savyje. Kiekvieną tokiam žiūrovui sukeltą pojūtį ar veiksmą praplečia jo paties vaizdiniai, o laikas ir erdvė dėl neišvengiamo „čiadabartiškumo“ tampa beribiai. Spektaklio metu tamsoje prabėga visas gyvenimas: vaikystė, kai jauti rūpestį, jaunystė, per kurią išryškėja tavo vienatvė ir tampa svarbu įsitvirtinti aplinkoje, amžiaus vidurys, kai jau viskas pasiekta ir ta aplinka nuvilia, ir senatvė, kai vėl pajuntamas rūpestis ir grįžtama į save. Per šią kelionę susiduri su savo baimėmis, savo tamsa, svajonėmis, vyriškąja / moteriškąja puse, pasyvumu, energija, sau pačiam netikėtomis reakcijomis, vaizdiniais ir troškimais. Kelionės laiptais, liftais, koridoriais nė kiek neprailgsta. Tai akimirkos, per kurias gali pailsėti nuo į tave įbestų žvilgsnių, kurių nematai, bet jauti, nuo veiksmo, kurį vis iš naujo tenka mėginti suprasti, nuo nuolatinės kaitos. Tai tos ilgos, nesuskaičiuojamos poilsio dienos, per kurias tarytum nieko nevyksta ir kurių vis iš naujo prireikia, kad vėl galėtum būti savimi.

Tuo tarpu likusiai, reginčiai žiūrovų daliai, toks „čia ir dabar“ dalyvavimo pojūtis vargiai pasiekiamas. Ir stebint spektaklį iš šių pozicijų išeina toks lyg pirmajame koridoriuje stovinčios vandens pripildytos vonios efektas. Vanduo, kuris dažnai siejamas su pasąmone ir emocijų pasauliu, nes gali prasibrauti bet kur, čia yra stovintis, sustingęs ir niekur kitur persikelti nepajėgus. O juk sapnuose pasireiškiančių simbolių interpretacijai labai svarbi jų aplinka. Tačiau čia, daiktams atsirandant praktiškai iš niekur ir būnant tiesiog aktorių rankose, tegalime suvokti juos ne kaip simbolius, o kaip ženklus, ir šie, nori nenori, ne plečia, bet greičiau blokuoja fantaziją.

Kita didelė problema – spektaklio dramaturgija (dramaturgas – Jaunius Pisaravičius). Aktorių sakomas tekstas pernelyg tiesus – tai tarytum pavienės, kūrėjams svarbiausios Carlo Gustavo Jungo paskaitų frazės, kurias kartais tiesiog pažodžiui iliustruoja veiksmas. Taip šešėlinė individo pusė, tai, kas paslėpta, čia tampa paprasčiausiu šešėliu, antruoju žmogumi, kartojančiu kito veiksmus. Anima (moters pirmavaizdis vyro psichikoje), animus (vyriškoji moters psichikos pusė) archetipai čia pavirsta stereotipais: moterims užmaunamos bokso pirštinės, o vyrams gražinami veidai. Bėda ta, kad žmogaus santykiai su šiais archetipais nuolat kinta kartu su juo, o toks trumpas jų iliustravimas, įdaiktinimas tą jų kitimą negailestingai nubraukia. Žinoma, norint užgriebti ir pagrindines Jungo idėjas, ir net jo paties biografiją, gilesniam to atvaizdavimui nelabai ir yra galimybių. Užsimerkusiajam tai yra veiksmas, akistata su savimi, ir visa, kas jį supa tarytum sapne, yra jo paties pasąmonės užkaboriai. Daugiau painiavos čia ir nereikia. Tačiau šią kelionę stebinčiajam šioji naiviai pažodžiui į kitą pusę išversta pasąmonė mažai ką gali suteikti. Nors, žinoma, neatmeskime galimybės, kad stebintįjį tai galėtų paskatinti domėtis analitine psichologija, ieškoti Jungo knygų ar net kreiptis į analitiką, kurio padedamas jis galėtų mėgautis paslaptinga kelione į save, trunkančia kur kas ilgiau nei spektaklis.

Regėjimas – irgi pojūtis, beje, taip pat labai jautrus. Ir norint, kad žiūrovų patirtys būtų daugiau mažiau lygiavertės, nereikėtų jo neigti (vietomis erdvę pagražinančios detalės nesiskaito) ar suvokti jį kaip pašalinį kitų patirčių liudininką. Suprantu, kad spektaklio kūrimas neregintiems reikalauja daug pastangų, bet galbūt tuomet verta kreiptis į dar vieną režisierių, kuris šalia to kurtų pilnavertį reginčiųjų spektaklį? Kitu atveju net ir įspūdinga patirtis užsimerkus gali nublankti, antrą kartą atėjus pažiūrėti į ją iš šalies ir pamačius tai, ką anksčiau teko išgyventi, ne kaip kažką asmeniško ir itin svarbaus, o tik kaip bandymą užmegzti kontaktą su pavieniais ženklais, netekusiais savo simbolinių galių.