„Sirenų 2016“ dienoraščiai I

Kadaise, emocijomis perkrautoje teatrinėje kompanijoje, keistoje ir efemeriškoje, dainavom baladę apie jūreivišką ilgesį. Kompanija seniai išsiblaškė, bet eilutės „o kai ant denio sirenos kaukia, širdy atbunda ilgesys“ pasirodė neįtikėtinai gyvybingos. Kaskart, ištarus „sirenos“, iš paskos atplūsta – ne, ne ilgesys, bet ilgesio prisiminimas. Baladė buvo dar praėjusiam tūkstantmety, tarptautinio teatro festivalio LIFE’o klestėjimo laikais, bet jos ilgesio užuominą įkūnijo ir kasmet atgaivina jau naujajam tūkstantmety (2004) prasidėjusios Vilniaus „Sirenos“, šiemet jau tryliktosios. Jų neužgniaužė krizės (makroekonominės nei mikromoralinės) ar kritika (su kritikais) – kiekvienas ruduo į miestą atneša tą specifinį (kartais sprogstamą) poros savaičių rudeniškos tamsos ir žvarbos (arba paskutinės šilumos aksomo) ir lūkesčio mišinį. Ne tiek svarbu, kad tuos ryškiausius, labiausiai trokštamus užsienio spektaklius (tokių keleto pastarųjų metų „Sirenose“ paprastai būna vienas du, apsuptų spiečiaus kuklesnių) turbūt galėtume, leidęsi teatro piligrimystėn, pamatyti kokio priartėjusios Europos teatro scenoje ir patys – emociškai sutankintos „Sirenų“ dienos kai kam yra tapusios būtinąja metų ciklo dalim, kai gali išvysti ne tik „ko nematęs“, bet ir tuos, kurių senokai nematei ir (net nežinojai, kad) pasiilgai. Kur neįpareigojanti vis tų pačių pasisveikinimo frazių ir bravūriškų replikų, kuriomis apsikeičiame teatrų holuose ar tarp žiūrovų eilių, kiekybė nejučiom virsta kuklia, bet tikra savos teatro bendruomenės pojūčio kokybe.

* * *

Pusė šiųmetinių „Sirenų“ užsienio spektaklių (trys iš šešių) buvo sukurti „Europolio“ programoje, festivaliui bendradarbiaujant su Goethe’s institutu ir Miuncheno „Müchner Kammerspiele“ teatru. Į „Europolį“ buvo įtraukta ir kaip tarptautinės „Sirenų“ programos dalis parodyta ir viena didžiausių pastarojo meto lietuviško teatro staigmenų bei tarptautinių sėkmių, dramaturgės Vaivos Grainytės, kompozitorės Linos Lapelytės bei režisierės ir scenografės Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“ (2013). Spektaklis, gimęs iš įsiklausymo į balsus ir istorijas tų, kurių tradiciškai nesiklausoma, – prekybos centro kasininkių. Apie šį nepretenzingą, bet stebėtinai taiklų ir nesentimentalų netradicinės operos spektaklį, retą turinio ir formos dermės atvejį, jau daug rašyta, ir tikiuosi (nes spektaklio šįkart neteko pamatyti iš naujo), kad jis per tuos kelerius nuo premjeros prabėgusius metus sugebėjo išsaugoti savąjį atjautos ir švelnaus absurdo pojūtį bei demokratišką neprofesionalių balsų choralą. Šiaip ar taip, Lietuvos kasininkių „Geros dienos!“ pradėjo tarptautinę „Sirenų 2016“ savaitę ir turėjo tapti gera įžanga kitam „Europolio“ spektakliui artima mažojo (kad ir kaip anachronistiškai šiandien skambėtų šita nekorektiška sąvoka) šiandieninės Europos žmogaus tema: graikiškam dokumentinio teatro spektakliui „Švarus miestas“ iš Nacionalinio teatro Atėnuose.

Kai sužinojau, kad „Švaraus miesto“ režisieriai, tekstų autoriai ir tyrėjai Anestis Azas ir Prodromos Tsinikoris yra dirbę režisieriaus padėjėjais ir tyrėjais vilniečiams „Sirenų“ dėka neblogai pažįstamoje vokiečių trupėje „Rimini Protokoll“, o iš būsimo spektaklio pristatymo festivalio reklaminėje medžiagoje tapo aišku, kad tai dar vienas tokiu dokumentinio teatro principu sukurtas spektaklis, kartu su spontanišku skepsiu kilo ir klausimas, ką toks jau gerai pažįstamas ir naujumo įspūdžio nustojęs teatro kūrimo būdas dar gali duoti pačiam teatrui? Kokią ypatingą teatro patirtį jis gali suteikti žiūrovui išskyrus patį dokumentiškumą? Ir kuo teatrinio dokumentiškumo patyrimas skiriasi nuo kad ir publicistinio ar kino dokumentiškumo? Žiūrovas su tokiais klausimais salėje nėra palankiausias žiūrovas nei spektakliui, nei festivaliui. Vis dėlto graikų garbei teko pripažinti, kad formos gyvybingumą lemia ne jos nugyventas metų (ir tuo principu sukurtų spektaklių) skaičius, o kažkokie kiti kriterijai. Į sceną išėjo penkios įvairaus amžiaus (maždaug nuo trisdešimties iki šešiasdešimties) moterys, kaip vėliau paaiškėjo, į Graikiją, Atėnus, imigravusios iš Pietų Afrikos Respublikos, Filipinų, Bulgarijos, Albanijos ir Moldovos. Visos jos, nepriklausomai nuo tėvynėje turėto statuso ir išsilavinimo (dauguma baigusios universitetus, viena jame ir dėsčiusi, tiesa, komunizmą, kita diplomuota architektė), dirba samdomomis graikų namų tvarkytojomis, be to, nors jau daug metų praleido Graikijoje, ne visos turi dokumentus ir šalyje gyvena legaliai.

Tai tam tikra prasme statistinės naujõsios Europos istorijos, savotiški gyvieji naujosios Europos didmiesčių socialinių paribių tipažai, likimai, apie kuriuos, skaičiuojamus šimtais tūkstančių, o gal ir milijonais, kasdien girdime ir skaitome, veidai, kuriuos matome lankydamiesi Europos miestuose. Bet čia, teatro scenoje, jie ne tik išplėšti iš šimtatūkstantinės daugiskaitos anonimiškumo, – stovėdamos Mažojoje Nacionalinio teatro scenoje šios penkios moterys ištinka žiūrovus ne tik savo asmens konkretybe, savo veido, povyzos, balso individualumu, bet ir savo likimais. Papasakotais, beje, be jokio patoso, gana santūriai, net šykščiai – spektaklio veikėjos kalba abstrakčioje sceninėje erdvėje su keletu jų, kaip namų tvarkytojų, kasdienę aplinką žyminčių ženklų, tiesiogiai salei arba šnekasi tarpusavy (šitie momentai teatro įspūdžio prasme bene silpniausi), dainuoja, šoka, imituoja pokalbį skype’u su užsieny gyvenančiais savo vaikais. Tuose pasakojimuose – ne tik statuso ir buvusio gyvenimo tėvynėje praradimai. Daug daugiau: juose praradimai artimųjų, vaikų, tapatybės, pagarbos ir savigarbos, ištisos griūtys nelogiškų, neužtarnautų neteisingumo, beteisiškumo patirčių ir, kas turbūt svarbiausia, jokios didesnių permainų vilties. Viltys, kurias šitos moterys puoselėja, nėra susijusios su radikaliais jų be galo suvaržyto gyvenimo pokyčiais, o tik su nedideliais pasikeitimais, kurie leistų joms kiek lengviau atsikvėpti ir apmalšintų baimės bei neteisingumo jausmus, kuriuose jos yra priverstos gyventi. Turėdamas visa tai galvoje galėtum tikėtis akistatos su beprasmei kančiai apatiškai pasidavusiais, sugniuždytais žmonėmis.

Bet čia ir glūdi „Švaraus miesto“ stiprybė ar net akibrokštas, paverčiantis klausimą apie dokumentinio teatro formos gyvybingumą jei ne beprasmiu, tai bent jau antriniu. (Beje, „švara“ spektaklio pavadinime tik iš dalies yra užuomina apie spektaklio herojų profesijas; daug svarbiau jo kūrėjams yra kalbėti apie dalies permainų krečiamos Europos „senbuvių“ sumanymus bandyti ieškoti kaltų išsitraukus iš suplėkusių sąmonės kertelių rasinio „grynumo“ ir „švaros“ idėjas.) Visame tame varge ir sykiu tuose klasikinės dramos herojų likimo lūžius primenančiuose lemties viražuose, kur viskas prarandama ir viskas paaukojama, randi tokį ramų ir nuoseklų savojo gyvenimo prasmės ir vertės suvokimą, tokį pasiaukojimo stoiškumą, kad kiekvienos iš penkių spektaklio moterų paveikslai su visa jų nepaneigiama neliteratūrine konkretybe tampa lygiaverčiai dramaturgų sukurtiems sceniniams moterų paveikslų etalonams. Regis, kad dramatiškus ir skaudžius, bet savus ir sąmoningai prisiimtus likimus išgyvenančios spektaklio moterys šioje dokumentinio teatro sukurtoje situacijoje taip pat lieka laimėtojomis. Jų gyvenimo istorijos, įgavusios sceninę išraišką (tegu daugeliu atžvilgiu netobulą: galima prikibti ne tik prie kai kurių dirbtinokų, organikos stokojančių spektaklio epizodų, bet ir prie dažnos dokumentinio teatro bėdos – spektaklio dramaturginės dinamikos nesuvaldymo) – pasidalintos, pamatytos ir išgirstos, su išryškėjusia ir kiekvienai jų unikalią vertę suteikiančia prasmingo poelgio (ar poelgių virtinės) gija, įgauna nepaneigiamą prasmės matmenį.

Būtent prasmės matmens man labai stigo kitame „Europolio“ programos spektaklyje, vokiečių trupės „machina eX“ sugalvotame teatriniame žaidime „Nutekinimo pamokos“, kur nedidelės žiūrovų grupės galėjo valandai panirti į interaktyvaus teatro seansą, jungiantį kompiuterinio žaidimo, politinio trilerio, instaliacijos ir vaidybinio teatro elementus. Nacionalinio teatro studijos patalpose buvo įkurti du žiūrovams ir aktoriams laisvai judėti skirti kambariai – jaunos poros butas su nebaigtomis išpakuoti dėžėmis, pilkas ir unifikuotas, su tokiais pat unifikuotai pilkai vilkinčiais „jaunaisiais profesionalais“, ir apytamsis, tarsi požemyje, kažkokios ne visai legalios IT įmonės biuras, su jame, matyt, daug laiko praleidžiančių darbuotojų pėdsakais – keletu fotografijų ir asmeninių daiktų, įjungtais kompiuterių ekranais su juose šviečiančiomis nepažįstamomis programomis ir stalu su brėžiniais per vidurį. Trys aktoriai (minėtoji „jaunųjų profesionalų“ pora pirmajame kambaryje ir trilerio veikėją primenanti aktorė antrajame) minimaliai, beveik netiesiogiai, užuominomis ir neprimygtinais gestais bendraudami su kambariuose pasklidusiais žiūrovais įtraukia juos į interakciją: iš pradžių pastūmėdami į dingusių daiktų paieškas ir šitaip netiesiogiai paaiškindami žaidimo taisykles, o vėliau ir į trilerišką veiksmą – netolimą ateitį, kurioje Vokietijos gyventojai turi pasirinkti: pasilikti Europos Sąjungoje ar ją palikti (spektaklio premjera įvyko likus beveik pusmečiui iki brexito, 2016 vasarį). Žinia apie slaptą informaciją, kurią galima nuslėpti arba paviešinti ir nuo kurios gali priklausyti Vokietijos ir ES ateitis, tampa šio žaidimo ašimi. Jame dalyvaujantys žiūrovai patys tampa virtualaus politinio trilerio veikėjais: nuo jų sprendimų priklausys veiksmas ir atomazga.

Pati interaktyvaus teatrinio žaidimo forma yra tikriausiai produktyvi ( „machina eX“ trupės kūrėjai per šešerius gyvavimo metus yra sukūrę apie dešimtį tokių spektaklių-žaidimų, panašiu principu grįstas ir dabar Vilniuje vaidinamas Rusų dramos teatro „Kodas: Hamlet“), tačiau jos gyvybingumas ir sėkmingas (ar nesėkmingas) įsikomponavimas į teatro lauką ar pasilikimas virtualių žaidimų teritorijoje, mano galva, priklausys nuo tos sprendimų srities, į kurią bus įtraukiama spektaklyje-žaidime dalyvaujanti publika. „Nutekinimo pamokose“ absoliuti dauguma užduočių ir sprendimų, kuriuos reikėjo priimti, buvo elementarūs ar sudėtingesni loginiai galvosūkiai. Vienintelius kitokio pobūdžio – moralinio, vertybinio, politinio, psichologinio – sprendimus teko padaryti tik žaidimo pradžioje (kai reikėjo apsispręsti, leistis į informacijos nutekinimo avantiūrą ar ne) ir pabaigoje (laikytis viešumo principo, kad ir kokius padarinius tai atneš, ar nesilaikyti; be to, nuo šių sprendimų, atrodo, ir nedaug kas tepriklausė, žaidimo eiga buvo nulemta iš anksto). Likusią spektaklio valandą subjektyviai išgyvenau kaip be galo nuobodžią: vis dėlto teatrą suvokiu kaip intensyvios etinės ir estetinės sąveikos (o ne vien loginio mąstymo) lauką.