Užkoduotas muzikalumas

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio 29 ir 30 d. įvyks spektaklio „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“ premjera. Tai kūrinys pagal Sofoklio („Oidipas karalius“ ir „Antigonė“, iš senosios graikų kalbos išvertė Antanas Dambrauskas), Euripido („Foinikietės“, iš senosios graikų kalbos išvertė Mindaugas Strockis), Aischilo („Septynetas prieš Tėbus“, iš senosios graikų kalbos išvertė Ričardas Mironas) tragedijas ir Johno von Düffelio dramą „Oidipo miestas“ (iš vokiečių kalbos išvertė Mindaugas Strockis). Inscenizacijos autorius ir režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, kompozitorė Onutė Narbutaitė. Spektaklyje vaidmenis kuria Valentinas Novopolskis, Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko, Povilas Budrys, Vesta Grabštaitė, Saulius Balandis, Rimantas Bagdzevičius. Taip pat išvysime jauniausios kartos aktorius – Paulių Markevičių, Mantą Zemlecką, Jovitą Jankelaitytę, Dovilę Kundrotaitę, Arną Ašmoną, Marių Čižauską, Šarūną Zenkevičių ir kitus.

Antikinis žmogus įsivaizdavo, kad visas kosmosas skamba, tą skambesį padėjo suvokti Pitagoro teorijos. Muzika, tragedijoje pasiekusi savo raiškos viršūnę, mitams suteikdavo naują prasmę, padėdavo juos suprasti. Panašaus teksto ir muzikos santykio siekiama ir naujajame Gintaro Varno spektaklyje „Oidipo mitas. Tėbų trilogija“. Čia sintetinis kūrinio charakteris suformuojamas jungiant žodį su dainavimu, muziką su išraiškingu judesiu. Šis pirmapradis sinkretiškumas išauga iš muzikinių garsų. Aktyviai naudojant Onutės Narbutaitės muziką, kuriamas spektaklis, savo ritmine sandara artimas antikinės tragedijos principams, scenos jungiamos pagal muzikinės kompozicijos dėsnius.

Apie šio kūrinio muzikos atsiradimo aplinkybes mintimis dalinasi spektaklio kompozitorė Onutė Narbutaitė.

Muziką dramos teatrui rašiau vienintelį kartą, tai buvo 1987 metais: Rabindranatho Tagore’s „Paštu“ Vilniaus teatre „Lėlė“ tuomet mane sugundė režisierius Rimas Driežis. Sugrįžimas po tiek metų į dramos teatrą man pačiai netikėtas. Gintarui Varnui statant mano operą „Kornetas“ (2014), teko giliau iš vidaus patirti teatro ir spektaklio gimimo specifiką. Man tai buvo visai nauja, įdomi patirtis. Po mūsų bendradarbiavimo Gintaras užklausdavo, ar nenorėčiau parašyti dramos teatrui, bet nuleisdavau tai juokais. Neįsivaizdavau, kad galiausiai į tai rimtai sureaguosiu.

Antikinis teatras ir jo siužetai labai patrauklūs kompozitoriams. Vien operos istorijoje nuo pat jos atsiradimo pradžios sukurta galybė veikalų antikiniais siužetais. Viena vertus, taip yra dėl bendrą europinę kultūrinę sąmonę persmelkusių kodų, kurie savaime komunikuoja, leidžia kurti nuo smulkmenų apvalytą apibendrintą vaizdinį ir naujas interpretacijas suvokėjo sąmonėje jau egzistuojančiuose kontekstuose. O galbūt taip yra dėl to, kad pačioje antikinių dramų struktūroje užkoduotas tam tikras muzikalumas. Gavusi pasiūlymą rašyti operą, taip pat puoliau vartyti antikines pjeses ir mitus. Sofoklio „Oidipas karalius“ ir „Antigonė“ buvo vieni iš patrauklių „taikinių“. Galiausiai pasirinkau visai kitą, mažiau ištyrinėtą ir mažiau ilgaamžės patirties slegiamą kelią. Vis dėlto iš to siužeto ieškojimų periodo liko paslėptas noras kada nors kokiu nors kampu prisiliesti prie antikos. Kai Gintaras Varnas užsiminė apie ketinimą statyti „Oidipo miestą“ (iš pradžių buvo galvojama apie Johno von Düffelio pjesę „Oidipo miestas“), pasąmonėje kažkas sukirbėjo.

Tačiau net tuomet, kai man tai parūpo, ilgai dvejojau. Šiais laikais teatro muzikos srityje efektyviai naudojamos gerokai darbą paspartinančios technologijos, kompiuterinės paslaugos, elektronika. Aš tokioje muzikos kūrimo praktikoje esu nekompetentinga ir užsiimu visai kitais dalykais, o ryžtis komponuoti originalią muziką spektakliui, remiantis vien natūralių instrumentų ar balsų garsais, – šiandien savotiška prabanga. Tačiau kai nuspręsdavau atsisakyti, palengvėdavo tik trumpam, o paskui mintis apie Oidipą mane imdavo įkyriai persekioti. Galiausiai norėdama atsisakyti paskambinau Gintarui, bet jis tąkart neatsiliepė, ir taip gavau šansą ir laiko suprasti, kad iš tikrųjų man labai įdomu nerti į šitą nežinią.

Tai buvo tikrai nauja patirtis, mažai ką bendro teturinti su tuo, kaip ir ką dariau iki šiol, komponuodama savarankišką muziką. Kaip tik tai ir buvo įdomu. Be to, tai nėra kokia „aktuali“ ar realistinė pjesė, kuri prašosi kažką atpažįstamo pailiustruojančios, iš prisiminimų ateinančios ar atskirų epizodų nuotaikas pastiprinančios muzikos. Čia norėjosi kažko, kas pirmiausia būtų susiję su visuma, o ne atskiromis detalėmis. Sprendimo idėjas inspiravo pati literatūrinė medžiaga. Nors čia jungiamos kelios pjesės, jos visos parašytos laikantis tų pačių kanonų. Ir tik antikinės literatūros žinovas galėtų atsekti niuansuose slypinčius skirtumus – bendra dramaturginė tėkmė išlieka absoliučiai vientisa. Formalus „pjesės“ karkasas – tarsi taisyklingų proporcijų antikinė šventykla, tačiau tarp jos kolonų tvyro baisi įtampa ir kunkuliuoja aistros. Muzikos funkciją taip pat įsivaizdavau kaip savotišką stabilų karkasą, tarsi garsinę „scenografiją“ su pasikartojančiais elementais, – tokią natūraliai diktavo ir neatskiriama antikinių pjesių dalis – choras, kuris yra lyg stebėtojas, lyg komentatorius – tarsi ir esantis, ir nesantis pačioje įvykių arenoje. O kartu muzika – lyg erdvė, kurioje vystosi šis įtemptas siužetas, ir kuri, kaip veikėjų gyvenimą valdantis likimas, yra virš jų, aplink juos, tarp jų, bet nėra jiems pavaldi. Nepaisant epizodinių susigretinimų su veikėjų išgyvenimais, ji išlieka apibendrinta ir vientisa. Tokį įsivaizdavimą sustiprino ir Gintaro Makarevičiaus scenovaizdžio maketas – man jis labai patiko. Stengiausi formuoti muziką, kuri, mano supratimu, tiktų prie scenografinio sprendimo ir savaip jį papildytų.

Perskaičiusi pjesę, pati pasiūliau režisieriui keletą galimų atraminių taškų muzikiniams „pastoliams“, – jam tai pasirodė tinkama. Bandymo imituoti daugiau įsivaizduojamą nei žinomą antikinę muziką čia, suprantama, nėra. Panašiai kaip spektaklio dekoracijose, galime vietomis užčiuopti tam tikras grynai teatrines aliuzijas per pasikartojančias vyrų choro skambesio „kolonas“, per vokalo ir fleitų melodijų dermes, kurios turi labai laisvai interpretuojamų sąsajų su antikinėmis dermėmis bei jų funkcijomis ir atneša tam tikrą aidą tarsi iš tolimų laiko gelmių. Bendras muzikinis spektaklio „kosmosas“ nėra toks bekonfliktiškas ir taisyklingas, kaip toks nėra ir šio mito personažų likimas.

Šalia stabilių pasikartojančių elementų (pvz., vyrų choro skambesys, žmogaus balsas), muzika daugiausia sumanyta ir montuota kaleidoskopo principu: daugybė mažų detalių, skirtingai susijungdamos, sudaro kintančius, bet kartu giminingus vaizdinius, taip išlaikydamos minėtą vientisą erdvę. Pagrindiniai naudojami instrumentai, fleitos ir mušamieji – šiuolaikiniai, tačiau turintys labai senas kilmės šaknis įvairiose kultūrose, tarp jų antikoje.

Gintaras Varnas yra vienas iš tų režisierių, kurio režisūrinei vizijai svarbi visų komponentų visuma, ir muzika joje – ne paskutinėje vietoje. Režisieriaus valią diktuojant ir inspiruojant scenografijos, videoprojekcijų sprendimus teko stebėti statant „Kornetą“. Muzikai tuomet ta valia negalėjo daryti įtakos. Bet šįkart, bent iš dalies, ta galimybė buvo. Mes aptarėme kai kuriuos kertinius dalykus, bet repetuodamas jis pats vartė tą kaleidoskopą, atsirinkdamas, kas ir kur reikalinga.

Spektaklio muziką įrašė Giedrius Gelgotas (fleitos), Saulius Astrauskas (perkusija), Nerijus Masevičius (balsas), kamerinio choro „Aidija“ vyrų grupė, vadovas – Romualdas Gražinis, garso režisierius – Vytautas Bedalis, „MAMA studio“.

Parengė Daiva Šabasevičienė