7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pasiaukojimo tema vs. formų įvairovė

„Laimingasis Princas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Monika Meilutytė
Nr. 16 (1168), 2016-04-22
Teatras
Princas (Dovydas Stončius), Kregždžiukas (Arnas Danusas). D. Matvejevo nuotr.
Princas (Dovydas Stončius), Kregždžiukas (Arnas Danusas). D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras ruošiasi premjerai Didžiojoje salėje – režisieriaus Gintaro Varno „Oidipo mitui“. Didžiąją premjerą jau „apšildė“ mažoji – balandžio 9 d. Mažosios salės erdvėje buvo pristatytas Gintaro Varno mokinio, dar tebestudijuojančio režisieriaus Povilo Makausko „Laimingasis Princas“. Kai dėstytojas imasi painių ir „masyvių“ senovės graikų mitų, jo mokinys renkasi kuklią XIX a. pasaką, parašytą labai nekuklaus airių rašytojo – Oscaro Wilde’o. Kuo ši pasaka scenoje galėtų būti aktuali ir įdomi šiandienos žiūrovui?

 

Wilde’o pasakoje auksu ir brangakmeniais žiba miesto aikštėje iškilusi Laimingojo Princo skulptūra, o, pavyzdžiui, Vilniaus katedros pašonėje stūkso niūraus metalo Gedimino paminklas. Pasakoje Princą aplanko Kregždžiukas, o paminklai Lietuvos miestuose neatsikrato balandžių. Pasakoje daug miesto gyventojų vos suduria galą su galu ir todėl Princas jiems išdalina save – savo auksinius šarvus, savo akis-brangakmenius. O šiandienos realybėje?..

 

Pasakose paprastai visada viskas gražiau, aiškiau, logiškiau (arba baisiau ir žiauriau?). Tačiau jos neretai atstoja lakmuso popierėlį, patikrinantį mūsų gyvenimą, arba bent jau pagrūmoja pirštu dėl netinkamo elgesio. Povilas Makauskas spektaklyje „Laimingasis Princas“ bando parodyti pasiaukojimo dėl kitų pavyzdį. Princas (Dovydas Stončius) atiduoda savo prabangias kūno dalis, o vargšams jas išnešioti padeda Kregždžiukas (Arnas Danusas), galiausiai dėl šių kilnių tikslų paaukojęs savo gyvybę. Pasiaukojimo tema šio meto visuomenės kontekste galėtų suskambėti tikrai aktualiai. Juk kasdien susiduriame su vargstantiems, kenčiantiems žmonėms abejingomis masėmis (arba esame jų dalimi) ir retai pamatome aplinkiniais nuoširdžiai besirūpinančių žmonių. Taigi spektaklį, iškeliantį ir nagrinėjantį šią problemą, žiūrovai galėtų suprasti ir įvertinti, net jeigu jo šaknys būtų įleistos į pasaką. Tačiau Makausko „Laimingojo Princo“ atveju tai neįvyksta.

 

Visų pirma todėl, kad režisieriui labiau rūpi jo spektaklio forma nei turinys. Jeigu dėstytojas jaunajam kūrėjui būtų skyręs užduotį scenoje realizuoti pasaką, sujungiant kuo daugiau skirtingų meno formų, „Laimingojo Princo“ autorius greičiausiai būtų pagirtas. Dailininkės Julijos Skuratovos dėka scenos viduryje iškyla iš skirtingų dalių sudėta, bareljefą primenanti auksinio Princo figūra; atskiromis dalimis po scenos erdvę kartais skrajoja Princo ašaros, akys ir jų brangakmeniai; iš po nedidelės užuolaidėlės pasirodo arba iš užkulisių išvažiuoja didžiulės vargstančių vaikų plokštumos ir t.t. Dvimačių vaizdų formą spektaklyje pratęsia šešėlių teatro akimirkos bei kuklios Dominykos Kačonaitės vaizdo projekcijos. Avanscenos kamputyje pasodintas Karolis Kasperavičius spektaklio muziką čia kuria gyvai, o jo garsų lydimas į sceną atlikti kelių šokio numerių kartais įlekia Denisas Kolomyckis. Taigi dramos menas paliekamas tik Dovydo Stončiaus ir Arno Danuso rūpesčiui.

 

Visa ši menų įvairovė būtų sveikintina, jeigu ji atskleistų pasakos (arba režisieriaus) mintis, o ne jas užgožtų. Spektaklio „dirigentas“ ne iki galo suderina tokį orkestrą, kai kurie muzikantai nenoromis ima „savivaliauti“. Pavyzdžiui, Kolomyckio šokio pasirodymai, atrodo, turėtų pratęsti pasakojimą apie Kregždžiuko skrajones ir papildyti šio personažo paveikslą, tačiau šie epizodai atskyla, praranda ryšį su istorija ir tampa paskirais šokio numeriais. Be to, jaunasis režisierius spektaklio pradžioje, panašu, norėjo nustebinti sukurtų formų gausa ir iš karto beveik visas jas pristatyti. Tačiau kad toks pristatymas būtų sklandus, pasirodo, reikia gerokai padirbėti. Nes dabar scenoje daugiau juda, kruta, bruzda ne Wilde’o istorija, o aktoriai, tai įnešantys ar įvežantys, tai išnešantys ar išvežantys dailininkės sukurtus veikėjus ar scenografijos elementus. Tik kiek aprimus tokiam bruzdesiui ima rutuliotis pasakojimas apie Princą ir Kregždžiuką.

 

Pasakų būna įvairių, bet jei jos apie karalius ar princus ir jei baigiasi laimingai (o tai sunkiai išvengiama), tai, tikėtina, jose surasime iškilmingumo ir patetikos. Povilas Makauskas, statydamas „Laimingąjį Princą“, pasirinko ne „įžeminti“ istoriją, o priešingai, dar labiau ją pakylėti link dangaus. Viskas čia gražu, elegantiška, teatrališka, nuostabu ir, akivaizdu, pretenduoja į epitetą „tobula“. Tačiau pati istorija nuo to tik nukenčia. Pakylėti ir pagražinti spektaklio veikėjai sukuria iškilmingą ir vizualiai išraiškingą, bet šaltą, nenuoširdžią ir patetišką istoriją. Todėl Skuratovos tai liūdni, tai besišypsantys vaikų atvaizdai (supraskite, iš nelaimingų tampantys laimingi) tokiame teatro grožio pasaulyje atrodo gana primityvūs ir nelabai reikalingi. Pro visą šį manieringumo ir iškilmingumo kiaušinio lukštą šiek tiek prasikala tik Danuso Kregždžiukas, kai kuriomis spektaklio akimirkomis atsiveriantis, tampantis jautresniu, nuoširdesniu ir todėl bent kažkiek gyvu personažu.

 

Taigi jei jaunasis režisierius iš savo dėstytojo Gintaro Varno būtų gavęs užduotį estetiškai ir elegantiškai scenoje įkurti pasaką, galima būtų drąsiai sakyti, kad jam pavyko. Tačiau jei užduotis būtų buvusi išanalizuoti, savaip interpretuoti ir scenoje įprasminti Wilde’o istoriją, dar tektų rimtai padirbėti, juo labiau kad pati spektaklio estetika per daug būdinga ir artima paties dėstytojo teatrui. Taip jau yra, kad mokiniams tenka dvejopa užduotis: viena vertus, perimti savo mokytojų patirtį, o kita vertus – išsiugdyti savitą požiūrį ir ieškoti kitų kelių. Nors šįkart Povilui Makauskui savitai sužibėti nelabai pavyko, neabejoju, kad toks „testas“, nors ir Mažojoje, bet Nacionalinio dramos teatro scenoje, tikrai padės ateityje pelnyti „geresnius pažymius“.

Princas (Dovydas Stončius), Kregždžiukas (Arnas Danusas). D. Matvejevo nuotr.
Princas (Dovydas Stončius), Kregždžiukas (Arnas Danusas). D. Matvejevo nuotr.
Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.
Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.
Kregždžiukas (Arnas Danusas), Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.
Kregždžiukas (Arnas Danusas), Princas (Dovydas Stončius). D. Matvejevo nuotr.