7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Auksinė kaukė“ lietuvių spektakliui

Rusijoje apdovanotas Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“

Nr. 10 (1162), 2016-03-11
Teatras
Povilas Budrys (Jurodivas), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys (Jurodivas), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). D. Matvejevo nuotr.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Eimunto Nekrošiaus pastatyta eiliuota Aleksandro Puškino tragedija „Borisas Godunovas“ pelnė Rusijos teatro festivalio „Zolotaja maska“ („Auksinė kaukė“) apdovanojimą kaip geriausias 2015 metais Rusijoje parodytas užsienio spektaklis. Šį titulą lietuvių spektaklis pasidalijo su „Ruhrtriennale“ festivalio bei Slovėnijos teatro „Carmina Slovenica“ spektakliu „Kai kalnas pakeitė savo rūbą“, kurį pastatė Lietuvoje pažįstamas vokiečių kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas. Apdovanojimas skiriamas remiantis teatro kritikų apklausa, kurioje dalyvavo penkiasdešimt devyni šiuolaikinio teatro žinovai. Ir „Borisas Godunovas“, ir „Kai kalnas pakeitė savo rūbą“ surinko po 23 balus. „Auksinės kaukės“ bus įteiktos šių metų balandžio 16 d. Maskvoje.

 

„Borisas Godunovas“ 2015 m. spalio mėnesį dalyvavo dviejuose tarptautiniuose Rusijos teatro festivaliuose. Spalio 10 ir 11 d. jis buvo parodytas Maskvos festivalyje „Stanislavskio sezonas“, o spalio 13 ir 14 d. – Sankt Peterburge vykstančiuose „Baltijos namuose“. Siūlome skaitytojams kelias Rusijos teatralų nuomones.

 

***

 

Mačiau aš tris carus: kaip „Borisas Godunovas“ sostinės scenoje pasidaugino

Puškino „Borisas Godunovas“ tapo bene pačia populiariausia pastarųjų metų pjese. Jis ilgam nenulipa nuo scenos, o kartais netgi pradeda daugintis. Maskvoje „Godunovą“ pastatė Konstantinas Bogomolovas (teatras „Lenkom“, 2014, – vert. past.) ir Peteris Steinas (teatras „Et Cetera“, 2015, – vert. past.), o dar vieną spektaklį pristatė Eimuntas Nekrošius.

 

Garsus lietuvių režisierius parodė savo „Borisą“, pastatytą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, festivalyje „Stanislavskio sezonas“. Iš pradžių Nekrošius spektaklį turėjo statyt Maskvoje. Buvo surengta aktorių atranka, tačiau spektaklio premjera įvyko ne Rusijoje, o Lietuvoje. Rusijos sostinėje spektaklis parodytas vos du vakarus, o negalėjusiems jo pažiūrėti dabar semtis stiprių teatrinių įspūdžių teks vykti į Vilnių. Kita vertus, XX a. 9-ajame dešimtmetyje maskviečiai specialiai ten važiuodavo laisvadieniais – kad pažiūrėtų meistro spektaklius.

 

Tiems, kurie matė naujausius Eimunto Nekrošiaus darbus, o ypač jo įžvalgią „Jobo knygą“, buvo aišku, kad „Borise Godunove“ nebus nei bojarinų kailinių su kepurėmis ar kito istorinio anturažo, nei sudėtingų metaforų – pastaraisiais metais lietuvių metrą traukia minimalizmas.

 

„Boriso“ minimalizmas – kraštutinis. Scenoje beveik nėra dekoracijų, caro kambariai, Soboro aikštė, užeiga Lietuvos pasienyje nužymėti sąlygiškai, o masinėse scenose dalyvauja ne daugiau dešimties žmonių.

 

Galima buvo numanyti ir tai, kad šiame spektaklyje nebus ir aiškių dabarties užuominų: naujienų iš „karštųjų taškų“ suvestinių, televizijos ekranų ir estradinių numerių, kurie parodytų žiūrovui, jei staiga jis pats to nesuprastų, kad Puškino drama – ne tik apie niūrius keturių šimtų metų senumo laikus.

 

Nekrošius visada ieško vaizdinio, pabrėžiančio veiksmo belaikiškumą. „Borise Godunove“ tai laiptai, nykstantys prietemoje, už kurių švyti baltas pastatas – jo kontūras primena Maskvos „Baltuosius rūmus“. Laiptai tuo pat metu primena ir zikurato šlaitą, ir Kremliaus sieną su lentelėmis-antkapiais (viename iš jų – Gagarino pavardė). Laiptų pakopomis nusiris, neišsilaikęs viršūnėje, caras Borisas, ir jau apačioje ištars: „Aukščiausios pasiekiau valdžios...“. Ir riedės iš scenos į sceną, į mirtį, artimųjų išdavystę ir į paskutinę frazę: „Liaudis tyli.“

 

Nekrošiaus spektaklis – apie valdžios prigimtį ir jos trapumą: žiūrėk, iškris iš rankų ir suduš kaip krištolinė vaza, kurią caras Borisas laiko ne kaip skeptrą, bet tarytum spaudžia prie šono, vos ne po skvernu. Arba sugrius kaip tie zikuratai, buvę dabartinio Irako teritorijoje. Kas žino, kas jiems, stovintiems jau tūkstantmečius, nutiks artimiausiu metu.

 

Pagrindinis minimalizmo mene dėsnis – „mažiau reiškia daugiau“. Todėl kiekvienas simbolis, kurį sukūrė lietuvių režisierius kartu su nuolatiniais bendraautoriais, scenografu Mariumi Nekrošiumi ir kostiumų dailininke Nadežda Gultiajeva, tiesiog įsirėžia į atmintį. Nejučia pastebi, kad kėdės, ant kurios sėdi iš pradžių Borisas, o po to Apsišaukėlis, kojos apsuktos raudonu kartūnu. O liaudis, spektaklio pradžioje žygiuojanti ant medinių kaladžių, jas nusiima ir sudeda prie laiptų kaip atramas.

 

Vienintelė scena, apie kurią Puškino tekste nėra nė užuominos, priverčia vėl ir vėl ją prisiminti. Boriso mirtį ir bajorų išdavystę, jų perėjimą į Apsišaukėlio pusę, paskui kurį į Maskvą ateis karas, badas ir kitos nelaimės, pranašauja į Maskvos žemę nukritęs angelas. O gal vienas iš pirmųjų oreivių, pamėginusių pakilti virš žemės? Susirinkę aikštėje žiopliai neilgai juo stebisi – supuola ir nupešioja jam sparnus.

 

Susimąstyti skatina ir finalas. Vilniaus teatro spektaklis baigiasi ne tyloje, o aidint kaladžių bilsmui – taip liaudis pasitinka reikalavimą šūksniais sveikinti naują valdovą. Žinoma, kad Puškinas du kartus rašė pjesės pabaigą. Pirmame variante minia abejingai šaukė tai, ko iš jos reikalavo, antrajame – tylėjo. Nekrošius parodė, kad galimas ir trečias variantas.

 

Tatjana Filippova

http://style.rbc.ru/news/art/2015/10/16/22091/

2015-10-16

 

Tragedija apie nelaimę, arba Komedija apie carą Borisą, musę ir veltinius

 

Titanai, pusę gyvenimo mus penėję, privalo penėti ir toliau. Tokie egoistiški pasaulio norai. Тaip pat – ir teatro pasaulio. Nepripažįstame, kad menininkai yra gyvi žmonės, turintys teisę senti, pavargti, išsekti…

 

Vitališkumas, visada tryškęs iš Nekrošiaus, neturi teisės išsekti. Juk netgi niūrūs lietuvių genijaus laikotarpiai buvo bedugnės, šalia kurių ryškėjo aukštumos. Jis gyveno ir statė su sunkiais gigantiškais nuopuoliais, nugalėdamas depresiją ir kalbėdamas su Dievu, jo aritmija buvo ne visai žmogiška aritmija, kraštutiniu atveju susidurdavo nuokalnės ir bedugnės, tikras ledas ir tikra liepsna…

 

Gyvenimas, žinoma, negailestingas senkančioms jėgoms, nuovargiui ir amžiui. Kai galinga sceninė metafora virsta sceniniu ženklu (o visi firminio režisūrinio stiliaus bruožai lieka, tai tarytum ankstesnis tekstas, ankstesni rašmenys), galima dvejopa reakcija. Arba mes, pripratę prie režisūrinės kalbos, suteikiame tam ženklui meninį tūrį savo apmąstymais (kad tik ta metafora išliktų, kad tik nedingtų kartu su puse mūsų nugyvento gyvenimo!), arba pateikiame garbinimo objektui rūstų nuosprendį: kodėl tu nebe toks, kodėl išsekai?!

 

O jis tiesiog – laikinai arba visam laikui – nebeturi energijos. Skaudu, bet natūralu, tokia gamta, kylanti į tragišką prieštarą su prakeikta profesija, kuri nepakenčia senėjimo ir išsekimo: režisierius vis tiek privalo statyti. Pasakodama apie Nekrošiui skirtą filmą, Jana Postovalova (teatro kritikė, – vert. past.) cituoja jo žodžius: „Kai tik pradedi spektaklį, taip norisi dirbti. Tačiau ateini į pirmąją repeticiją, antrąją... ir viskas nusvyra. Nėra fantazijos. Gelbsti pareiga ir darbas. Visrakčiai paruošti. Instrumentai – štai jie. Viskas teisinga, tvarkinga, tikslu. Tik be polėkio. Kojos tvirtai stovi ant žemės, bet ar žvilgsnis nukreiptas į dausas?“

 

Čia aš vis apie „Borisą Godunovą“, parodytą festivalyje „Baltijski dom“. Apie „darbo ir visrakčių“, instrumentų, patikrintų sprendimų spektaklį. Ir – be buvusio polėkio... Jis neužima kvapo, kaip užimdavo „Trijose seseryse“, kai pusiau išprotėjusi Maša burna išplėšdavo rūkstantį Veršinino papirosą ir dusdavo jo dūmais. Jame tu nepakyli link dausų, kaip giliai religinio „Makbeto“ finale, po kurio likdavo pastovus ir ilgai trunkantis ramybės pojūtis (galbūt amžinos ramybės. Miserere...) Jame nesiaučia viesulas, kuris tave įsukdavo „Otele“...

 

Teatrinis Nekrošiaus pasaulis visada buvo apokaliptinis, anomalus, savo dydžiu netinkantis jame konvulsijas išgyvenančiam žmogui – tačiau tai buvo herojų, atlantų konvulsijos. Dabar – jokių konvulsijų.

 

„Borisas Godunovas“. Spektaklis. Geras spektaklis. Su veikėjais, kurie tinka spektakliui pagal dydį, kurie suprantami; spektaklis su glaustais vaizdiniais, su aprėpiamu pasauliu, kuriame nėra paslapčių.

 

Puškino „metraštis apie daugelį maištų“ (arba „komedija apie tikrą nelaimę“ – kaip labiau patinka) teatro istorijoje tikros sėkmės neturėjo. „Borisas Godunovas“ pergyveno sceninės užmaršties laikotarpius ir formalaus populiarumo pakilimus (26 spektakliai nuo Archangelsko iki Machačkalos jubiliejiniame Puškino sezone 1937 metais!), tačiau nesulaukė neginčijamų, absoliučių teatrinių įkūnijimų. Ar tragedijos ėmėsi Vladimiras Nemirovičius-Dančenka, Borisas Suškevičius ar Jurijus Liubimovas, spektaklis visada būdavo veikiau prisilietimo prie Puškino procesas, o ne teatrinis rezultatas. Rezultatas atsirasdavo kažkur greta: Modesto Musorgskio operoje, Vsevolodo Mejerholdo repeticijų užrašuose, Anatolijaus Efroso televizijos spektaklyje.

 

Dabar į Puškino teksto interpretatorių gretas stojo ir Eimuntas Nekrošius.

 

„Godunovo“ PASAULIS. Ilgi laiptai veda tiesiai į dangų (ar ne juos sapnavo Griška Otrepjevas?) Tačiau kyla jie į viršų (į aukščiausią valdžią?) palei Kremliaus sieną – tą, šalia kurios palaidoti sovietiniai vadai: jų kolumbariumas pažymėtas atpažįstamomis antkapinėmis lentomis, viena pavardė netgi aiškiai matoma – tai Gagarinas (tik veikiausiai ne kosmonautas, o kunigaikštis, kildinęs save iš Vsevolodo Didžiojo Lizdo?..). Bajorų apykaklės – didžiuliai pavalkai, kurie, atremti į sieną, primena laidotuvių vainikus. Dar yra kėdės, ant kurių prireikus atsisėdama (spigaus balso Patriarchas staiga – šast – ir atsiranda ant aukštos kėdės-sosto kartu su caru: Bažnyčia siekia kartu su juo valdyti šalį...). Scenoje prie fontano ant grindų pritiesta vandens laistymo žarnų. Dramatiškos įtampos metu jos prisipildo vandens, išpampsta kaip Apsišaukėlio gyslos ir pradeda raitytis lyg gyvatės. Ir kol vanduo iš kokios nors skylutės prasiverš, Apsišaukėlis su jomis kovos, kartais primindamas Laokooną – o ar jis kovoja su savo aistra, pačiu savimi, su kaip gyvatė klastinga lenkų šlėkta, su savo sąmonės šliužais – kiekvienas sprendžia pats. Štai čia kaip tik toji galinga, plačiašakė metafora – kaip ankstyvojoje Nekrošiaus kūryboje, o ne ženklas. Kitaip nei siena, kolumbariumas, Patriarcho šuolis ar raudoni, balti ir mėlyni balionėliai, su kuriais pabaigoje pasirodo bajorai, prašydami liaudies sveikinti naująjį carą…

 

LIAUDIS. Trepsi apsiavusi didžiuliais faneriniais veltiniais. Sustatyti greta, jie primena dantytos Kremliaus sienos ritmą (iššifruoti ženklą? Bet juk ir taip aišku). Apsiauti šie veltiniai-kaladės apsunkina kiekvieną liaudies žingsnį. Liaudies trepsėtojų grupė judri, jos atstovai, laukiantys Boriso karūnavimo, vaikosi musę, pagauna ją, nuplėšia sparnus… Tačiau pasaulyje vis tiek lieka musės zirzimas, tarytum tai ne Puškinas, o Sartreʼas (kalbama apie Jeano-Paulio Sartreʼo pjesę „Musės“, – vert. past.), ne Maskva, o Argas, o Borisas čia prilygintas antikiniam nusikaltėliui Egistui. Bet jei į Argą Jupiteris siuntė muses, kurios kankino žmones primindamos jų kaltę, tai čia, Rusijos valstybėje, nieko ir siųsti nereikia. Musių visada pilna.

 

Ši linksma liaudikė geria degtinę, o kai iš dangaus nusileidžia nelauktas angelas, apspinta atėjūną ir nupešioja jį po plunksnelę – kaip vištą... Тokia ta liaudis.

 

BORISAS GODUNOVAS (Salvijus Trepulis) – jaunas, apvalaus veido, tačiau nuo pat pradžių pavargęs, suglebęs, aukščiausios valdžios siekęs pernelyg ilgai ir sunkiai. Po karūnavimo jis ilgai sėdi tylėdamas. Tiesiog sėdi. Pasiekė savo. Ir siela jo visai neapnuoginta, ir jokios baimės ir susitaikymo – tiesiog didelė apatija. Laukiant puotos bajorai siunčia guviai liaudžiai butelius su degtine, liaudis įsitaiso prie puotos stalo, o caras sėdi... Ir per visą spektaklį jo žvilgsnis bus lyg pasmerktojo, užgesęs. Jį žmogiškai, tačiau irgi vangiai, jaudina dukra Ksenija (Borisas nuolat jai duoda baltas nosines – kad ji raudotų žuvusio jaunikio, tačiau Ksenija džiausto jas ant kablių: ašarų nėra).

 

APSIŠAUKĖLIS (Marius Repšys). Tvirtas, kresnas, apvaliagalvis, trumpai kirptas „gopnikas“ (žemiausio socialinio sluoksnio atstovas Rusijos ir buvusios SSRS miesto kultūroje – žargonas, pradėtas vartoti XX a. pabaigoje, – vert. past.). Klausydamas Pimeno pasakojimo, Griška matuojasi carų vaizdinius: Rūsčiojo, Fiodoro Joanovičiaus ir galiausiai Dmitrijaus. Jis – lyg geras kiemo šuo, užuodžiantis pėdsaką, o spigaus balso ilgaplaukį kurtą primenanti Marina (Elžbieta Latėnaitė), laikanti už pavadėlio ant sijono nupieštą skaliką (pačią save?) – jam kaip tik į porą…

 

JURODIVAS (Povilas Budrys) savimi „apsiuva“ veiksmą. Ant viršutinių drabužių apsivilkęs šviesius marškinėlius, jis – maskvietiško gyvenimo centras. Ir su liaudimi musę gaudo, ir grindis, ant kurių turi žengti Borisas, plauna baltais nužudyto caraičio marškiniais (šlapius šiuos marškinius iš istorinės užmaršties bedugnės ištraukia ir ant karties nelyginant vėliavą pakelia Pimenas, ir iš jos srūva vanduo – kaip nelaimingo caraičio kraujas). Vieną kartą Borisas, paklusdamas liaudies valiai, taip pat ant savo apsiausto apsivilks baltus marškinėlius ir atsistos greta Jurodivo, tačiau jam nepavyks, ritmo nebus...

 

Aprašydamas spektaklį, fiksuoji jo vaizdines dalis, renki ženklų ir reikšmių puokštę – lyg rašytum apie Nekrošiaus praeitį. Ir pats jauti pakaitalą. Nes spektaklis – tai visų pirma energija, atgaivinanti prasmes. O apie jos išsekimo tragediją ilgai svarsčiau pradžioje.

 

Kadaise apie „Makbetą“ teko rašyti: tragedija ramina. Dabar apie tragediją „Borisas Godunovas“ to nepasakysiu. Nejaudina ir neramina. Ir ar tai tragedija?

 

Marina Dmitrevskaja

http://ptj.spb.ru/blog/tragediya-obede-ili-komediya-ocare-borise-muxe-ivalenkax/

2015-10-19

 

Vertė Helmutas Šabasevičius

Povilas Budrys (Jurodivas), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys (Jurodivas), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.