7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ką jaučiame teatre

Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius

Kristina Steiblytė
Nr. 2 (1154), 2016-01-15
Teatras
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

 

Lietuvoje XX a. antroje pusėje taip pat pradėjo rastis spektaklių, atsiveriančių žiūrovui, verčiančių jį kurti savą spektaklio reikšmę savaip perskaitant ir interpretuojant gausybę nuorodų. Panašiai teatre veikė Ezopo kalba, kurios perskaitymas, nors ir numatytas spektaklio autorių, vis dėlto buvo kūrėjų ir žiūrovų bendradarbiavimo rezultatas. Amžių sandūroje pradėjo rastis kitokių mėginimų įtraukti žiūrovus griaunant ketvirtąją sieną, tiesiogiai kreipiantis į publiką, kurias nors funkcijas patikint auditorijai ar keliems jos nariams, įtraukiant į spektaklį žiūrovo jusles bei pojūčius (be įprastinių regos ir klausos).

 

Tiesioginiu kreipimusi į žiūrovus griaunant ketvirtąją sieną gali susidaryti įspūdis, kad spektaklis yra demokratiškas, o kiekvieno žiūrovo indėlis – toks pats svarbus, kaip ir kiekvieno kūrėjo. Tačiau dažniausiai yra priešingai: net ir prašant žiūrovus atlikti kokius nors veiksmus, numatomi variantai, kaip ir ką reikės daryti konkrečios publikos reakcijos atveju, tai kartais aprašoma net žiūrovus į veiksmą įtraukti numačiusioje dramaturgijoje. Pavyzdžiui, plataus meninio sindikato „Bad Rabbits“ spektaklio „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ pirmojoje dalyje žiūrovai gali klausti, balsuoti, sukuriama iliuzija, kad jų pasirinkimas kažką nulems. Tačiau antroje spektaklio dalyje paaiškėja, kad tai buvo visiškai nesvarbu: gauname iš anksto paruoštas sceneles, beveik visose dalyvauti nereikia arba dalyvavimas iš esmės nekeičia spektaklio.

 

Panaši iliuzija, kad iš tikrųjų dalyvauji veiksme, sukuriama ir išnaudojant žiūrovų pojūčius. Tam gali būti pasitelkta ne tik atpažįstama, kultūrinį ar emocinį krūvį turinti erdvė, garsas, bet ir kvapas, skonis, lytėjimas, fizinio pavojaus sukūrimas. Taip žiūrovas skatinamas įsitraukti į spektaklį ne tik protiškai, bet ir fiziškai, nors jo dalyvavimas beveik nereikalauja jokių pastangų.

 

Kaip žiūrovo pojūčiais manipuliuojančio teatro pavyzdžius galima paminėti Oskaro Koršunovo ir Beno Šarkos darbus. Pastarojo spektakliuose manipuliuojama pavojaus situacijomis, o kai kuriuose būdavo siūloma pasitelkti ne tik uoslės, bet ir skonio pojūčius. Labai panašiai, siūlydami kartu išgerti, skoniu žaidė ir Oskaro Koršunovo aktoriai spektaklyje „Dugne“. O vienas iš pirmųjų stipriai žiūrovų jusles paveikė šio režisieriaus spektaklis „Ugnies veidas“, kuriame įtraukiant į veiksmą, trinant fikcijos ir realybės ribas panaudotas benzino kvapas, kai kuriems žiūrovams sukėlęs įtampą, baimę ne tik dėl scenoje pasakojamos fiktyvios istorijos baigties, bet ir dėl savo fizinio saugumo ir saugaus santykio su fikcine spektaklio realybe. Teatrologė Jurgita Staniškytė teigia, kad taip elgiantis su žiūrovu jo dėmesys nukreipiamas į tai, kas vyksta dabar, į įvykį, kurio baigtis nežinoma ir nenulemta dramos teksto. Taip žiūrovas kviečiamas bent laikinai suabejoti fikcijos ir realybės skirtimi, bet teatrinė iliuzija nesunaikinama.

 

Spektakliu „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ debiutavusi režisierė Karolina Žernytė žiūrovų pojūčius mėgina išnaudoti bene radikaliausiai. Jos sumanytas pojūčių teatras skirtas pirmiausia akliesiems, tiems, kurių teatro vizualumas neveikia. Norint juos įtraukti į teatro pasaulį ir pranešti šį tą daugiau nei radijo spektaklis, reikia išnaudoti kuo daugiau juslių. Galvojant apie tai su kurso draugais, aktoriais lėlininkais, sukurtas pirmasis spektaklis. Dėmesio turiniui spektaklyje skirta nedaug, tačiau įvairiais gamtiniais ir kitokiais objektais, garsais, judančiomis kėdėmis, šiluma ir šalčiu buvo sukurtas dalyvavimo pasakojamoje istorijoje įspūdis: tarsi būtum atsidūręs greta veiksmo, patirtum tai, ką ir veikėjai, nors pats aktyviai dalyvauti negali.

 

Aktyviam dalyvavimui trukdė, žinoma, ne tik tai, kad spektaklio dalyviai buvo aklieji arba užrištomis akimis, bet ir tai, jog kūrėjai net ir nenorėjo jiems suteikti aktyvios funkcijos. Pojūčių išnaudojimas čia veikė kaip priemonė bent trumpam įtikinti pasakojamos fikcijos (skirtingų pasaulio tautų pasakų) realumu, leisti dalyviams pamiršti, kad jie yra salėje, teatre. Panašiai veikia ir antrasis K. Žernytės spektaklis „Akmuo vanduo geluonis“. Šį kartą, bendradarbiaujant su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais, imta kalbėti apie lietuvių mitologiją, o spektaklio dalyviai įtraukti į įvairių liaudies papročių ir apeigų interpretaciją.

 

Spektaklio „Akmuo vanduo geluonis“ dalyviams suteikta daugiau judėjimo ir interpretacijos laisvės, tačiau jie vis tiek valdomi vedžiojant, sodinant-pastatant, duodant liesti įvairius objektus ar ko nors paragauti. Kiek kitaip nei „Bitinėlio pasakose šešiems pojūčiams“, čia kurta ne tik buvimo šalia pagrindinių veikėjų, bet ir dalyvavimo veiksme iliuzija. Tačiau suvokti, kas iš tikrųjų su tavimi vyksta, sekėsi ne kiekvienam. Kaip ir ne visiems žiūrovams (iš šono galėjusiems stebėti teatralizuotą iliuzijos kūrimą) buvo aiškios ar juo labiau vienodai suprantamos visos transformacijos, skirtingi gyvenimo etapai ir perėjimai į juos.

Net ir atsivėręs skirtingoms interpretacijoms, spektaklis liko gana uždaras, mat jame nebuvo sąmoningo prasmių pertekliaus ar intertekstualumo. Dalyvių vaidmuo čia taip pat iš esmės nepasikeitė: ribota arba dirbtinai apribota rega juos pavertė pasyviais siūlomų pojūčių priėmėjais. Panašiai, regis, vyko ir Naujosios operos akcijoje praėjusiais metais rodyta opera „Confessions“, per kurią klausytojams buvo uždengtos akys ir kurti garsovaizdžiai (anot pačių kūrėjų) apie septynias mirtinas nuodėmes.

Gruodžio pradžioje Energetikos ir technikos muziejuje buvo pristatytas naujausio K. Žernytės darbo „Tense in Sense“ eskizas. Šiame spektaklyje dalyvių pojūčius norima išnaudoti dar radikaliau: manipuliuojant jais taip, kad būtų išprovokuoti prisiminimai, kurie ir yra pagrindinė naujausio darbo tema. Kol kas ieškoma, o tai, ką buvo galima pamatyti, atrodė dar ne visai įtikinamai. Labiausiai todėl, kad norėdami būti suprasti ir manipuliuodami prisiminimais, atlikėjai naudojosi labiausiai atpažįstamomis patirtimis (pavyzdžiui, vaikystės pliušiniais žaislais ar šaukštu pertusino). Taip, priartėjus prie banalumo ribos, galima išprovokuoti ir šį tą gražaus. Pradėjus gyvai groti vieną „Radiohead“ dainų, dalyviai (aktorių paskatinti) ir žiūrovai (savarankiškai) ėmė šokti. Kad ir trumpam, kad ir naudojant ne itin išmoningas priemones, susibūrė nelabai matanti, bet labai šokanti bendruomenė. Apskritai, kalbant apie K. Žernytės darbus, bendruomenė, regis, yra vienas raktinių žodžių. Po spektaklių su dalyviais ir žiūrovais kalbamasi, domimasi jų įspūdžiais, taip dar labiau išplečiant teatro patyrimą.

Žiūrovo vaidmuo, nors pamažu ir permąstomas, vis dar mažai skiriasi nuo tradicinio iliuzinio teatro, kur siekiama publiką įtraukti į pasakojamą istoriją. Tačiau išnaudojant įvairius pojūčius galima sukurti įspūdį, kad tikrai dalyvaujama iliuzijoje, ir suteikti žiūrovams galimybę patirti realias emocijas. Žinoma, kol baigiasi spektaklis ir visi gali ramiai sugrįžti į savo gyvenimą be bauginančio benzino kvapo, virš galvos praskriejančio dalgio ar nematomo, bet visus pojūčius veikiančio pasakos pasaulio.

„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.