7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ar siela plaukia drumzlina upe?

Apie Antano Škėmos, Aušros Marijos Sluckaitės ir Jono Jurašo „Baltą drobulę“

Rimgailė Renevytė
Nr. 44 (1150), 2015-12-11
Teatras
Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis). D. Matvejevo nuotr.

Aukštyn žemyn. Negalima sustoti tarp dangaus ir žemės. (Atsiremia į lifto sieną, lyg jam svaigtų galva.) Ar tas pasaulis – vadinosi mano žemė? Aukštoji Panemunė, pušys, sakų kvepėjimas? Mažasis didmiestis Kaunas? Tos žvilgančios vitrinos? Ir žemi namai, liepos, Soboras, dramblio kojom įsirėmęs į Laisvės alėją? „Konrado“ kavinė? Dailūs policininkai, trys metrai virvės, kurią pirkau pasikarti. Žmonės... ar jie iš tikrųjų buvo? Mano lifte, atsakyk man.[i]

 

„Esu gimęs du kartus.“ – sako Antanas Škėma. – „Oficiali gimimo data: 1911 m. lapkričio 29. Tikroji – 1910 m. lapkričio 29 d. Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.”[ii] Šiemet rašytojui suėjo 105-eri metai (1961-aisiais metais, grįždamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, rašytojas žuvo autokatastrofoje).

 

Mažų mažiausiai Antaną Škėmą galime pavadinti teatrališka asmenybe: „Antanas Škėma mus intrigavo savo ekstravagantiškumu. Nors visi vyrai tada nešiojo skrybėles, bet jo buvo ypač meniškai į šoną pakreipta, ir gatvėje net iš toliausiai galėjai pasakyti, kad va tenai žingsniuoja Škėma.“[iii] Pasak amžininkų, jis intrigavo asmenybe, nevengiančia įsivelti į konfliktus, asmeniškai reaguojančia į kritiką ir lygiai taip pat neurotiškai kritikuojančia kitus, asmenybe, negalinčia nebūti apkalbų centre, kad ir savųjų tarpe. Daugiau nei pusę gyvenimo praleidęs JAV, Antanas Škėma duonai užsidirbdavo juodu, fiziniu darbu, kai beveik visi kolegos išeiviai literatai dirbo leidyklose, spaudoje ar kitur. Kaip pats rašė, teatrą atradęs ir palikęs Lietuvoje. Žinoma, emigracijoje dar sekė keli bandymai režisuoti, tačiau tik savo (pvz. „Pabudimas“ 1953-iaisiais) arba savo bendražygių (pvz. Kosto Ostrausko „Pypkė“ 1961-aisiais) kūrinius. Savo aktorinį talentą emigracijoje „realizavo“ dėvėdamas vos vieną vienintelę uniformą – burokinį liftininko švarką. Galima manyti, jog liftininko išgyvenimai Roosevelt Hotel suteikė kūrybinius impulsus „Baltai drobulei“. Romanas atsirado iš emigranto svetimumo jį supančiai aplinkai: aštrėjančių paveldėtos ligos požymių ir realybės absurdiškumo, poeto, kūrėjo ir nuasmeninto liftininko prieštaros, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo ir susitaikymo: „Aš mėgstu beprasmiškumą. Žmonės įeina, žmonės išeina. Ar man suprasti visatos stipinų sukimąsi. [...] Mano Keltuve – išgirsk mane. Mano Vaikyste – išgirsk mane. Mano Mirtie – išgirsk mane. Ateik į hotelį, paglostyk sufrizuotus plaukus, mirktelk menedžeriui, duok belmanui tipsų. Prašnek, Keltuvininke. Ištark vienintelį Žodį. Nes aš žūstu didelėje ramybėje. Mane svilina niujorkinė dykuma.“[iv] Akivaizdu ir tai, jog rašydamas romaną, Škėma nevengia sąsajų su buvusia savo mylimąja, egzodo rašytoja Birute Pūkelevičiūte. Ji į Antano gyvenimą įskriejo kaip viesulas, šį tą jame sujaukė, šį tą sukūrė. Romanas „Balta drobulė“ (rankraštis vadinosi „Keltuvas“) pradėtas rašyti 1952-aisiais, o jau 1953-aisiais Antanas Škėma atvyko į Monrealį pas mylimąją Birutę, Niujorke palikęs savo žmoną ir dukterį. Pasak Pūkelevičiūtės: „Ne „apsilankyti“. Rašytojas atvažiavo „suvisam“ – po mano stačiai groteskiškų „derybų“ su Janina Škėmiene apytamsiame Bruklino restoranėly.“[v] Rodos, panašų pokalbį Antanas Škėma įamžina „Baltoje drobulėje“, kada Stevens tavernoje, Niujorke „išsiaiškinti santykių“ susitinka Antanas Garšva ir Elenos vyras. Inžinieriaus ir poeto susitikimas jau pats savaime yra groteskiškas, nekalbant, apie skirtingų sielų bandymą prabilti ta pačia kalba. Tačiau neilgai trukus, 1954-aisiais metais, kai „Balta drobulė“ jau buvo baigta arba baigiama, po nenusisekusios „Pabudimo“ premjeros Monrealyje (spektaklyje B. Pūkelevičiūtė vaidino Eleną), Birutė išsiskyrė su Antanu. Kaip sako pati rašytoja: „Man – „Pabudimas“ suteikė eilę asmeninių pabudimų.“[vi] Taip beveik metus trukęs romanas baigėsi ir „mylimasis“ grįžo atgal į Niujorką pas savo žmoną ir dukrą. Tiesa, visa ši romantiška istorija turėjo dar daug kandžių aiškinimųsi kas ką „labiau mylėjo“. Galima tik svarstyti, ar ilgesinga ir svajinga buvusi gimnazijos mokytoja Elena „Baltoje drobulėje“ tėra tik blankus Birutės Pūkelevičiūtės šešėlis, pašaipi replika ar žmogiškasis gailestis.

 

Romano inscenizaciją Nacionalinio Kauno dramos teatro scenai parašė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Pusę savo gyvenimo, lygiai kaip ir Antanas Škėma, Jurašai pragyvenę JAV, vaikščioję tomis pačiomis gatvėmis, iš dalies išgyveno tą patį emigranto svetimumo jausmą, bandymą prisitaikyti, savo tapatybės ieškojimą ir kūrimą, praeities ilgesį. Todėl tebus suprantamas režisieriaus noras kalbėti apie kenčiančio kūrėjo vienatvę.

 

„Baltoje drobulėje“ pagrindinį poeto Antano Garšvos vaidmenį kuria aktorius Dainius Svobonas. Jo personažas nestokoja įvairių savybių: romantiškas maištininkas, idealistas, naivus prisitaikėlis, ironiškas, groteskiškas ar netgi neurotiškas rašytojas, kankinys, save įsimylėjęs poetas. Garšva blaškosi tarp poezijos, mitų, legendų, prisiminimų ir realaus pasaulio. Atrodo, jog aktoriui nereikia dirbtinai savęs nuteikti šiai nevienalytei būsenai, tai gimsta natūraliai, „išeina iš kalbos“. Dainius Svobonas, vos išniręs iš scenos duobės, vaizduojančios požeminę B. M. T. Broadway line perėją, savo išvaizda primena patį Antaną Škėmą: ilgais, prigludusiais plaukais, atlapotu paltu, tvirta ir nuo pasaulio atsitvėrusia laikysena, jis rūko. „Širdis per greitai plaka.“[vii] – taria Garšva lėtu ir griežtu balsu.

 

Spektaklio ašimi tampa meilės, kūrybos, vienatvės, ligos ir mirties temos, kurios tarpusavyje jungiasi Antano Garšvos sąmonėje. Jurašas renkasi teatralizuotą, simbolinį, poetinį kalbėjimą, kuriam antrina draminis (dramatinis) „Baltos drobulės“ tekstas. Kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės sukurti personažų išoriniai paveikslai itin paveikūs: tiek „išsineriantis“ Jonės kostiumėlis, Garšvos bei kitų liftininkų uniforminiai švarkai, motinos juodo aksomo žemę siekianti suknia, pilkų lietpalčių minia, puikiai imituojanti niekuo neišsiskiriančius Niujorko praeivius, viešbučio svečius, tiek siurrealistiški Rudojo žmogaus, paskutiniojo teismo teisėjų bei rašytojų, vizijoje aplankančių Antaną Garšvą, apdarai. Šie personažai spektalyje tampa tarsi vizualiąja alegorija.

 

Spektaklis vyksta vieną dieną Niujorko viešbutyje, tačiau į dabarties veiksmą įsiterpia ir praeities vaizdiniai: tėvo ir motinos santykių nuotrupos, Jonės monologas verandoje, pirmas susitikimas su gydytoju ir Kauno ligoninė karo metais, Ženios apsilankymas Garšvos bute, pirmieji motinos ligos požymiai. Praeities ir dabarties vaizdinius aiškiausiai galime atskirti atkreipę dėmesį į literatūrinę „Baltos drobulės“ dalį. Tuo tarpu spektaklyje pats laikas tarsi nustoja prasmės – Garšva lygiai stipriai išgyvena save tiek dabartyje, tiek prisiminimuose. Viskas vyksta dabar, vėl pirmą ir vienintelį kartą: su išgąsčiu klausomasi tėvų barnių, su siaubu paklusniai atsakinėjama tardymo metu. Iš tiesų, prisiminimų ir dabarties laikas nėra atskiriamas. Įvykiai, vykstantys scenoje, herojaus išgyvenami su visapusišku pasinėrimu ir nuostaba, ir ši reakcija sujaukia spektaklio laiką. Visus įvykius galime interpretuoti vien kaip Garšvos minties vaizdinių seką, tačiau nuoseklaus pasakojimo nebuvimas ir visų poeto minčių „sugyvinimas“ leidžia nutuokti, kokia sumaištis slypi Antano Garšvos galvoje.

 

Jono Jurašo kuriamos Antano Garšvos prisiminimų ir dabarties, arba sąmonės ir pasąmonės erdvės yra jungiamos tarpusavyje per jo minčių srautą bei akimirkos įvykius. Režisierius nesistengia fiksuoti ir atskirti šių erdvių, tačiau ganėtinai aiškiai jas visgi atskiria funkcionalios Gintaro Makarevičiaus scenografijos detalės: kvadratinis liftas – narvas, nurodantis į Garšvos darbo bei į jo sąmonės erdvę, požeminė metro stotelė, avanscenoje besiridinėjantys biliardo kamuoliukai bei stalai, virstantys Stevens taverna, Garšvos miegamuoju ar tardymo kamera. Spektaklyje dominuoja poetinė ir simbolinė, tačiau drauge kintanti ir susidvejinusi erdvė. Dekoracija tarsi apibrėžia konkrečią vietą – Niujorko viešbutį, kuriame čia ir dabar vyksta veiksmas, tačiau visai nesudėtingai ir be didelių teatrinių triukų, šviesos ir muzikos pagalba režisierius sceną geba paversti Garšvos pasąmonės erdve. Kaip netikėtai boksininkai lifte savo grubumu Antanui primena enkavedistų tardymą. Arba kaip skausmingai Stenlio nusižudymo scena pereina į vakarykščio pasimatymo su Elena prisiminimą, tarsi tylus panirimas į sapną. Šiose mizanscenų jungtyse esti grakštaus, netikėto, beveik nepastebimo minčių ir pojūčių judėjimo, veiksmo vietos kaita dinamiška. Susidvejinusi spektaklio erdvė prilygsta susidvejinusiai Antano Garšvos sąmonei. Žūstantis vienatvėje, prisikeliantis meilei, atsiduodantis kūrybai, kenčiantis dėl ligos – ar tikrai viskas taip paprasta? Savo kūrybos kančias poetas tapatina su Kristaus kentėjimu. Tačiau visai šalia esti kitas, galbūt dar tragiškesnis absurdo herojus – Sizifas, kurio paralelė poetui tampa ne tik artima, bet ir lemiama. Spektaklio judėjimą ir gyvastį pabrėžia skirtingų elementų jungimas. Muzikos, šviesos, vaizdo projekcijų, scenos plokštumų kaita ištęsia arba suspaudžia laiką, lygiai taip ir su erdve – vos per akimirką intensyvus judesys gali įgyti statišką pavidalą. Jono Jurašo „Balta drobulė“ – poetiškas spektaklis. Škėmos vaizduojamas šeštojo dešimtmečio Niujorkas, Jurašo spektaklyje įgijęs vizualumą, tampa kiek romantiškas, nostalgiškas, tačiau primena ir ankstyvuosius Hitchcocko, Cassaveteso filmus. Spektaklio teatrališkumas ir poetiškumas reiškiasi per dekoracijų ir kostiumų kontrastą: raudona liftininko uniforma Garšvą įrėmina geležiniame lifto kvadrate, pilkas Jonės kostiumėlis išsilieja plieninėje Garšvos palatoje, nyki ir pilkai amerikietiška Antano kasdienybė įgauna lietuvių liaudies dainų leitmotyvą. Škėmos tekste taip pat nemaža poetinių intarpų, kuriuos spektaklyje regime tarsi Garšvos sąmonės žaidimą – rašytojų vizija, paskutiniojo teismo scena. Į sceną įžengiančios Ezra Pound, Friedricho Nietzsche‘s, Edgaro Allano Poe, Franzo Kafkos, Emily Dickinson, Virginios Woolf šmėklos Garšvą išplėšia iš realybės. Šį pojūtį ypatingai sustiprina ir vaizdo projekcijos, kartojančios vieną ar kitą rašytojo sąmonę atakuojančią mintį. „Baltoje drobulėje“ gimsta žodžio ir gesto pusiausvyra. Kiekvienas garsas pavirsta į kūną, kol vėl tampa perregimas. Paskutiniojo teismo scena, kai Garšva yra pasmerkiamas sunaikinimui, leidžia bene arčiausiai priartėti prie sapniškosios jo sąmonės būsenos. Į lifto-narvo rėmus atsirėmęs Garšva regi Juozapato pakalnę, kurioje žaismingais apdarais pasipuošę trys teisėjai šaižiais balseliais kamantinėja poetą reikalaudami jo pavardės, profesijos, pasaulėžiūros. Deja, Juozapato pakalnėje, kaip ir realybėje, neegzistuoja Garšvos pasaulio modelis – vykdyti ieškančiųjų įsakymus, todėl nuosprendis aiškus – sunaikinimas. Taip beatodairiškai vizija tampa groteskiška. Spektaklio teatrališkumą bei siurrealumą išlaiko ir personažų (prisiminimų) išsaugomas atstumas: Jonės (akt. Inga Mikutavičiūtė) prievartavimo scena vyksta Antanui sūpuojantis lifto duryse, apsilankymas gydytojo Igno (akt. Liubomiras Laucevičius) kabinete lygiai taip pat primena sapną kaip ir enkavedisto Simučio (akt. Saulius Čiučelis) tardymas Garšvą. Tardymo scena atliekama be tiesioginio smurto vaizdavimo. Režisierius kalba konkrečiomis metaforomis – Stalino portretas ant nuogos tardytojo Simučio nugaros, sumažinta lifto versija – narvas, kurį tardytojas padeda ant stalo, Garšvos batai, vaizduojantys poeto kankinimą, šlapi eilėraščio skutai ar vanduo, trykštantis iš tardytojo batų šiam paklusniai žingsniuojant. Metaforos, nuorodos ir užuominos kuria antrąjį spektaklio sluoksnį, atveriantį vis kitą romano interpretavimo galimybę.

 

                      Spektaklyje žavi masinių scenų muzikalumas, žaismingumas ir plastiškumas: Niujorko gatvės praeiviai, vokiečiai muzikantai, viešbučio svečiai, užuolaidų fabriko jaunimas. Iš jų išsiskiriantys kiti viešbučio liftininkai, Garšvos kolegos – Džo (akt. Mindaugas Jankauskas), Stenlis (akt. Sigitas Šidlauskas), Okeisis (akt. Henrikas Savickis). Džo personažo savybės tarsi sukurtos remiantis romano epigrafu iš žmonių pasakojimų: „Lapių vargonininkas mikčiojo kalbėdamas, bet giedojo jis gražiai.“[viii] Mikčiojantis liftininkas Džo su „Fausto“ klavyru ir didelėmis savajonėmis, į kurias nuolat pašaipiai reaguoja Stenlis – blankus Garšvos antrininkas, artimiausias žmogus jo kasdienėje aplinkoje. Šizofreniška Antano būsena labiau reiškiasi žodžiais, o Stenlio – veiksmais. Pastarojo isteriškumas aštriausiai kontrastuoja su iš proto varančia Niujorko dykuma, kurioje Garšva renkasi susitaikymą (prisitaikymą). Svarstau, jog galbūt daugiau dėmesio skirdamas Antanui Garšvai ir jo nepastovios būsenos analizei, režisierius tarsi nepastebi, kaip scenoje ištirpsta dar vienas, beveik tiek pat svarbus personažas – Garšvos mylimoji Elena (akt. Eglė Mikulionytė). Galbūt režisieriui tai net nelabai svarbu. Jurašas susitelkia ties vienu pagrindiniu personažu, o aplink jį veikiantys asmenys lieka tik šalia herojaus (net jeigu tas herojus – pralaimėtojas). Panašu, jog Škėmos romane Elena turi daugiau spalvų, nuotaikų, gyvybės.

 

                       Rudasis žmogus (akt. Egidijus Stancikas) spektaklyje pasirodo kaip vidinis Garšvos sąžinės balsas. Šis personažas įkūnija atminties ir atgailos temas, kurios, pasak režisieriaus, kartojasi visoje jo paties kūryboje. Scenoje Rudasis žmogus su Antanu Garšva susitinka vos du kartus, primindamas apie jauno ruselio nužudymą, apie motinos riksmą Kalvarijoje, automobiliui sustojus prie psichiatrinės ligoninės. Rudasis žmogus pašaipiai pabrėžia poeto tapatinimąsi su Kristumi, kūrybos kančių ir Golgotos kelio sugretinimą, atleidimo meldimą. Tai tarsi paskatina jį atsisakyti kenčiančio Kristaus metaforos, o spektaklio pradžioje ryškėjęs Garšvos-Sizifo absurdiškas akmens ridenimas į kalną (arba važinėjimas liftu „up“ ir „down“), tampa jo nuosprendžiu. Jis kenčia kaip Sizifas, o galiausiai susitaikęs su laimingo idioto būsena, Garšva miršta, tapęs bejausmiu padaru. Visa baigiama jam į rankas „įduodant“ nuolatos scenoje regėtą šinšilos narvelį. Tačiau, mano akimis, visa velniava prasideda gerokai anksčiau, maždaug tada, kai Stenlis sumano nusižudyti. Iškart po Stenlio nusižudymo scenos ir ilgos Garšvos pauzės, seka subtiliai dramatiško pasimatymo su Elena prisiminimas, kai poetas galutinai praranda viltį būti išgelbėtas. Įsitvėręs į ore pakibusio „lifto“ kraštą, Antanas kalbasi su mylimąja, kuri jame neramiai spurda. Pirmas sąmonės praradimas būnant su Elena pereina į procesijos sceną, kurioje Svobono Garšva skendi ramios vaikystės akimirkoje: motinos balsas, jaunas Antanukas, apsigaubęs tėvo paltu, gieda lotynišką bažnytinę giesmę susiliedamas su visa apimančia tikėjimo ir saugumo pajauta. Per akimirką šis beveik ekstatiškas išgyvenimas virsta beprotybe Garšvai isteriškai išrėkiant liaudies dainos motyvą ir taip sugrąžinant save į skausmingą realybę. Nuolatos palaipsniui intensyvėjusi Gašvos būsena pasiekia aukščiausią tašką. Jo dėmesį sulaiko tik daktaro Igno pasirodymas scenos gilumoje, į kurį ir kreipiasi Garšva savo plėšiančiu riksmu.

 

                      Antanas Garšva – kenčiantis herojus. Jo kančia susideda iš vidinių personažo prieštarų: romantizmas, persmelktas mirties užuominomis, girdimas Dainiaus Svobono tariamuose žodžiuose, beprotystė, prasiveržianti liaudies dainų „giedojimu“ slepia savigailą ir nesugebėjimą prisitaikyti (arba susitaikyti), jo ciniškas veidas prisisunkęs tyros meilės ir poezijos kvapais, o kūrybinis įkvėpimas, tarsi turįs tapti galutiniu nuosprendžiu, netenka visų savo galių (o gal ir visai išnyksta) susidūręs su skilusia išeivio sąmone. Kas tuomet lieka poetui? Gyvenimas abstrakcijose, kliedėjimas, kalbėjimasis su mirusiais rašytojais, tylus merdėjimas beprotybės priepuoliuose. Tai mes ir matome paskutinėse spektaklio scenose, kai Garšva lyg ir taikosi su savimi, tačiau netrukus visko išsižada, o nuojautų ir dviprasmiškų būsenų pilną Garšvos pasaulį sunaikina „nemirtingumas“ – beprotybė.

 

                      Antanas Škėma, kaip ir Antanas Garšva, buvo susitaikęs su savo kūrybiniu bejėgiškumu. 1954 m. rašydamas laišką Alfonsui Nykai-Niliūnui, rašytojas gana aiškiai numatė savo baigiamo romano, o kartu ir savo paties nuosprendį bei likimą: „Aš pralošiau savo žaidimą. Tiesa, „Keltuvas“ kaip ir baigtas. Kartu su juo baigta ir mano literatūrinė karjera. Kadaise panašiai baigiau su teatru. Ir dabartiniai atsitiktiniai darbeliai – ne per daug rimti. [...] Galiu tik tiek pasakyti, kad ekshibicionizmas, kuris reiškiasi ir literatūros pavidalu, turi būti galutinai nuogas. Šito man nepavyko pasiekti. [...] Tai kankina, ir toji kančia man neturi prasmės, kaip, pvz., daugeliui, kurie kentėjimą palaiko malone. Žinoma, čia jokios tragedijos nėra, nes, pagal Patį „gamta nesigaili savo žūstančiųjų kūrinių.“[ix] Antano Škėmos užrašytasis Antanas Garšva savyje turi daug gyvenimo, tačiau jo siela krypsta į vienatvę, baimę ir galiausiai – mirtį. Jono Jurašo spektaklyje „Balta drobulė“ Dainiaus Svobono sukurtame poeto Garšvos vaidmenyje, neabejotinai girdimi lėti ir griežti Škėmos žingsniai.

 

[i] Sluckaitė, A. M. 2012. Antanas Škėma. „Balta drobulė“: romano sceninė adaptacija, p 55.

[ii] „A. Škėmai – keturiasdešimt metų“, in: Škėma, A., Rinktiniai raštai, t. 2, p. 494.

[iii] Sruogaitė, D. 2012. Atminties archeologija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. p. 59. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/5988-dalia-sruogaite-atminties-archeologija?catid=572%3A2010-m-nr-2-vasaris

[iv] Škėma, A. 2009. Balta drobulė. Vilnius: Alma littera, p. 58 – 59.

[v] Pūkelevičiūtė, B. 2011. „Antano Škėmos puslapiai” in: Colloquia. Nr. 26, p. 151.

[vi] Ten pat. p. 153.

[vii] Sluckaitė, A. M. 2012. Antanas Škėma. „Balta drobulė“: romano sceninė adaptacija, p. 3.

[viii] Škėma, A. 2009. Balta drobulė. Vilnius: Alma littera, p. 5.

[ix] Ostrauskas, K. 2009. Pastabos. in: Balta drobulė. Vilnius: Alma littera, p. 237.

Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis). D. Matvejevo nuotr.
Gintaro Makarevičiaus scenografija. D. Matvejevo nuotr.
Gintaro Makarevičiaus scenografija. D. Matvejevo nuotr.