7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

OKT/Vilniaus miesto teatro gastrolės Ispanijoje

Kritikų atsiliepimai po spektaklių „Žuvėdra“ ir „Paskutinė Krepo juosta“

Pagal užsienio spaudą
Nr. 41 (1147), 2015-11-20
Teatras
„Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
„Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.

Spalio mėnesį OKT/Vilniaus miesto teatras gastroliavo Ispanijoje. Madride vykusiame festivalyje „Una mirada al mundo“ tris vakarus rodyta A. Čechovo „Žuvėdra“. Jau penktus metus iš eilės teatras lankosi Žironoje rengiamame festivalyje „Temporada Alta“. Šiemet jo programoje pristatyta S. Becketto „Paskutinė Krepo juosta“. Skaitytojų dėmesiui – ispanų kritikų atsiliepimai apie šiuos du spektaklius.

 

Lietuvių režisierius, ištikimas savo credo, šioje „Žuvėdros“ versijoje nuvalo nuo Čechovo pjesės laiko dulkes. Koršunovas pasinaudoja proga ir sujungia pjesę su šiuolaikinio žmogaus ieškojimais bei skausmu.

 

„Reikia naujų formų. Jei jų nėra, geriau nereikia nieko.“ Šiame estetiniame Treplevo diskurse, kuriame jis kaltina savo epochos teatrą dėl rutinos ir prietarų, randame panašumų su kūrybinga Koršunovo asmenybe. OKT steigėjas vadovaujasi šiuo teiginiu, kad prikeltų „Žuvėdrą“ bei didžiąją dalį kitų per 15 kūrybos metų statytų spektaklių. Galbūt Koršunovas save labiau atpažįsta antroje teiginio dalyje, – tai liudija beveik vienuoliškas pastatymo asketizmas. Šioje pjesėje jis susodina aktorius vienoje eilėje, tarytum vyktų repeticija. Žingsnis pirmyn kiekvienąsyk, kai ateina eilė sakyti tekstą. Scenografijos beveik nėra: tik balkšva šviesa, sklindanti iš lubose kabančių lempų, nieko daugiau. Antroje dalyje dar yra stalas ir sofa. Visas spektaklio svoris ir atsakomybė prikelti naujam gyvenimui sudėvėtą tekstą tenka aktoriams, kurie šluote šlavė pagyras įvairiuose festivaliuose. Paminėkime jų vardus: Martynas Nedzinskas (Treplevas), Agnieška Ravdo (Nina), Nelė Savičenko (Arkadina)... Tikslumas, emocija ir natūralumas – tokie yra pagrindiniai jų vaidybos bruožai. Nekeldami balso jie pakeri žiūrovą, dviem su puse valandos užlieja juos jausmų lavina.

 

Koršunovas taip pat pabrėžia sąsają tarp „Žuvėdros“ ir „Hamleto“. Čechovas „Žuvėdroje“ sėja užuominas, o kai kur ir atvirai cituoja klasikinę Shakespeare’o pjesę. Treplevo tragedija rutuliojasi panašiai kaip ir Danijos princo: jis stengiasi atplėšti savo motiną nuo Trigorino – vyro, kurį laiko išnaudotoju. Koršunovas pabrėžia teatro būtinumą, kalbėdamas apie katarsio efektą: sąmokslas prieš karalių atskleidžiamas pasitelkus komikų spektaklį. Koršunovas siekia prikelti palaidotas tiesas. „Žuvėdra“ jis pabaigia trilogiją, kurią pradėjo „Hamletu“ ir tęsė Gorkio „Dugne“. Visi trys pastatymai sukurti asketiškoje Vilniaus studijoje, įkvėpti obsesiško troškimo atnaujinti klasikų keliamus klausimus.

 

Po šios trilogijos Koršunovas ėmėsi „Paskutinės Krepo juostos“, absurdo klasikos. Šį Becketto monologą jis atveža į „Temporada Alta“ festivalį kartu su aktoriumi Juozu Budraičiu, tikra Lietuvos scenos pažiba. Režisierius atnaujina senojo žemyno sceną kartu su Romeo Castellucci, Thomasu Ostermeieriu, Janu Klata... Asmenybėmis, kurios kelia polemiką, provokuoja skirtingas nuomones ir kuria šiandienos scenos gramatiką. Šiame kontekste Koršunovas, atmesdamas kanonines konvencijas, atstovauja „antiteatrui“. Jo kelias atrodo aiškus: „Naujos formos arba nieko.“

 

Alberto Ojeda, „El Cultural“

 

Tie, kurie matė „Paskutinę Krepo juostą“ „Temporada Alta“ festivalyje, supras, kad genialusis Oskaras Koršunovas yra ir nepaprastai kuklus, interpretuodamas airių nobelisto pjesės „geležinę logiką“. Įgudęs žonglierius, išradingas lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas, mūsų jau pažįstamas iš kitų „Temporada Alta“ festivalio spektaklių Žironoje („Mirandos“, „Žuvėdros“, „Hamleto“...), su savo bendrakeleiviu Juozu Budraičiu „Sala Planeta“ teatro salėje parodė pačią įtikinamiausią „Paskutinės Krepo juostos“ viziją (ne versiją), kurią mes kada nors esame matę. Net ir pavyzdinė Pierre’o Chabert’o vizija, vaidinta Becketto salėje, neprilygsta stulbinančiam Budraičiui, 75 metų aktoriui, kuris, rodos, nori suteikti savo vaidybai testamento aspektą, tarsi sakydamas: „Man jau viskas vis vien.“

 

Joan-Anton Benach, „L’avanguardia“

 

Taupiais štrichais Oskaras Koršunovas perteikia žiūrovui visą Becketto „Paskutinės Krepo juostos“ esmę. Aktorius Juozas Budraitis, akinančiai ir natūralistiškai interpretuojantis savo personažą, pradeda vaidinimą suvalgydamas du bananus, savo vienintelį maistą, ir sviesdamas žieves į publiką. Pagaliau randa dėžę nr. 3, įrašą 5, kurio klausysis norėdamas pakartoti tas gyvenimo akimirkas, kurios jam svarbios ir prie kurių jis jaučiasi prisirišęs. Judesiai, veiksmai, tyla ir negausūs žodžiai įgyja tik didiesiems menininkams būdingą matmenį.

 

Lyginant šį montažą su kitais, stambesnio kalibro to paties režisieriaus spektakliais, ir ypač su paskutiniuoju – neužmirštama Čechovo „Žuvėdros“ dekonstrukcija 2014-aisiais, – ši pjesė atrodo kaip skliaustai tarp kitų ambicingų režisieriaus projektų. Tačiau Becketto tekstas, nors ir ne pats žinomiausias, yra absurdo teatro kanonas, o Koršunovo prisilietimas tobulai tinka pjesės koordinatėms.

 

Aktoriaus judesiai poetiškesni už eilėraštį. Juose atsispindi situacijų, kurias jam teko išgyventi ir kurios jam dabar atrodo nesuprantamos, absurdas. Pjesę lydinti muzika skamba kaip personažo, pasinėrusio į gilų egzistencinį nusivylimą, emocijų akordai. Budraitis išreiškia Krepo manijas, obsesijas, jo priklausomybę nuo alkoholio ir jį supančią netvarką. Tačiau Krepas sugeba mikliai rasti įrašus, įamžinančius jį praeityje, kuri yra vienintelė jo vienatvės priežastis.

 

Cesar Lopez Rosell, „Periodico“

 

Iš ispanų ir katalonų kalbų vertė Kristina Nastopkaitė

„Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
„Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.