7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nuosprendis teatrališkumui

Pokalbis su režisieriumi Pauliumi Ignatavičium

Kristina Steiblytė
Nr. 30 (1136), 2015-09-04
Teatras
Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.

Viena pirmųjų šio sezono premjerų – Klaipėdos jaunimo teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuojamas „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną. Su vis aktyviau dirbančiu režisieriumi kalbamės apie būsimą premjerą ir jo požiūrį į teatrą.

 

Režisuoti pradėjai prieš aštuonerius metus. Kaip sekėsi įsitvirtinti režisūroje?

Čia niekada negali jaustis įsitvirtinęs: arba gauni finansavimą, arba ne. Jei dirbčiau teatre meno vadovu, gal ir galėčiau sakyti, kad įsitvirtinau. Bet ir tai tik penkeriems metams. Netikrumo vis dar yra. Bet jis kūrybiškas, neleidžia stovėti vietoje. Daug kas pasikeitė per tuos aštuonerius metus.

 

Ar galima sakyti, kad jau atradai savo režisūros stilių?

Maniau, kad buvau atradęs. „Hamletas mirė. Gravitacijos nėra“, „Žaidimo pabaiga“, „Kruvinos vestuvės“, „Nuosprendis – metamorfozė“ ar „Dostojevskis vaikams“ yra kažkuo panašūs. Stengiausi gilintis į aktoriaus, žmogaus vidų ir vis norėjau žiūrovui neduoti to, ko tikisi, o intymiai, atvirai su juo pasikalbėti apie man rūpimus, svarbius dalykus.
Po to buvo „Demokratija“, Panevėžyje pastačiau „Hefecas, arba Visi nori gyventi“. Šitie du darbai atvėrė man truputį kitokį kelią. Supratau, kad kuo giliau eini į žmogaus vidų, kuo labiau giliniesi į filosofiją, tuo aiškiau, kad ten giliau nieko nėra, ten tuščia.

 

O tai supratus apie ką lieka kalbėti?

Apie ką kalbėti visada lieka. Tiesiog pasikeitė mano požiūris į žmogų. Dabar jis man atrodo labiau juokingas, nei tragiškas ar dramatiškas. Norisi žiūrėti į gyvenimą su ironija ir šypsena.

 

Tau svarbu pažinti aktorius. Bet atsiduri vis kitame teatre, dažnai tenka dirbti su kita komanda. Ar nekyla noras turėti savo trupę?

Žinoma, toks noras yra. Smagu susitikti naujus žmones, kažko naujo iš jų pasisemti, bet jei dirbi su tais pačias žmonėmis, ilgainiui nebereikia įrodinėti vieni kitiems, kas ką gali. Išnyksta visi trukdžiai, atsiranda laisvė išbandyti aktorius vis kitokioje situacijoje.

 

Dabar repetuoji Klaipėdos jaunimo teatre. Kaip čia atsidūrei?

Statydamas „Demokratiją“ susipažinau su Mindaugu Nastaravičiumi, o jis supažindino su Valentinu Masalskiu. Šis ir pasiūlė ką nors statyti su jo studentais. Paskui atėjo pasižiūrėti „Demokratijos“ ir jam nepatiko. Bet dėl kvietimo dirbti nepersigalvojo.

Klaipėdos jaunimo teatras yra labai aktyvus, daug dirbantis. Deja, dabartinė jo padėtis – savotiška kova už būvį. Dirbdamas čia supratau kultūros pasaulio neteisybę. Turiu omeny finansavimą. Nepriklausomoms trupėms, kurios daug dirba, yra žinomos, finansavimas skiriamas kur kas mažesnis nei valstybiniams teatrams. O jos juk turi susimokėti už nuomą, ir už darbą apšvietėjams, garso operatoriams, aktoriams...

 

Esi sakęs, kad Tau įdomus socialinis teatras, o dabar kalbi apie kultūros politiką. Ar neverta apie tai kalbėti ir spektakliais?

Taip, ir verta, ir reikia. Apskritai turiu planų statyti spektaklį apie aktorių ir režisierių egzistavimą Lietuvoje, apie tai, ko žiūrovai nežino ar kuo nesidomi.

 

O kokių dar temų pasigendi lietuvių teatre?

Matau, kaip keičiasi Lietuva, bet žmogus vis dar žeminamas. Vieni kitus turėtų paskatinti, palaikyti. Mokydamasis Vokietijoje pamačiau, kad Lietuvoje dažnai yra priešingai – parodomi žmogaus trūkumai. Neva jei parodysi, kad jis niekam tikęs, jis pradės labiau stengtis. Mano studijų patirtis sako, kad mūsų teatrinė sistema tuo remiasi. Labai gajus mąstymas: per kančias į žvaigždes. Reikia kentėti, vargti, juk nieko dar nesugebi, tavo idėjos, mintys nevertingos.

Nesutinku, manau, kad yra atvirkščiai: aktorius turi būti pavalgęs, harmoningas, repeticijose pasitikėti savimi, kad galėtų padaryti tai, ko iš jo net nesitikima. Aktoriaus profesija labai ištampo nervus. Reikėtų labiau džiaugtis gyvenimu nei vargą vargti. Apie tai norisi kalbėti. Apie brukamą žmogaus iš vargo šalies, turinčio kentėti, sampratą. Nors džiugu, kad viskas pamažu keičiasi, atsiranda naujų gerų dalykų.

O kita tema, kuria kalbama, bet man atrodo, ji vis dar svarbi, yra kito nepriėmimas, baimė. Yra daug netolerancijos, nepakantumo kitokiam mąstymui, požiūriui į pasaulį. Geriau būk tyli pelytė, pilka masė, o ne savitas, kitoks. Tokiais žmonėmis patogu manipuliuoti.

 

Dabar Klaipėdos jaunimo teatre statai Sorokino „Ledą“. Kodėl pasirinkai šią medžiagą?

Romane kalbama apie labai dvasingus žmones, į pasaulį žiūrinčius per savo sielos veidrodį, ir žmones, mirusius anksčiau laiko, tapusius automatais. Noriu kalbėti apie tai, ką sako ir Sorokinas: žmonės renkasi gyventi ne taip, kaip trokšta jų širdis, ne taip, kaip svajoja, bet taip, kaip nori visuomenė, draugai ar šeima. Noriu, kad žiūrovai susimąstytų, kaip gyvenam. Ar tik egzistuojam, ar gyvenam iš tikro?
Nagrinėdami medžiagą daug dėmesio skyrėm įvairiems pseudodvasingumams, dažniausiai virstantiems sektomis. Jos siūlo greitą pasveikimą nuo ankstyvo virsmo automatu. Spektaklyje į krūtinę atsitrenkęs ir pažadinęs ledas yra abstrahuotas tikėjimo simbolis. Kitaip sakant, tam tikros grupės siūlomas saldainis, kurį suvalgęs tariamai būsi gyvas. Žmonės visada ieškos prasmės. Ir visada atsiras lyderių, ją nurodančių. Apie tai ir spektaklis.

 

Kokį įspūdį tau padarė ankstesni Klaipėdos jaunimo teatro darbai?

Kadangi užaugau Rimo Tumino teatre, pamačiau visai kitokį teatrą nei buvau pratęs. Jų vaidyba paprasta, organiška. Nagrinėjamos temos, kuriomis jauni žmonės iš tikrųjų gyvena. Spektakliuose kalbama apie tai, kas patiems aktoriams įdomu, ką jiems skauda. Tai yra daugiau socialinis teatras su gana tiesmuka, paprasta vaidyba. Be teatrališkumo, prie kurio buvau pripratęs ir kurio dabar stengiuosi atsikratyti.

Mano kursas imdavo sudėtingą medžiagą ir bandydavo ją pritempti prie savęs. Bet galima dirbti su naujomis pjesėmis, kalbėti apie tai, kas svarbu be jokių papildomų teatrinių efektų, po kuriais gali pranykti tai, ką norėjai pasakyti. Taip sukuriama ir daugiau erdvės individualumui. Man patiko Klaipėdos jaunimo teatre – šie aktoriai nebando daryti teatro, o mezga pokalbį.

 

O koks teatras Tau apskritai įdomus?

Vokiečių teatras. Vis nuvažiuoju į Berlyną atsigauti ir pasikrauti. Man labai patinka Thomasas Ostermeieris. Žinoma, yra įvairių jo spektaklių. Neseniai mačiau „Ričardo III“ premjerą ir „Mažas laputes“. Du skirtingi spektakliai. Antrasis skirtas daugiau buržuazinei publikai: labai tvarkingas, stilingas, žinoma, įdomus, bet be ugnelės. O „Ričardas III“ visai kitoks. Pagrindinį vaidmenį kuria Larsas Eidingeris – labai geras aktorius, vienas geriausių mano matytų. Man patinka tokia lakoniška, švari vaidyba, be „pervaidinimų“. Teatras yra emocijų menas, bet Ostermeierio teatre daugiau suvokimo, proto. Oskaras Koršunovas yra sakęs, kad gera vaidyba yra tada, kai aktorius suvokia, ką daro. Būtent tai ir buvo „Ričarde III“ – aiškus suvokimas.

Kalbant apie lietuvių teatrą, man patinka ką daro Artūras Areima. Lietuvos nacionalinis dramos teatras atsigavo po stagnacijos, kai buvo nurašytas ir žiūrovų, ir pačių teatralų. Tai, kad statyti spektaklio atvažiavo Krystianas Lupa, – svarbus įvykis.

 

Ne kartą minėjai vaidybą. Ką manai apie lietuvišką vaidybos mokyklą?

Nemanau, kad tokia egzistuoja. Yra su aktoriais dirbantys žmonės ir vienų kitiems perduodamos patirtys. Mano kursas gavo gerus aktorinius pagrindus.
Dar labiau abejočiau dėl režisūrinės mokyklos. Regis, vadovautasi principu „išlik mūšio lauke“. Todėl mes esam labiau savamoksliai: patys stebėjom kitų režisierių darbą, spektaklius. O tikros režisūrinės mokyklos, kur būtų ugdomas režisieriaus individualumas, negavome. Kaip aktoriui reikia pedagogo, taip ir režisieriui pirmiausia reikia pedagogo, o ne stipraus režisieriaus. Reikia apčiuopti, kas yra savita studentui, nors gal svetima mokytojui, provokuoti jauną žmogų priešintis esamoms normoms, kad atrastų kažką nauja, sava. Tam reikia labai gero pedagogo. O tas, kuris žino, koks turi būti teatras, yra, mano galva, blogas mokytojas.
Svarbiausia, ką turi gauti jauni režisieriai – tvirtos teorinės žinios. Antra, reikia domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje. Mano studijų metais užsienio spektaklių atveždavo „Sirenos“, „Naujosios dramos akcija“. Net ir jų žiūrėti dėstytojai mūsų neskatino: galit eiti, bet geriau tuo metu dirbtumėt akademijoje. O man atrodo – būtina domėtis, pamatyti pasaulio, dalyvauti dirbtuvėse, žiūrėti spektaklius. Nes kartais mes iš naujo išradinėjam dviračius, atrasdami tai, kas seniai padaryta. Ir trečias – nesistengti primesti jaunam režisieriui, kas yra geras teatras. Geriau padėti rasti savo teatrą. Nes teatro reikia įvairaus.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Kristina Steiblytė

Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.