Pilies burbulai

Klaipėdos piliavietėje liepos 4–6 d. vasarotojus džiugino įvairūs teatriniai renginiai. Kas vakarą pilies aikštėje pasigirsdavo optimistiška melodija, o paslaptingai džiugūs pranešėjų balsai kvietė į vis naujus pasirodymus. Atrodytų, kad užėjai į kokią nors mugę, atrakcionų parką ar cirką, jei tik būtų aplinkui kiek daugiau šurmulio, žmonių. Žodžiu, nuotaika kuriama kičinė. Siūloma lengvai nusiteikti ir mėgautis pasaldintu grožiu. Šio festivalio sumanytojas ir organizatorius – „Klaipėdos Pilies teatras“, jis ir diktuoja aplinkui tvyrantį grožio supratimą.

Vis dėlto susirinkusieji čia nesielgia per daug laisvai. Jie nusiteikę gana rimtai. Jų veidai byloja apie tai, kad jie atėjo į teatro pasirodymą ir kad teatrą supranta tradiciškai. Dar likus penkiolikai minučių žiūrovai jau užsiima savo vietas (taip pataria pats pranešėjas) ir, nebegalėdami pajudėti iš vietos, kad jos neprarastų, kantriai laukia spektaklio pradžios. Taip elgiamasi patogiausioje festivalio erdvėje, esančioje po stogu, kur rodomi teisingiausi, gražiausi, nuobodžiausi ar tiesiog svarbiausi festivalio pasirodymai.

„La Troupe Du Theatre“ iš Prancūzijos atvežė savo spektaklį „Haroldas ir Modė“. Elementarus buitinis spektaklis rodomas prancūzų kalba – be subtitrų. Štai koks tas festivalio „tarptautiškumas“... Tačiau rimtai nusiteikusi publika išsėdi spektaklį iki galo, ir, negana to, pagavusi tinkamą emociją juokiasi (gal tik todėl, kad pranešėjas prieš prasidedant veiksmui patarė taip daryti). Bežiūrėdama štampais aplipusį spektaklį svarstau, kam iš žiūrovų pasisekė labiau, ar tiems, kurie matė to paties pavadinimo filmą ir dabar aiškiai supranta šio spektaklio siužetą, ar tiems, kurie turi pasikliauti savo fantazija. Aišku viena, nei vieniems, nei kitiems neverta galynėtis su tais, kurie ilgesniam laikui paprasčiausiai pasiliko prie jūros.

Po jo, kiek pritemus, ant nedidelės lauko scenos prasideda „Kiškučio pa... pa... pa...“ Šios, vadinkim, paskaitos kaltininkai – Benas Šarka ir jo kolegos, dar trys kiškučiai. Akivaizdu, kad jiems čia viskas įkyrėjo. Iš karto pranešama, kad kiškučiai nenorėjo pasirodyti ant šito suknisto grindinio ir kad jokio teatro čia nebus. Vos tik pasirodę jie, regis, nusiteikę atstatyti juos supantį pasaulį, išvalyti užsiteršusias mintis ir aplinką. Tam pasirinkta priemonė – migla. „Migla išgelbės mus, kaip išgelbėjo Don Kichotą, Jėzų, Budą, Mahometą.“ Aplink sceną ir žiūrovų erdvę dviračiu apskriejęs kiškutis paskui save paliko tikrą juodų dūmų sieną, pakilusią iš ant bagažinės pritvirtinto rūkstančio kibiro. Ore pritvinkę juodi kamuoliai tarytum juokiasi iš daugelyje festivalio spektaklių tiesiog pagražinimui dažnai naudojamos dūmų mašinos. B. Šarka, taip pat kiškutis, skleisdamas grėsmingą, transinę muziką savo gamybos instrumentais, paaiškina šių dūmų priežastį. Kiškučiai nemano, kad verta atstatinėti šią nelietuvišką, nedegančią pilį, kurią anksčiau patys klaipėdiečiai ir sugriovė (iš jos plytų pasistatė sau namus). Nebent susitarus su dujų terminalu ir pavertus ją NEMOKAMU krematoriumu. Kiškučiai moko, kad verčiau jau statyti medines pilis ir visiems draugiškai kartu su jomis susideginti, kaip kad padarė Pilėnų pilies gynėjai, ir tokiu būdu tapti drąsiausia tauta. Na, o tuomet, kad būtų laiko pamąstyti, piešiama savotiška mandala. „Kiškučio pa... pa... pa...“, lyg ir atsidūręs visiškai ne savo vietoje, bene vienintelis iš tikrųjų atitiko gatvės teatrų festivalio koncepciją ir, žinoma, kiek sunervino „dvasingai“ nusiteikusius kičo mėgėjus.

Vėliau buvo grįžta prie įprastų festivalio vėžių ir trečiojoje, taip pat lauko scenoje, pasigirdo Editos Piaf dainos. Valstybinis jaunimo dramos teatras „Sulitcy Roz“ iš Moldovos rodė spektaklį „Padam, padam...“ (rež. Jurij Harmelin). Vėl lyg iš teatro dėžutės ištrauktas, buitiškas, tradicinis pasirodymas. Šį kartą – rusų kalba. Tačiau jau sutemus, žiūrovams įsitaisius pilies kalno papėdėje, girdint Edithos Piaf dainų įrašus šiame pasirodyme ar aplink jį gal ir buvo įmanoma atrasti šiokios tokios romantikos, na, bent jau prieš tai kentėjusiems.

Antroji diena labiau skirta vaikams. Jie čia galėjo pamatyti Dagestano valstybinio lėlių teatro pasirodymą „Persiko kauliuko paslaptis“ (Machačkala, Rusija) rusų kalba ir kaukių paradą-spektaklį „Klajojančios pono Pežo lėlės (Sankt Peterburgas, Rusija). Po jų kažkodėl išdygo „Mens Publica“ spektaklis po stogu „Atsitiktinis žmogus“ (rež. Jonas Vaitkus) ir kuriam laikui vėl teko pratintis prie monotoniškos, teatrališkos žodžių lavinos neišraiškingoje scenoje. Sutemus teatras „AKT“ iš Lenkijos parodė gatvės teatro spektaklį „In Blue“, kuriuo buvo grįžta prie lengvos vaizdų kalbos, šiek tiek prasilenkusios su skoniu. Čia banaliausiai pasirodė bandymas pritempti siužetą prie cirko elementų.

Liepos 6-oji, Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena, festivalio programoje pati svarbiausia. Tądien visi pasirodymai, kaip ir priklauso, buvo skirti mielosios valstybės garbei, demonstruojant įvairiausias tautiškumo apraiškas, meilę jai ar tiesiog atiduodant duoklę valdžiai. Žiūrovų dėmesiui – teatralizuotas Baltų genčių archeologinio kostiumo pristatymas, šokio ir muzikos misterija „Išėjusio laiko ženklai“ ir teatralizuotas koncertas „Pasaulis, kuriame galiu būti“... Pagaliau buvo parodytas ir organizatorių – Klaipėdos Pilies teatro ir jo vadovo, režisieriaus Alvydo Vizgirdos spektaklis – „Drauge Širvy, jūs visiškai teisus“. Kad tai – „Šermukšnio“ kulminacija, aišku jau vien pavarčius festivalio programėlę ir išvydus jos viduryje daug šio spektaklio nuotraukų, nors kažkodėl beveik visi kiti apskritai neiliustruoti... „Drauge Širvy...“ atrodo baisiai senas spektaklis, tiksliausia jį būtų lyginti su klojimo teatru. Stebint jį didžiausia klaida – ieškoti kokios nors logikos. Jis skirtas „išjausti“ kažką neapčiuopiamai dvasingo, nostalgiško. Pažiūrėjus į žiūrovų veidus, nesunku įtikėti, kad „įsijautus“ į šį reginį net įmanoma pasiekti katarsio būseną. Dūmai, šampanas, cigaretės, ašaros ir neįtikėtinos aistros. Scenoje – vyrai senoviniais kostiumais ir moterys balinėmis sukniomis bei aukštakulniais aistringai deklamavo Pauliaus Širvio eiles, sulipintas į niekaip neatsekamą, bet lyg ir numanomą siužetą.

„Šermukšnio“ programos sudarymo logikos ieškoti, manau, neverta. Tačiau ir nesistebėti jos trūkumu per sunku. Kam kviečiami svečiai iš užsienio, jei nepasirūpinta vertimu? Juo labiau rodantys tokius nykius spektaklius, kokių sočiai galima prisižiūrėti ir Palangoje. Be to, kam tradiciniam teatrui galynėtis su gryno oro teikiamais malonumais? Argi patetiškai išrėktas žodis gali turėti daugiau galios už vėją ar, tarkime, uodą? Be to, kodėl čia nedalyvavo Klaipėdos jaunimo teatras, šiaip lyg ir linkęs patrepsėti ar pamušti būgnais būtent gatvėje? Arba jei jau kviečiama kas iš Vilniaus, kodėl gi ne gatvės teatru kaip tik užsiimantis meninis sindikatas „Bad Rabbits“? Ir kaip tarp šių prisitaikėlių atsidūrė prieš sistemą einantis „Kiškučių“ pasirodymas?

Be vienos išimties „Šermukšnyje“ pernelyg viskas slidu, nudailinta ir išpūsta. Panašu į šios šventės organizatorių išmonę patiems sau suteikti „Klaipėdos pilies teatro“ vardą. (Įdomu, kodėl Vilniuje dar neatsirado šaunuolių, pasivadinusių „Valdovų rūmų teatru“?) Atsivertus „Menų faktūrą“, portalo apačioje parašyta labai jau tinkama šiam renginiui pamiršti citata: „Gražiausia pasaulyje yra muilo burbulas. Todėl svarbiausia ne tai, kad būtų gražu, bet kad būtų prasminga“ (Petras Stauskas, dailininkas, M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius). Ja, manau, kelionę po „Šermukšnio“ festivalį galima ir užbaigti.