Vaizdų evoliucija

Neslėpsiu – mane nepaprastai džiugina ši nauja mada lietuvių teatre vaikams – jungti meną ir mokslą. Po išskirtiniu įvykiu tapusio „Kosmoso+“ Nacionaliniame dramos teatre ir gerokai kuklesnio užmojo, tačiau originalios „Linksmosios Einšteinio laboratorijos“ (rež. Sigita Pikturnaitė) Rusų dramos teatre sulaukėme dar vieno „mokslo populiarinamojo“ spektaklio – „Evoliucijos“ „Lėlės“ teatre.

 

Jauna kūrėjų komanda – režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Datenis, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiomas Brančelas, animatorius Justinas Vencius ir muzikos autorė Severija Janušauskaitė – su regimu įkvėpimu ėmėsi pasakojimo apie Žemės ir gyvybės atsiradimą. Nuostabu, kad šį pasakojimą pavyko sutalpinti Mažojoje „Lėlės“ salėje. Čia įkurta miniatiūrinė laboratorija, slepianti pačias įvairiausias lėlių ir objektų teatro galimybes. Šiuo požiūriu „Evoliucija“ tikrai išradinga ir turtinga: vaizdo projekcijos derinamos su rankomis sukonstruotais, iškirptais, nupieštais, suklijuotais objektais, mažutės detalės – su gigantiškomis lėlėmis arba vaidinančiais žmonėmis.

 

Spektakliui pasirinkta paskaitos forma, tačiau informacija pateikiama visiškai kitaip nei, sakykime, „Kosmose+“. Mokslo faktai ir žinios (jas, beje, reikėtų kruopščiau atrinkti ir patikrinti) čia greičiau yra pretekstas rastis TEATRUI – kartais originaliam, o kartais labai tradiciniam. Aktoriams reikia pavaidinti, jie negali būti tiesiog lektoriaus, ekscentriškojo mokslininko, pagalbininkai. Todėl aktoriams Imantui Precui, Indrei Liutkevičiūtei ir Karoliui Algimantui Butvidui sugalvojami jaunesniųjų mokslo darbuotojų vaidmenys. Na, gerai, bet kodėl jie tokie nelaimingi? Suprantu, kad tai, matyt, tėvams skirta užuomina apie akademinę karjerą ir hierarchiją, bet ką tos nepatenkintos veido išraiškos sako vaikams? Tiesa, aktoriai turi ir kitų, naudingesnių užduočių. Ypač efektingas priešistorinės žuvies, virstančios ropliu, pasirodymas. Dailininkams, sukūrusiems įspūdingus kostiumus ir kaukes (spektaklyje taip pat pasirodo žmogaus dydžio beždžionė), pavyko apskaičiuoti mažųjų žiūrovų reakcijas, svyruojančias tarp siaubo, susižavėjimo ir nuostabos.

 

Irmantui Jankaičiui, vaidinančiam mokslininką, puikiai sekasi valdyti salę, tačiau kartais, man regis, jis pernelyg įsijaučia beimprovizuodamas. Abejonių kelia komentarai ir replikos, skirtos suaugusiems, o juokelis apie acto sumaišymą su spiritu, apskritai, mano manymu, – už ribų. Čia, žinoma, ir teksto problema. Daugybę kartų apie tai kalbėta, bet spektaklių kūrėjai lyg kurti... Pasakykite jūs man, kodėl spektakliui vaikams reikalingi įvairiausių sričių menininkai, tik ne dramaturgas? Investuojama į viską, išskyrus tekstą. „Evoliucijos“ atveju dramaturgas būtų ypač pagelbėjęs ne tik kuriant spektaklio „evoliuciją“, bet ir tekstu paverčiant mokslo faktus. Vienur tiesiog stinga tikslumo, kitur nerandama būdo, kaip paaiškinti sudėtingesnius dalykus, dažnai „pametamas“ adresatas. Žodžiu, tekstas prašyte prašosi būti apvalytas ir išgrynintas. Kaip ir absoliučioje daugumoje lietuviškų spektaklių vaikams, „Evoliucijoje“ tekstinė ir dramaturginė pusė smarkiai nusileidžia vizualinei. Gal jau būtų metas pripažinti šią silpnybę ir nesigėdyti pasimokyti?