7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Būti ar nebūti?

Yanos Ross spektaklis „Sveikinimų koncertas“ Lenkijoje

Kristina Steiblytė
Nr. 4 (1110), 2015-01-30
Teatras
„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.
„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.
Praėjusį rudenį Yana Ross susidomėjo savižudybėmis. Dirbo ne tik Vilniuje, kartu su dramaturgijos konsultantais Andrium Jevsejevu ir Sigita Ivaškaite bei Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais kurdama „(Savi)žudikus“, pristatytus Naujosios dramos dienose, bet ir Lenkijoje, kur pastatė Franzo Xavero Kroetzo pjesę „Sveikinimų koncertas“.
 
Tai, ką matėme rudenį Vilniuje, tebuvo kiek skubotai paruoštas skaitymas su labai aiškia pozicija: jei norime, kad mažėtų savižudybių skaičius, turime ką nors iš tikrųjų keisti. Spektaklyje siūlomas (savi)žudikų paramos fondas nuskambėjo kiek makabriškai, tačiau buvo paremtas nenuginčijama logika. Ir nors kūrėjai galėjo pasirodyti nejautrūs, buvo akivaizdu, kad pašaipus jų tonas atsirado kalbant ne tiek apie pačias savižudybes, kiek apie įvairių institucijų norą su jomis kovoti pasirenkant neefektyvius metodus. Trumpai tariant, juoktasi iš to, kad, užuot kūrę šalį, kurioje norisi gyventi, kuriame fondus ir institucijas, kurios turi kovoti su žmonių nenoru gyventi. Vilniuje apie savižudybes kalbėta globaliau, valstybės lygmeniu, o Lenkijoje statyta F. X. Kroetzo pjesė pasakoja apie vieną moterį, kurią pasitraukimas iš gyvenimo, regis, tiesiog ištinka.
 
Y. Ross „Sveikinimų koncerto“ premjera gruodžio pradžioje įvyko Krokuvoje, o sausio viduryje jis parodytas Varšuvoje. Spektaklį drauge prodiusavo Varšuvos teatras „TR Warszawa“, Krokuvos teatras „Łaznia Nowa“ ir Krokuvos festivalis „Dieviškoji komedija“. Bendradarbiaujant su scenografe Simona Biekšaite ir šviesų dailininku Matsu Öhlinu sukurtas natūralistiniam teatrui ar itin tiksliai tikrovės fragmentus atkuriančiai hiperrealistinei dailei artimas spektaklis. Stiprų tikroviškumo įspūdį kūrė ne tik realūs buities daiktai scenoje (įrengtas visas nedidukas butas, su veikiančiais čiaupais, skalbimo mašina, televizoriais, kompiuteriu), bet ir išskirtinė aktorė Danuta Stenka, vaidybai teatre tiksliai išnaudojusi darbo kine patirtį. Natūraliai atrodė ne tik scena, vaidyba, bet ir pati situacija: vidutinio amžiaus moteris grįžta po darbo, žiūri televizorių, valgo vakarienę klausydama radijo, plauna indus, žaidžia kompiuteriu, susiruošia rytdienai, skaito žurnalą, eina miegoti... viską daro tvarkingai, puikiai žinodama veiksmų seką, beveik nedvejodama ir neklysdama. Rutinos ir įpročių jėga akivaizdi net ir nusprendus nebegyventi: įsipilama stiklinė vandens, o sumanius perdozuoti vaistų su šampanu, vanduo tvarkingai išpilamas – ne tiesiog paliekamas stovėti ant virtuvės spintelės, o prieš gulantis miegoti ant pėdų užsidėti įtvarai lieka ant kojų, nors ji jau žino, kad pagalbos jos pėdoms nebereikės.
Tai, regis, tėra smulkmenos, bet ir visas spektaklis, visas bevardės spektaklio veikėjos vakaras (peršasi mintis – ir visas gyvenimas) sudarytas būtent iš jų. Jos sukuria rutiną, rutina – atpažįstamumą ir savotišką saugumą. O tas nuolatinis nesutrikdomas saugumas šiame mažame gyvenime – beprasmybę.
 
Realistiškai atkūrus tokį vakarą žiūrovai neabejotinai lieka sujaudinti. Bet Y. Ross ir S. Biekšaitės pasirinktas būdas organizuoti spektaklio erdvę tapo ne ką mažiau reikšminga priemone, smarkiai nulėmusia spektaklio suvokimą ir paveikumą. Vaidybos aikštelė „Sveikinimų koncerte“ pakeliama neaukštai (regis, ant vieno europadėklų sluoksnio), o ant beveik kvadratinės pakylos sustatomas paprastas sumažinto buto interjeras. Butukas be sienų, be durų ar langų, primenantis ne tik baldų parduotuvių ekspozicijas, bet ir spektaklio veikėjos žaidžiamą žaidimą „Sims“ ar Larso von Triero „Dogvilį“. Čia ji įsirengusi gyvenimo, koks jis turėtų būti patogus ir tvarkingas, ekspoziciją, čia žaidžia namus, čia viskas permatoma, o pertvarų nebuvimas apnuogina to mažo pasaulėlio, mažo tos nežinomos moters kosmoso netvarumą.
 
Aktorė tą netvarumą suvokia spektaklio pabaigoje, o štai žiūrovams jis parodomas vos įėjus į salę. Mes negauname anonimiškai sėdėti tamsoje ir patys sau intymiai kontempliuoti gyvenimo prasmę. Žiūrovai šiame spektaklyje negauna sėdėti: sukuriama teatre neįprasta situacija, kai galima vaikščioti aplink maždaug kvadratinę vaidybos aikštelę, galima stovėti vietoje, gal net prisėsti ant žemės, atsistoti taip arti aktorės, kad pakėlęs ranką ją paliestum. Spektaklio metu visi, išskyrus aktorę, yra tikri vujaristai, stebintys svetimą gyvenimą per nematomą sieną, visi yra liudininkai, atsidūrę nepatogiai arti aktorės – bevardės moters. Sunku išvengti jausmo, kad esi kažkieno asmeninėje erdvėje. Sunku stovėti. Sunku ramiai žiūrėti, kaip iš taip arti matytas žmogus (kas, kad nepažįstamas, bet jau atpažįstamas ir todėl kažkuo savas) nusprendžia nebebūti. Ir nors spektaklis to lyg ir neprovokuoja, vis dėlto aktorei pažėrus migdomųjų tabletes priešais save, pasiruošus jas užgerti šampanu, kyla noras ją stabdyti. Situacija visai kitokia nei Marinos Abramovič „Tomo lūpose“, kur performerė iš tikro save žalojo: „Sveikinimų koncertas“ juk fikcija, tačiau mintis įsikišti, pakeisti surepetuotą pabaigą, siekiant išsaugoti personažą, šmėkšteli. Vis dėlto tos nepažįstamos moters sprendimas neatrodo nesuvokiamas: ką tik maždaug valandą stebėjome, kaip tai, ką ji laikė kosmosu, pasirodė besąs chaosas. Kaip visi norai, poreikiai (suformuoti reklaminių katalogų ar televizijos reklamuojamo gyvenimo būdo) pasirodė besą tušti ir beprasmiai bute, kuriame kalbamasi tik televizijoje, radijuje ar kompiuteriniame žaidime.
 
Toks spektaklis veikia dar ir todėl, kad nevaidinama tragedija, manipuliuojama lengvumo ir įtampos priešprieša, o moters, kurią stebėjome, nei aktorė, nei režisierė nesmerkia ir neteisina. Atrodo, kad migdomieji, perskaičius informacinį lapelį, geriami taip pat, kaip buvo tepami sumuštiniai ar skalbiamos pėdkelnės: viskas vienodu entuziazmu ir miklumu. Nevertinant pjesės veikėjos išvengiama pavojaus moralizuoti ar pradėti kalbėti pernelyg sentimentaliai. Tai, rodos, yra viena Y. Ross stiprybių, „Sveikinimų koncerte“ atsiskleidžianti subtiliai, o štai Vilniuje matytuose „(Savi)žudikuose“ ar „Mūsų klasėje“ įgyvendinama ganėtinai grubiai juokiantis. Tai toli gražu nebėra teatras bažnyčia, kaip kiekviena religinė institucija, skelbiantis teisingą istorijos ir dabartinių socialinių sąlygų interpretaciją. Toks teatras siūlo pirmiausia stebėti, klausti ir leidžia susiformuluoti atsakymus iš daugybės įvairiai skaitomų ženklų. Tai gali būti pavojinga, bet kartu ir labai įdomu.

 

„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.
„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.
„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.
„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.
„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.
„Sveikinimų koncertas“. K. Schubert nuotr.