Kas įsiminė 2014 metais

 

„The Fountainhead“ (pagal Ayn Rand romaną), rež. Ivo van Hove (Toneelgroep

Amsterdam) „Sirenos 2014“;

Antono Čechovo „Žuvėdra“, rež. Oskaras Koršunovas (OKT/Vilniaus miesto teatras);

Franz Xavier Kroetz „Koncert Życzeń“ („Request Concert“ / „Pageidavimų koncertas“), rež. Yana Ross (Teatr Łaźnia Nowa, TR Warszawa, Festiwal Boska Komedia).

 

Labiau emociniai nei faktiniai metų prisiminimai ne chronologine, o subjektyvaus atėjimo į galvą tvarkos:

Pačių jauniausių režisierių – Gintaro Varno studentų Kamilės Gudmonaitės ir Povilo Makausko spektakliai („Sapnas“ Kamilės ir „Yolo“ Povilo); jų dabartis ir ateitis – atsakinga, gili ir absoliučiai chuliganiška.

„Sirenos ’14“ enciklopedinio teatrologo Patrice’o Pavis paunksmėje. „Remote Vilnius“: maudžiantys raumenys ir teisė „išvaikščioti“ sau spektaklį tokį, koks išsivaikšto.

„Naujojo cirko savaitgalis ’14“: palapinių miestelis Lukiškių aikštėje, į jaunųjų cirko artistų pasirodymą įsiterpęs šuo; po vasaros švarią sąmonę sukrėtęs prancūzų „Les Choses de Rien“ duetas „Mouvinsitu“.

Žurnalas „Lietuvos scena“. Nors jo niekas niekada neranda, bet verta paieškoti, patikėkite! Linkiu Lietuvos teatro sąjungai 2015 metais tikėti juo labiau.

Šiemet tikrai patiko visi „Auksinių scenos kryžių“ laureatai. Apdovanojimai yra tik apdovanojimai, ceremonijos ir ministerijos – tiek to, bet štai geras cecho jausmas aplanko retai.

Džiugu, kad teatrologai tampa bendrakūrėjais ir bendrininkais: Goda Dapšyte, Sigita Ivaškaite, Andriau Jevsejevai, Monika Jašinskaite – tai drąsu!

 

2014 metais tiesiogine žodžio prasme labiausiai įsiminė „Sirenose“ rodytas spektaklis „The Fountainhead“. Nors spektaklis atrodė šaltas ir neįdomus, nes aktorių (ne)vaidyba dažnai kėlė nuobodulį dėl, regis, absoliutaus abejingumo (labai tiksliai pasirinktas „Sirenų“ šūkis – „Nusibodo vaidyba? Ateik į teatrą!“), o daugiau dėmesio teko vaizdiniams nei atmosferai, visiškai netikėtai jis paliko ilgalaikį įspūdį. Stebint visus teatro skandalus, politinius įvykius, girdint eilinių žmonių gyvenimo istorijas ne kartą teko pagalvoti, kad viskas iš tiesų klostosi taip, kaip pavaizduota Ivo van Hove spektaklyje – žmonės vieni kitus išnaudoja siekdami savo tikslų, vidutinybės šaukia garsiausiai, o technologijos daug kam jau seniai atrodo įdomesnės nei gyvi žmonės.

Vienu svarbiausių atradimų įvardinčiau „Kablio“ erdvės pritaikymą teatro spektakliams bei įvairioms akcijoms ar, kaip tai vadina patys kūrėjai, „performansams“. Nors eiliniai dramos spektakliai, parodyti „Kablio“ patalpose, neatrodė jų veikiami, džiugu, kad turime dar vieną teatrui atvirą erdvę. Drauge įspūdį paliko po PIN dienos ilgėliau „Kablyje“ apsistojęs sindikatas „Bad Rabbits“, kurio „ŠTC (Šiuolaikinis tolerancijos centras)“, nors kartais kiek per kategoriškas, bent iš dalies leido pamatyti visuomenėje egzistuojančius stereotipus ir šiek tiek pažinti save – pripažįstant publiką lygiaverte dalyve jiems tai pavyko gerokai labiau nei daugeliui dramos spektaklių.

Labai maloniai nustebino palyginti gausios Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklių gastrolės užsienyje – pirmiausia tai įrodo, kad turime ką parodyti užsienio rinkai ir kad Kultūros taryba aktyviau remia šią meno šaką, o šokis vis smarkiau įsitvirtina Lietuvos kultūros kontekste. Šia prasme praėjusius metus gal net labiau norėtųsi vadinti šokio, o ne teatro metais.

 

„Menų spaustuvės“ sausio mėnesį rengiamas festivalis „Kitoks teatras vaikams“ ir jo įvairios trupės, ypač – „The Amazing Magic Theatre“ spektaklis „Pašalietis“, jo artistas Janne Raudaskoski iš Suomijos.

Gruodį – Lietuvos „Asitežo“ rengiamas festivalis Kaune „Jėga! / Cool!“, vienintelė jame praleista diena su trimis spektakliais, ypač – estų klounų Haide Männamäe ir Toomo Trosso „Pyp ir Tūt vakarieniauja“.

3. Iš lietuvių, vaidinančių vaikams – „Stalo teatras“ su spektakliu „Tarmių stalas“.

Simonos Biekšaitės, Kjersti Aas Stenby (Norvegija) ir Marit Sirgmets (Estija) „Pink Cloud Effect“, taip pat S. Biekšaitės su M. Sirgmets „Feast Fashion“. Spektakliai aktualūs, kalbėdamos apie šiuolaikinį pasaulį merginos nemoralizuoja, o tiesiog priima primestas žaidimo taisykles, formas ir jomis manipuliuoja.

Susitikimai su „Bad Rabbits“ „Kablyje“. Apie juos galima kalbėti ir labai kritiškai, tačiau jaunų žmonių entuziazmas ir noras kurti aktualų teatrą apie realų gyvenimą, apie tai, kas skaudina juos pačius bei kitus jaunus žmones, atperka nemenką dalį netikslumų.

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje. Jis buvo įdomus ne tiek spektaklių kokybe ar festivalio koncepcija, kiek tuo, kad jauni klaipėdiečiai pasirodė gebantys burtis, kartu dirbti ir eksperimentuoti teatre.

Naujos lietuvių dramaturgijos pastatymų ir spektaklių, kurių tekstai gimsta kūrybinio proceso metu, gausėjimas. Taip pat smagu stebėti, kaip pagaliau Lietuvos teatro praktikoje plečiasi dramaturgijos sąvoka: su spektaklių dramaturgija dirbti kviečiami teatrologai, su šokio spektakliais dirba teoretikai.

Šiemet jaunoji režisierių karta ir toliau kėlė nerimą: trisdešimtmečiai arba nebekuria, arba kuria, kad užpildytų repertuaro skyles, arba sukūrę vos porą įdomesnių darbų pradeda kartotis ar kartoti savo mokytojus.

 

Teatro pasaulyje pirmiausia norėčiau išskirti dvi Gintaro Varno režisuotas operas – „Kornetą“ ir „Juditos triumfą“. „Kornetas“ – polifoniškas visos kūrybinės komandos – kompozitorės Onutės Narbutaitės, režisieriaus, dailininkės Medilės Šiaulytytės ir visos atlikėjų grupės – darbas. „Juditos triumfas“ – dar viena didžiulė Varno sėkmė. Tik gaila, kad dėl nebrandaus Baroko operos teatro vadybininkų požiūrio ir nepagarbos režisieriaus koncepcijai šis kūrinys nebebus rodomas.

Dramos teatre absoliučiu lyderiu tapo Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras“, kurį Rusų dramos teatre režisavo Jonas Vaitkus. Šis spektaklis atskleidė vientisiausios ir darniausios aktorių trupės pajėgumą, Vytauto Anužio netikėtai naują vaidmens kokybę ir dviejų jaunų menininkių galutinį įsitvirtinimą teatro pasaulyje – jau ne pirmą kartą savo talentu stebina kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, konceptualiais sprendimais išsiskiria kostiumų dailininkė Daiva Samajauskaitė.

Teatras „Lėlė“ šįmet taip pat gali lengviau atsidusti. Įvairiems eksperimentams atviras teatras, po kurio sparnu glaudžiasi ne vienas teatro autsaideris, neseniai sukūrė puikų spektaklį – „Smėlio žmogus“. Lėlininkė Gintarė Radvilavičiūtė, atsisakiusi teksto, per šokančius kūnus, kaukes ir teatro magiją tiksliai atskleidė Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaulį. Tai nedažnai pavyksta padaryti režisieriams, kurie „slepiasi“ už žodžių, bet tolsta nuo autoriaus užkoduotų prasmių. Tikslus ir prasmingas dailininkės Renatos Valčik darbas.

Įsiminė Lietuvoje matyti svečių spektakliai, įtraukti į festivalio „Sirenos“ programą – „Remote Vilnius“ (rež. Stefan Kaegi, Jorg Karrenbauer; Vokietija) ir „The Fountainhead“ (rež. Ivo van Hove; Nyderlandai).

Vis dėlto emociškai didžiausią poveikį šiemet padarė ne teatras, o knyga „Vaizdų archyvas / sąsiuvinis Nr. 1“ – baigiamoji su 1940–1941 metų sovietine okupacija susijusio projekto „Mirties dienoraščiai“ dalis. Ši knyga – tai Kęstučio Grigaliūno parodų ciklo tąsa. Agnės Narušytės ir Grigaliūno tekstai žiauriausią Lietuvos istorijos tarpsnį restauruoja taip atsakingai, kad skaitytojas tampa sukrečiančio būtojo laiko žiūrovu.