7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apsėstųjų sapnai

Kalendoriniams teatro metams baigiantis

Milda Brukštutė
Nr. 45 (1106), 2014-12-19
Teatras
„Smėlio žmogus“ D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“ D. Matvejevo nuotr.

„Kaip gaila žmonių!“ – vis kartoja dievo Indros duktė, klajodama po žemiškąjį pasaulį Augusto Strindbergo pjesėje „Sapnas“. Rodos, visai nemaža Lietuvos teatro dalis, šalia paplitusių socialinių, o kartais tiesiog pramoginių pastatymų, šiais metais klaidžiojo Indros duktės keliais ir, persismelkusi sapniška nuotaika, kalbėjo apie itin skausmingus, trapius ir asmeniškus vidinius žmogaus išgyvenimus. Į paviršių iškeldami besiblaškančius pasąmonės vingius, įvairių kartų teatro režisieriai gerokai mažiau nei įprasta skyrė dėmesio vienam iš pagrindinių scenos meno variklių – veiksmui. Šie kūriniai glaudžiai siejosi su tikėjimo, vienatvės temomis ir neįveikiamą, iš vidaus griaužiantį skausmą paryškinančia stilistine monotonija, sukeliančia pojūtį, kad viskas, ką matome scenoje, sukasi ratu, o spektakliui pasibaigus suksis ir toliau. Šį kartą norėtųsi pabėgti nuo triukšmo, pamiršti šiaip jau dažniausiai džiuginančią įvairovę ir atkreipti dėmesį vien tik į šiuos kūrinius, susitelkusius į vidines žmogaus transformacijas bei emocijas, nors kartais ir paskatintas išorinių veiksnių.

 
Iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažąją sceną atkeliavusiame jauniausios kartos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklyje „Sapnas“ (minėtos A. Strindbergo pjesės motyvais) pasaulis virsta slogiu ir šaltu beprotnamiu su daugybe mažyčių, niekur nevedančių durelių. Kiekvienas pasakytas teiginys čia tiek pat teisingas, kiek kvailas – kiekvienas jų gali būti ir paneigtas, ir įrodytas. Tačiau svarbiausia spektaklyje ne tiek transliuojamos temos, kiek vidinį nerimą, sutrikimą spinduliuojanti atmosfera. Šis košmariškas (nors savo švara akiai ir labai malonus) sapnas ypač džiugina išgrynintu stilingumu, savita Gintaro Varno mokinės teatrine kalba.
 
Vyro ir moters, žmogaus ir lėlės šokį fantasmagoriškame Gintarės Radvilavičiūtės spektaklyje „Smėlio žmogus“ pagal to paties pavadinimo Theodoro Amadeus Hoffmano pasaką taip pat galima vadinti gražiu, stilingu košmaru. Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatytas spektaklis kalba vaizdais, o ne žodžiais. Renatos Valčik kurtoje scenografijoje švelniais tonais piešiamas sielos kelias beprotystės link, kartu ir vis didėjanti praraja tarp skirtingų mylimųjų pasaulių.
 
Vien tik svajonių pasaulyje gyvena Kauno dramos teatrui Jono Jurašo sugrąžinta „Barbora“, kuri, kad ir kaip žiūrėtum, kelia asociacijas su grėsmingai tarp gyvųjų besiblaškančia šmėkla. Šiame spektaklyje Eglės Mikulionytės vaidinama aktorė taip karštai svajoja paskutinį kartą suvaidinti Barborą Radvilaitę, kad atrodo, jog šis vaidmuo ir yra jos tuoj anapilin išskrisianti siela. Aiškiai realybei ir šiame pastatyme nelieka vietos, tik ją čia užima ne beprotybė, kaip ankstesniuose dvejuose, o savotiška transo būsena. Daug kam, ir man pačiai, kyla abejonių, ar vertėjo režisieriui „Barborą“ dar kartą šauktis į sceną. Vis dėlto nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau tokią gražią, šviesią ir, atrodo, intelektualią publiką, kokia susirinko pažiūrėti šio Jurašo spektaklio, atkeliavusio iš Kauno į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.
 
Dažnai triukšmingas ir karnavališkas Jonas Vaitkus šiais metais Rusų dramos teatre pristatė itin poetišką Williamo Shakespeare’o „Karaliaus Lyro“ versiją. Nuo visko išvalytoje juodoje scenoje veikė vienodais nuogą kūną primenančiais triko vilkintys aktoriai (kostiumų dailininkė – Daiva Samajauskaitė). Vytauto Anužio įkūnyto Lyro tragedija, jo kelionė suvokimo link tapo svarbesnė už bet kokius santykius ir situacijas. Ši kelionė apnuogintų emocijų (kuriomis kartais norėdavosi laikyti visus spektaklio veikėjus), išvalyto teatro fone taip pat netikėtai virto pasąmoniniu, nematomu žmogaus gyvenimu.
 
Galiausiai šių metų pradžioje įvyko ir Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga“. „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje daugybę kartų skirtingų veikėjų lūpomis buvo pakartotas tas pats Biblijoje išrašytas tekstas. Visi veikėjai kas kartą iš naujo regėjo ir jautė Jobo (aktorius Remigijus Vilkaitis) išgyvenamas kančias ir nepaliaujamą tikėjimą savo kankintoju – Dievu.
 
Šie spektakliai pasižymi labai poetiška ir muzikalia kalba, prie kurios, be jokios abejonės, smarkiai prisidėjo kompozitorius. Jie išvalyti nuo nereikalingų detalių ir simbolių, didžiausią svorį paliekant aktoriams, žodžių bei judesio kalbai. Be to, nė vienas jų nėra lengvas – ne tik dėl sunkių temų, bet ir dėl ganėtinai mažai veiksmo. Toks meditacinis, lyriškas, sapniškas, nors kartais labai tradiciškas, o kartais nustebinantis savita, nauja kalba, man atrodo šių metų teatras, besitelkiantis ne į save ar visuomenę, o į vienišą, apsėstą, išėjimo nerandantį žmogų kažkur visai kitame laike ir kitoje erdvėje.

 

„Smėlio žmogus“ D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“ D. Matvejevo nuotr.
„Jobo knyga“ D. Matvejevo nuotr.
„Jobo knyga“ D. Matvejevo nuotr.
„Sapnas“ D. Matvejevo nuotr.
„Sapnas“ D. Matvejevo nuotr.
„Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.
„Barbora“. D. Stankevičiaus nuotr.