7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Piktieji triušiai partizanai

Apie du Agniaus Jankevičiaus suburto sindikato „Bad Rabbits“ spektaklius

Kristina Steiblytė
Nr. 41 (1102), 2014-11-21
Teatras
„Šiuolaikinos tolerancijos centras“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
„Šiuolaikinos tolerancijos centras“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
Pastaruoju metu vis tenka lankytis „Kablyje“. Ne vakarėliuose ir ne su riedlente: teatre. Dar ne taip seniai ten buvo įsikūręs Vido Bareikio „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“, o dabar „Kablys“ pavirto „Bad Rabbits“ buveine. Ne, ne tų muzikantų iš JAV, o jaunų teatro kūrėjų, mėginančių kurti kitokį teatrą. Vos per mėnesį „Bad Rabbits“ čia parodė du naujus spektaklius – „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ ir „Vienatvė. 1991“.
 
„Šiuolaikinis tolerancijos centras“, arba ŠTC, žiūrovus įtraukia į ganėtinai ilgai trunkantį spektaklį-simuliaciją. Pirmoje dalyje vyksta darbo pokalbių simuliacija, čia veikia šeši darbo ieškantys jauni žmonės ir visi žiūrovai, gaunantys vis kito darbdavio vaidmenį ir sprendžiantys – priimti į darbą ar ne. Pasibaigus šiai daliai, po trumpos pertraukėlės, visi kviečiami apsilankyti į darbus pretendavusiųjų pasauliuose. Jie perteikti ir kaip spektaklis, ir kaip ortodontės paskaita, ir kaip instaliacija, žaidimas ar koncertas. O vienam ar dviem laimingiesiems – ir kaip pokalbis su vienu iš aktorių.
 
Idėja intriguojanti. Dalyvauti žiūrovams tenka daug, bet to dalyvavimo įkyriai nereikalaujama. Tiesa, nuo to beveik niekas nepriklauso. Darbo pokalbio stimuliatoriuje žiūrovai gali klausinėti, ko tik nori, ir nuo to priklauso, ką apie darbo ieškančiuosius sužinome. Tačiau mūsų balsavimas priimant į darbą, toliau vystantis veiksmui, iš esmės nieko nekeičia. Tad pirmoji dalis tėra žaidimas, kurio metu galime pasitikrinti savo prioritetus: kaip rinkimuose, kur anonimiškai pasisakęs tematai savo balsą nuomonių statistikos fone. Tik spektaklyje ta statistika ne visai tiksli: pasitikėdama žiūrovų noru dalyvauti ir balsuoti skaičiuoklė ne kartą praleido ne vieną nuo balsavimo susilaikiusį dalyvį.
 
Stimuliatorius galėtų būti sėkmingesnis, įdomesnis, jei jame būtų tiksliau apibrėžta, ką žaidžiame: dauguma vaidinančių, kaip ir žiūrinčių, buvo jauni žmonės, ne itin gerai išmanantys priėmimo į darbą procesą, tad pokalbiai vyko labiau apie asmenybes nei apie kompetencijas. Ir nors šią simuliaciją pasižiūrėjus antrą kartą teko įsitikinti, kad skirtinga publika pakeičia klausinėjimo toną ir kryptį, vis dėlto ne tik žiūrovams, bet ir aktoriams nenukrypti į asmeniškumus, personažų ar savų istorijų, jausmų nagrinėjimą buvo sunku. Kaip sunku buvo ir parodyti tokius žmones, kokius norėtųsi priimti į darbą. Tad tiksliai vykdant spektaklio-simuliatoriaus pradžioje suformuluotas taisykles (t.y. žiūrovai darbdaviai, sprendžiantys, ar nori būtent šio darbuotojo), į darbą beveik niekas nebūtų priimtas. Teista romė, ką tik baigusi mokyklą ir kadaise nelegaliai dirbusi ledų pardavėja (kad paaugliai Lietuvoje dirbti gali ir legaliai, jai darbą davusi teta nežinojo arba nenorėjo žinoti) nori dirbti „Maximos“ kasininke. Teistas agresyvus vyrukas nori keisti neįgaliųjų centrą, bet neturi nė vieno konkretaus pasiūlymo, ką jame keisti reikėtų. Nė vieno savo darbo metodo įvardinti negalintis gėjus nori dirbti pradinių klasių mokytoju žydiškoje mokykloje. Šokti nemokanti nėščioji nori porą mėnesių dirbti striptizo klube ir taip greitai užsidirbti vaiko išlaikymui. Lenkas mokyklos pavaduotojas nori dirbti Vilniaus miesto savivaldybėje su jaunimo projektais, bet gali pasiūlyti tik vieną projekto idėją.
 
Antra spektaklio-simuliatoriaus dalis atskleidė, kad iš tikrųjų buvo daugiau dirbama su veikėjų asmenybėmis, su tuo, kas juose tarsi ir galėtų kelti diskusijų apie toleranciją (t.y. ar gėjus gali mokyti vaikus, ar nėščiajai dera šokti striptizą, ar kadaise apsivogusiai romei galima patikėti kasininkės darbą?). Tik simuliatoriuje pirmoji į sceną lipanti sąkandžio problemą turinti mergina neabejotinai sugebėtų gerai dirbti trokštamą grožio konsultantės darbą.
 
Spektaklyje „Vienatvė. 1991“ pasirinkti ir klausinėti žiūrovai beveik neturėjo progos. Bet kad spektaklis pavyktų, ir čia turėjome dalyvauti. Pagal mokinių rašinius sukurtas spektaklis apie nepriklausomybės kartą, prasidedantis Sausio 13-osios barikadomis ir pasibaigiantis masiniu arbatos gėrimu, prasidėjo ir baigėsi skatinimu atlikti bendrą veiksmą, bendrininkauti.
 
Spektaklio premjerai pasirinkta data neatsitiktinė: spektaklis apie vienatvę parodytas lapkričio 11-ąją, kai itin daug vienetų. Noras parodyti spektaklį būtent šią dieną, regis, kūrėjus privertė kiek paskubėti. Tik prasidėjusi „Vienatvė. 1991“ priminė ŠTC. Ir, deja, ne pačiais geriausiais aspektais. Pirmasis monologas, sakytas prie barikados, buvo ne visai tiksliai paruoštas. Painiojosi įvykiai ir datos, prie Sausio 13-osios barikados sakytas Sąjūdį primenantis monologas apie nepriklausomybės atkūrimo svarbą, o kviečiant visus dainuoti nepasiūlyta jokia daina, tarsi pačioje spektaklio pradžioje (nors stovėjusieji „Kablyje“, klausydami „Bunda jau Baltija“ ir panašių dainų, jau buvo supažindinti su kontekstu) būtume galėję patys, visi kartu, susivieniję išsirinkti ir užtraukti dainą.
 
Įveikusieji barikadą buvo kviečiami eiti tolyn. Tiesa, pats įveikimas neatrodė labai apgalvotas: juk barikadas statė lietuviai, tai kodėl patys jas turėjome ir įveikti? O jei buvo sumanyta parodyti, kad tas barikadas užsistatė mūsų tėvai, o įveikti turime jau mes, tuomet tai ne visai pavyko. Nepaisant to, perėjus į kitą barikadų pusę pasikeičia laikas ir jau nebėra kada galvoti apie Sąjūdį, Baltijos kelią ar Sausio 13-osios naktį. Pasikeitus erdvei ir spektaklio laikui, pasikeičia ir turinys: pristatoma daugybė mineralinio vandens reklamų. Kodėl mineralinis vanduo? Kodėl reklama? Tai ne visai aišku. Nors galima nutuokti, kad tai susiję su nepriklausomoje Lietuvoje vienu metu itin gaju žavėjimusi reklama ir visokiomis naujovėmis. Pažaidus ir su pokalbių laidos, vis dar genėtinai populiarios (ir vis dar ganėtinai neprofesionalios) formatu, veiksmas perkeliamas ant kadaise „Kablyje“ buvusios scenos, kur visą laiką sėdi mergina, iš pradžių atrodanti kaip techninė darbuotoja, leidžianti spektaklio garsus. Tačiau ji buvo spektaklio veikėja. Ir būtent jos veiksmas įkūnijo tą vienatvę, kurią kartu su laisve dovanų gavo beveik visa tauta. Vienatvę, atneštą neišsipildančių lūkesčių, nuolatinio trūkumo, nesaugumo. Vietoj meilės ir dėmesio ji gauna tik žaislinio triušio apkabinimą. „Vienatvėje. 1991“ tas triušis priminė ne tik mielą, patikimą žaislą, bet ir šiurpinančius Davido Lyncho triušius iš „The Rabbits“.
 
Patys „Bad Rabbits“, kaip ir šis triušis, palieka dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, drąsūs, atviri, provokuojantys ir tuo labai džiuginantys. Kita vertus, pernelyg pasitiki provokacija ir prieš kviesdamiesi žiūrovus ne itin kruopščiai ruošiasi. Tai atleistina atliekant gatvės veiksmą, akciją, hepeningą, bet kai kalbame apie spektaklius, kurie iš žiūrovų reikalauja visai kitokio dalyvavimo ir bendradarbiavimo nei viešų erdvių akcijos, netiksliai paruošta informacija, neapgalvotos smulkmenos gali sugriauti provokavimo mechanizmus. Maištui reikia gerai pasiruošti, kad tai, už ką kovojama, turėtų galimybę nugalėti ir nenuvertėtų.

 

„Šiuolaikinos tolerancijos centras“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
„Šiuolaikinos tolerancijos centras“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
„Vienatvė. 1991“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
„Vienatvė. 1991“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.