Pasitinkant Lietuvos scenografijos 85-metį, kuris yra skaičiuojamas nuo šios disciplinos dėstymo Kauno meno mokykloje pradžios, Vilniaus dailės akademija organizuoja tęstinį renginių ciklą. 2013 m. įvyko net kelerios kūrybinės dirbtuvės: „Ekstremalaus kostiumo“ su menininke iš JAV Pat Oleszko ir „Objektų ir lėlių teatro“ Nidos meno kolonijoje, kuriose dalyvavo VDA, Kauno technologijų ir Klaipėdos universiteto studentai. Šiemet teatrinės bendruomenės ir studentų dėmesio sulaukė dar vienas renginys – garsios šviesų dailininkės Jacqueline Sobiszewski paskaita ir seminarai studentams, vykę rugsėjo 16–18 d.
Jacqueline Sobiszewski, lenkiškų šaknų menininkė, gimė ir užaugo Olandijoje. Šviesų dizainą ji sukūrė daugiau nei penkiasdešimčiai spektaklių, operos pastatymų bei koncertų. Sobiszewski dirba teatruose Varšuvoje, Krokuvoje, Vienoje, Berlyne, Miunchene ir Amsterdame. Menininkė dažnai kuria su vienu iškiliausių Lenkijos režisieriumi Grzegorzu Jarzyna.
VDA lektorės Giedrės Brazytės kvietimu trumpam atskridusi į Lietuvą, menininkė spėjo susižavėti Vilniumi ir teatre „Lėlė“ matytu spektakliu „Smėlio žmogus“ (rež. G. Radvilavičiūtė). Be to, pažadėjo grįžti, jei bus įsteigta šviesų dizaino studijų programa.
Gimėte Olandijoje, bet studijas pasirinkote savo tėvų gimtinėje Lenkijoje, kodėl?
Po mokyklos nežinojau, ką veikti, daug keliavau. Pagaliau apsisprendžiau, kad noriu mokytis kino. Grįžau į Olandiją, pabandžiau studijuoti vienoje mokykloje, bet man ten nepatiko. Tada tėtis papasakojo apie kino mokyklą Lodzėje, nuvykau tenai, išlaikiau egzaminus ir buvau priimta. Tiesą sakant, niekad nemaniau, kad gyvensiu Lenkijoje, nors man visada patiko joje lankytis. Aš gimiau Olandijoje, kuri, bent jau kaip sako olandai, yra labai atvira, laisva, todėl vaikystės kelionės į Lenkijos kaimą, iš kur kilusi mano mama, man visad būdavo kažkas neįtikėtino. Tai buvo tarsi du skirtingi pasauliai. Tie komunistiniai laikai atrodė tikra egzotika ir labai skyrėsi nuo gyvenimo Olandijoje, kurioje viskas sutvarkyta, sustyguota. Manau, ir dabar mano gyvenimas labai panašus – vieną mėnesį būnu JAV, kitą – jau Rusijoje ar Baltarusijoje. Tai išties ryškūs kontrastai, bet tokie pokyčiai padeda išsaugočiau kūrybinį jautrumą.
Kokie buvo Jūsų pirmieji darbai?
Dar studijuodama dalyvavau kuriant du vaidybinius filmus Olandijoje ir Berlyne, antraisiais studijų metais prisidėjau prie lenkų kompozitoriaus Zbigniewo Preisnerio koncerto. Mes jo koncertui kūrėme videoprojekcijas. Tuo metu tai buvo didelė naujiena Lenkijoje. Daug laiko praleisdavome su Preisneriu, tai buvo tikrai nuostabi patirtis, o aš tuomet buvau tik antrakursė! Galima sakyti, tai buvo pirmas kartas, kai prisiliečiau prie teatro.
O kaip Jūsų gyvenime atsirado šviesų dizainas?
Baigusi mokslus daugiausia dirbau kine ir reklamose, tačiau po nelaimingo atsitikimo dirbti kine nebegalėjau. Režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio aktorius Redbadas Klijnstra pakvietė mane sukurti videoprojekcijas jo spektakliui Vroclave. Ten susitikau scenografę Magdaleną Maciejewską ir kompozitorių Jaceką Grudzieńį, kurie dirbo su režisieriumi Grzegorzu Jarzyna. Jie man pasiūlė kurti ne tik video, bet ir šviesų dizainą. Kartu sukūrėme labai gražų spektaklį „Žaidimai“ („Gry“), viskas buvo tikslu, nes galėjome daug laiko skirti šviesai – scenoje praleidome net 3 savaites, kas yra tikrai nemažai. Dažniausiai tam skiriama tik savaitė. Po spektaklio sulaukėme gan gerų kritikų atsiliepimų, viename jų buvau pavadinta šviesų dailininke – taip prasidėjo mano, kaip šviesų dailininkės, karjera.
Po šio spektaklio scenografė Magdalena Maciejewska supažindino mane su Grzegorzu Jarzyna. Taigi Grzegorzas, aš, jau minėta Magdelena, kompozitorius Jacekas ir videokūrėjas Bartekas suformavome nuostabią komandą, su kuria pastatėme gal dešimt spektaklių. Daugelį už Lenkijos ribų, – dirbome Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Olandijoje.
Kodėl Jums patinka dirbti su Jarzyna?
Tikriausiai todėl, kad mes norime to paties. Kai pradėjome dirbti, mūsų komanda buvo labai jautri. Žinoma, buvo nelengva, nes kiekvienas yra išskirtinis ir žino, ko nori, bet galiausiai vis tiek sutardavome. Nemažai ginčydavomės, bet tai kūrybinio proceso dalis. Geras spektaklis turi turėti prasmę. Man labai svarbu, kad viskas būtų nuoširdu, teatre lengvai pastebi nenuoširdumą. Kai kurdamas istoriją jos nejauti, darbą darai bet kaip. Liūdniausia, kai menininko nejaudina tai, ką jis kuria. Be to, man labai patinka, kai spektaklyje ne viskas būna pasakyta, kai lieka šiokia tokia paslaptis. Išdėstyti faktus yra labai paprasta, bet kur kas svarbiau, nors tai mene ir nelengva, palikti erdvės apmąstymams. Reikia, kad po filmo ar spektaklio namo grįžęs žmogus turėtų apie ką pagalvoti.
Ką spektakliui suteikia šviesa?
Ji, kaip ir muzika, sukuria tam tikrą atmosferą. Šviesomis galima sukurti spektaklio nuotaiką, ritmą. Judesiu, spalvomis, fraktūromis šviesų dalininkas kuria emociją, formuoja gylį, artumą. Man šviesa visada primena kino montažą, nes ją gali priartinti, nutolinti, išblukininti ir pan. Ir dar šviesos atskleidžia mano pačios emocijas, tai, kaip aš jaučiu konkretų pastatymą.
Januszas Kaminskis, žymus kino operatorius, dirbęs su Spielbergu (kūręs filmus „Šindlerio sąrašas“, „Gelbstint Eilinį Rajeną“, „Karo žirgas“, „Linkolnas“ ir apdovanotas dviem Oskarais, – A. P. past.), kuriuo žavėjausi, kai mokiausi kino mokykloje – po spektaklio „T.E.O.R.E.M.A.“ Los Andžele priėjo prie manęs ir pasakė: „Niekad nemaniau, kad šviesas galima padaryti tokias gyvas“. Tai man buvo didžiausias komplimentas.
„T.E.O.R.E.M.A.“ yra vienas mano mėgstamiausių spektaklių. Man todėl ir patinka dirbti su Grzegorzu Jarzyna ir jo komanda, nes mūsų kurtuose antikiniuose veikaluose „Medėja“, „Fedra“ ir „T.E.O.R.E.M.A.“ beveik nėra žodžių. Juose emocijas galima atskleisti per aktorius, šviesas ir muziką. Tą šiandien pamačiau „Lėlės“ teatre žiūrėdama „Smėlio žmogų“, kuris man labai patiko. Jame išvis nebuvo žodžių, bet jis buvo toks gražus, stiprus... Buvo labai tamsu, bet labai gražu. Man patinka, kad teatre ne vien žodžiais galima išreikšti tiek daug.
Ar tai Jūsų pirmas vizitas Lietuvoje?
Taip. Anksčiau čia buvo rodytas mūsų spektaklis, bet tuomet aš negalėjau atvykti. Man labai patiko dirbti su VDA studentais. Jei bus šviesų dizaino studijų programa, pažadu grįžti jiems dėstyti (juokiasi). Aš nesu ta tikroji mokytoja, nesu gera kalbėtoja, man geriau sekasi rodyti praktiškai. Šiose kūrybinėse dirbtuvėse buvo truputį sunkiau mokyti šviesų dizaino, nes čia nėra tam tikrų technologijų, kurias turime Lenkijoje. Uždaviau studentams namų darbams nupiešti šviesų eskizus, kuriuos bandėme įgyvendinti scenoje. Jiems visko teko mokytis nuo nulio. Tai irgi labai įdomu.
O kas išmokė Jus?
Išmokau dirbdama. Po spektaklio „Gry“ pradėjau dirbti su daugeliu įvairių režisierių. Kadangi buvau viena pirmųjų šviesų dailininkių, tai buvo nauja ir režisieriams, ir scenografams, mes visi ėjome bandymų keliu. Pradėjusi dirbti naujame teatre, aš visada užduodu labai daug klausimų. Manau, kad teatro darbuotojai, apšvietėjai išmano daugiausiai, žino visus triukus ir paslaptis. Lenkijoje susidūriau su nuomone, kad daug klausinėja tik neprofesionalai. Gyvenimas Olandijoje man suteikė priešingos patirties – kuo daugiau klausinėti, nes tik taip galima pasiekti norimo rezultato. Karjerą pradėjau kaip operatoriaus asistentė ir manau, jog kiekvienas, norintis perprasti savo darbą, turėtų nueiti visą kelią. Niekad nebijojau klausinėti. Manau, kad bendradarbiavimas – vienas svarbiausių dalykų. Ne geriausios technologijos, o komanda man iki šiol yra svarbiausia.
O kiek svarbios technologijos?
Sutinku, kad reikia išbandyti visas naujoves, bet vis tiek kiekvienas turime savo pomėgius. Man asmeniškai nepatinka judančios šviesos. Jos varo mane iš proto. Jos neveikia taip gerai, kaip senasis teatro apšvietimas. LED apšvietimas irgi yra gana dirbtinis. Jis nėra mano mėgstamiausias, bet viename spektaklyje naudojau jį siekdama specialaus efekto. Man patinka kombinuoti skirtingas šviesas. Sugalvojau teatre naudoti kino lempas, koncertinį apšvietimą, kuris gal būdingesnis operai, didesnėms scenoms. Tokie kombinavimo sprendimai buvo naujiena Lenkijoje, bet smagu nebijoti bandyti, eksperimentuoti. Viena vertus, šviesų dailininkai turi turėti kūrybinę laisvę, kita vertus, – reikia pagrindo, stiprios šviesų dizaino struktūros. Kai šviesų dailininkas turi apšvietimo planą, tuomet gali improvizuoti, sugalvoti ką nors nauja.
Kokie yra operos ir dramos spektaklių apšvietimo skirtumai?
Operoje lengviau, nes ten yra graži muzika, kuri sukuria nuotaiką ir, jei režisūrinė idėja neveikia, gali įkvėpti melodijos. Dirbti su muzika operoje – neįtikėtina, visuomet įrašinėju repeticijas, kad vėliau galėčiau klausytis muzikos ir susidėlioti akcentus. Operoje gali daug nuveikti su šviesa ir esi kur kas laisvesnis nei dramos teatre.
Šviesų dailininkas – labiau inžinierius ar menininkas?
Aš esu menininkė, kuriu vizualų sprendimą, braižyti brėžinius man nepatinka, šį darbą palieku savo asistentui. Man kur kas maloniau kurti spektaklio šviesų koncepciją. Juk svarbiausia, ką parodai scenoje.
Ką mato šviesų dailininkas, ko nemato apšvietėjas?
Manau, šviesų dailininkas labai glaudžiai dirba su režisieriumi, scenografu ir kompozitoriumi. Jis nuo pat pradžių turi konkrečią viziją, kaip viskas turi atrodyti. Jis, kitaip nei apšvietėjas, labai įsitraukęs į kūrybinį procesą. Šviesų dailininkas ne tik pasako, kad ši šviesa tinkama, bet ir ką ji duoda. Arba pasiūlo naudoti kažką kita. Kai scenografas kuria scenografiją, jis kuria visą viziją, taip pat ir šviesų dailininkas turi galvoje bendrą viso spektaklio šviesų sprendimą.
Kaip dirbate su scenografais?
Aš niekad pati neskaitau pjesių, nes galiu visai kitaip jas suprasti. Visada einu į pjesės skaitymą. Aktoriai skaitydami intuityviai sudėlioja intonacijas ir man daug aiškiau. Tada mes visi susitinkame su scenografu, režisieriumi ir kalbamės apie spektaklį. Su kai kuriais scenografais kartais net nesikalbu, nes mūsų požiūris sutampa. Būna, kad idėja keičiasi ir keičiasi, bet tai ir yra įdomioji dalis. Viskas priklauso ir nuo medžiagų, su kuriomis dirbame, todėl su scenografais glaudžiai bendradarbiaujame, jie manęs klausia, kokias medžiagas naudoti, renkamės spalvas, bandome skirtingas šviesas, žiūrime, ar reikia žvilgėjimo, ar pridengimo ir t.t.
Kokią matote šviesų dizaino ateitį? Ar neapmaudu, kad šviesų dailininkai neturi savo apdovanojimų?
Man atrodo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra apdovanojimai ir šviesų dailininkams. Aš esu gavusi du apdovanojimus – už „T.E.O.R.E.M.Ą“ ir už „Medėją“, tačiau jie ne tik už šviesas, bet ir už scenografiją. Šviesų dizainas – dar nauja kryptis, dėl to neliūdžiu ir manau, kad viskas juda į priekį. Spėju, kad po dešimties metų šviesų dailininkams tikrai bus skiriami atskiri apdovanojimai. Dabar esu laiminga, kai žmonės pasako, kad šviesos perteikė emociją. Tai man svarbus įvertinimas.
